Nėra daug lietuvių, kurioms būtų atviros didžiųjų Berlyno ir Varšuvos vakarėlių DJ scenos. Ir tikriausiai nėra daugiau nė vienos lietuvės, kuri didžėjavimu profesionaliai užsiimtų 85-erių metų.
Wirginia „Vika“ Szmyt – Lietuvoje gimusi naktinių klubų vakarėlių žvaigždė iš Lenkijos, kurios alkio gyvenimui pavydi net jaunuoliai.
Neseniai Lietuvoje pristatytas dokumentinis filmas apie šią heroję „Vika!“ sulaukė didžiulio pasisekimo. Kalbamės su filmo režisiere Agnieszka Zwiefka apie pažintį su DJ Vika ir jos unikalų prisilietimą prie šios asmenybės gyvenimo, kuriant šį filmą.
Visai neseniai filmą „Vika!“ pristatėte Lietuvoje. Kaip lietuviai reagavo į šią juostą?
Salės buvo perpildytos. Visi, norintys pamatyti filmą, deja, nebetilpo į kino seansus. Viso filmo metu buvo girdėti žiūrovų juokas, buvo ir šiek tiek ašarų. Šis filmas yra „feel good“ filmas, sukuriantis gerą nuotaiką, o tai yra labai reta kalbant apie dokumentinius filmus. Tačiau turint tokią stiprią asmenybę kaip Vikos pilko filmo sukurti tiesiog neįmanoma. Jis turi būti pilnas spalvų ir muzikos garsų – kaip ir pati Vika.
Vika taip pat dalyvavo filmo premjeroje Lietuvoje – jai toks šiltas sutikimas ir didelis susidomėjimas paliko stiprų įspūdį. Ypač todėl, kad Vilnius – jos gimtasis miestas. Jai tai reiškė labai daug.
Koks Vikos santykis su Lietuva dabar?
Vika gimė Lietuvoje, leido čia vaikystę, tačiau Antrasis pasaulinis karas privertė ją išvykti į Vakarus. Įdomu tai, kad ji niekada taip ir nebeaplankė Lietuvos, nes prisiminimai buvo tokie stiprūs ir skaudūs. Jai niekada nepakako vidinių jėgų čia atvažiuoti. Ir štai ji atvyko į Lietuvą su mumis, kai dar filmavome. Filme yra jautrių scenų, kur ji atpažįsta įvairias vietas Vilniuje, atsimena kažkada veikusių parduotuvių langus, kuriuose matydavo nuostabias lėles.
Neįtikėtina, kad garsi didžėjė, Varšuvos ir Berlyno DJ scenų ir naktinių klubų žvaigždė, atsimena Antrąjį pasaulinį karą. Žinoma, jai tebuvo keleri metai, tačiau šis faktas vis dar mane stebina.
Nuo ko prasidėjo filmo „Vika!“ idėja?
Pradėjau nuo senėjimo temos. Tai – didžiulė mano obsesija, mane žavi laiko tėkmės tema. Man įdomus momentas, kai tampame nebepanašūs į save. Nekalbu apie raukšles ir kūno pokyčius. Įdomu, kaip pasikeičia mąstysena, psichologinė būsena, valia gyventi. Ieškojau moters, kuri įtikintų mane, kad senėjimas nereiškia tapimo nematomam, atsiribojusiam ir atsitraukusiam nuo gyvenimo. Vika buvo akivaizdus pasirinkimas. Taip prasidėjo filmo kūrimo kelionė, kuri truko beveik penkmetį.
Kokia yra Vikos istorija ir kas tave joje įkvėpė?
Vika turėjo mažiausiai tris gyvenimus. Vienas gyvenimas – moters, kuri vadovavo jaunimo kalėjimui. Ji vadovavo itin griežtam jaunimo kalėjimui apie trisdešimt savo gyvenimo metų. Kitas gyvenimas – diplomato žmonos gyvenimas, keliaujant po visą pasaulį. Ir galiausiai būdama šešiasdešimties ji save vėl perkūrė iš naujo – susikūrė sceninę didžėjės karjerą, kurią sėkmingai kuria jau beveik 25-erius metus.
Jos istorijoje labiausiai įkvepia tai, kad niekada nėra vėlu pradėti kažką visiškai naujo. Ji tai įrodo savo gyvenimu. Savo gyvenimais. Ji kaip katė, gal dėl to kates taip ir mėgsta (juokiasi).
Agnieszka Zwiefka.
Kokia yra Vikos asmenybė?
Chaotiška! Visada energinga, užmarši. Ji siaubingai daug keikiasi, bet visada tai daro kūrybingai ir sumaniai. Nekartoja tiesiog „šūdas“, o keiksnojasi ypač išradingai. Kartais ji gali būti be nuotaikos, kartais ir ypač irzli. Bet joje man labiausiai patinka gyvenimo alkis. Vika niekada nesustoja. Noriai imasi projektų, lanko naujas šalis ar tiesiog išbando dar nemėgintas programines įrangas muzikai. Gyvenimas jai kaip žaidimas ir ji noriai jį žaidžia. Vikai pavyko išsaugoti vidinį vaiką savyje. Tai – labai vertinga savybė, turime iš jos ko pasimokyti.
O kaip reikėtų tai padaryti? Kaip turėtume žiūrėti į senėjimą?
Reikėtų daryti tai, ką iš tikrųjų mėgsti. Daugelis esame pasirinkę karjeros kelią, kuris mums patinka, didžiuojamės juo, tačiau tai nėra tai, ką giliai širdyje dieviname, kas mus veža. Net ir Vika mėgo savo darbą vadovaudama jaunimo kalėjimui, didžiavosi juo. Tačiau dalykas, kuris ją tikrai veža, yra muzika.
Apsupęs save dalykais, kuriais mėgaujiesi visa širdimi, nesustosi judėti pirmyn. Vika tiesiog priėmė sprendimą nesustoti, nepradėti dienų leisti ant sofos.
Praėjusiame ELLE Lithuania numeryje (balandžio mėnesio ELLE Lithuania numeryje, red. past.) taip pat kalbinau dokumentinių filmų režisierę Liną Lytę Plioplytę, kuri sakė, kad filmų kūrėjai yra „ypatingi menininkai“ ir jų „kančia, tikslas, darbas yra specifiniai“. Kaip tu matai filmų kūrimo meną?
Dokumentinių filmų kūrime, kai dirbame su tikrų žmonių istorijomis, režisierius turi būti keturi žmonės „viename“. Geras psichologas, kuris žino, kaip prieiti prie žmonių, kaip su jais dirbti, kaip padėti jiems atsiverti ir pasidalyti istorijomis, kurios gali būti itin skaudžios. Taip pat geras draugas, kuris tiesiog pabus šalia, – juk filmuojame filmą ne vienus metus. Inžinierius, kuris rūpinasi filmo konstrukcija, – visgi žiūrovą turėsime išlaikyti prie ekrano pusantros valandos. Ir menininkas, kuris turi viziją.
Mano darbas susideda iš dviejų dalių – vienoje visiškai nesikišu, tiesiog stebiu herojus ir parodau juos tokius, kokie jie yra. Antroji dalis – visiškai surežisuota. „Vika!“ irgi turi surežisuotų intarpų, nes tai – muzikinė dokumentika, joje yra choreografinių scenų, kur Vika šoka su jaunais profesionaliais šokėjais bei su garbaus amžiaus žmonėmis – vyriausiai šokėjai net 92 metai.
Taip kuriu aš – surežisuotas scenas, kurios yra akivaizdžiai surežisuotos (nes tikrai šimtas senolių nepradėjo šokti Varšuvos centre šiaip sau), derinu su tradiciniu kantriu dokumentinių filmų kūrimo būdu. Filmuoju ir laukiu, kas nutiks.
