„Moteris pirkdama drabužį, nori, kad jis ją puoštų – mano tikslas sukurti tokius drabužius, kurie išliks paklausūs ir tada, kai tendencijos pasikeis“, – sako viena ryškiausių mados dizainerių Agnė Kuzmickaitė.
Atrodo, kad vizažisto kėdė tau jau tapo kasdienybe. Koks makiažas dažniausiai lydi tave einant į renginius?
Šiuo metu Lietuvoje renginių kartelė yra pakilusi – jeigu ateisi be makiažo, gali jaustis kaip „balta varna“, kaip aš juokauju.
Bet pažiūrėkime į Pamelą Anderson – ji diktuoja visai kitokias madas, pasirodydama renginiuose visiškai be makiažo.
Mano nuomone, jos „be makiažo“ įvaizdis taip pat yra tam tikra makiažo rūšis. Aš pati dažniausiai neeksperimentuoju su makiažu – tiesiog paryškinu akis ir subtiliai pabrėžiu savo natūralų grožį.
Ar būna, kad dažaisi pati, ar visgi dažniau pasitiki specialistais?
Makiažas įpareigoja – jis užima nemažai laiko, todėl, jei yra galimybė, ypač kai dalyvauju kolekcijos pristatymuose, ar žinau, kad bus fotografuojama, renkuosi specialistus. Vis dėlto tikrai galiu pasidažyti pati, bet visada galima užsidėti akinius nuo saulės!
Ar esi labai reikli vizažistams, rengdama kolekcijos pristatymus? Kas sugalvoja idėją modelio įvaizdžiui?
Dažniausiai pristatau komandai savo viziją – kaip įsivaizduoju galutinį įvaizdį. Visada tariuosi su pagrindine grimo meistre, aptariame, kaip abi matome galutinį rezultatą. Leisdama profesionalams dirbti savo darbą, stengiuosi pernelyg nesikišti ir nevadovauti. Įsikišu tik tada, kai akivaizdžiai matau, kad kažkas neatitinka mano lūkesčių.
Ar buvo situacijų, kai modelių įvaizdis visai neatitiko tavo lūkesčių?
Mano pristatymuose makiažas niekada nėra pagrindinis akcentas, jis taip pat nebūna eksperimentinis, todėl tikimybė suklysti yra mažesnė. Visada pagrindinis dėmesys sutelkiamas į drabužius. Vis dėlto aš visuomet pasisakau už tai, kad prieš kolekcijos pristatymą būtų atliekami bandomieji įvaizdžiai – taip galima išsigryninti idėją ir išvengti nesusipratimų.
Tu esi pristačiusi ne vieną kolekciją užsienyje, tokiuose miestuose kaip Berlynas, Paryžius, Londonas, Kijevas. Ar vyksti su savo komanda, ar tenka ieškoti grimerių vietoje?
Būna labai įvairiai, nes mados savaičių formatas skiriasi. Tarkime, Berlyne, Rygoje ar Kijeve visi šou vyksta vienoje lokacijoje, o mados savaitė bendradarbiauja su tam tikra kosmetikos kompanija ir jų vizažistų komanda. Tokiu atveju darbas vyksta tarsi „konvejeriu“ – pasibaigus vienam šou, ruošiama kita kolekcija. Iš anksto siunčiu nuotraukas, o makiažas pirmiausia išbandomas ant vieno modelio. Jei viskas tinka, pagal tą pavyzdį ruošiami kiti modeliai.
Londono mados savaitėje formatas kitoks – kiekvienas dizaineris pats renkasi lokaciją ir atsako už viską, įskaitant vizažistų komandą. Vieną kartą su manimi į Londoną keliavo merginos iš „Carolina Make Up“ studijos, tad viskas buvo suderinta iš anksto. Šiais metais Londone samdžiau vietinę garsią grimerę, kuri dirba su prestižiniais mados žurnalais ir pasaulinio lygio žvaigždėmis. Jai taip pat iš anksto siunčiau nuotraukas, o prieš pristatymą ji peržiūrėjo kolekciją ir pati pasiūlė idėją, kaip viską mato. Esu už tai, kad specialistas siūlytų savo idėjas – ypač, kai jis dirba mados pasaulyje. Juk kiekviena sritis turi savo tendencijas, o tu negali žinoti visko. Aš tikrai nesu makiažo ekspertė.
Pristatymo metu man svarbiausia, kaip modeliai atrodys nuotraukose, nes jų ir vaizdo įrašų sklaida po pristatymo yra žymiai didesnė nei šou metu. Todėl vizažistai žino, kaip makiažas turi atrodyti nuotraukose, nes ten jis gali atsiskleisti visiškai kitaip. Fotografai taip pat supranta, kokie turi būti formatai ir dažnai nuotraukos pateikiamos jau po 20 minučių. Gal ir atliekama minimali korekcija, bet viskas turi būti apgalvota nuo pat pradžių, kad nuotraukos būtų nepriekaištingos.
Ar ilgai ruošeisi ELLE šventinio numerio pristatymui?
Kadangi maždaug žinau, kokius drabužius turiu savo spintoje, o renginio proga ir aprangos formatas buvo aiškūs, buvau iš anksto numačiusi vieną variantą. Visada stengiuosi nesikartoti, todėl pagalvojau, kokio drabužio dar nebuvau apsivilkusi. Aš nesu iš tų, kurie kelia sau tikslą „sudrebinti“ renginį, tačiau man visada svarbu, kad nuotraukos būtų gražios ir estetiškos.
Būtų įdomu pamatyti, kaip atrodo tavo spinta. Ar joje daug drabužių, ar atsakingai žiūri į savo garderobą ir jo formavimą?
Mano spinta tikrai nemaža, nes joje yra ne tik mano asmeniniai drabužiai, bet ir daugybė kolekcijų kūrinių, pristatytų per visus kūrybos metus. Asmeninių drabužių turiu gerokai mažiau, nes dažnai renkuosi kūrinius iš savo kolekcijų. Tačiau į savo garderobo formavimą žiūriu atsakingai – esu iš kartos, kuri vertina kokybę ir ilgaamžiškumą. Man svarbu, kad drabužis greitai neatsibostų, todėl pirmenybę teikiu ne trumpalaikėms tendencijoms, o universaliems, laikui nepavaldiems kūriniams, kuriuos galėčiau vilkėti ne vieną kartą.
Kokius drabužius ar aksesuarus laikai nepakeičiamais kasdieniame gyvenime, o kuriuos palieki tik specialioms progoms?
Mano garderobe yra įvairių drabužių, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau girdime apie „spintos kapsulę“, ypač socialiniuose tinkluose. Kiekvienas žinome, kokie pagrindiniai drabužiai turėtų būti mūsų spintoje, nors ne visada juos turime. Sutinku, kad garderobe būtina turėti bazinius daiktus, tokius kaip kokybiškos juodos kostiuminės kelnės, balti marškiniai ar klasikinis švarkas. Tokie drabužiai yra nepakeičiami kasdienai – jie taupo laiką ir leidžia mažiau sukti galvą, ką apsirengti.
Dirbant su drabužiais kasdien, nesinori per daug dėmesio skirti kasdienei aprangai ar ilgai stilizuoti įvaizdžių. Tačiau kai vykstu į renginius, tai tampa puikia proga skirti daugiau dėmesio aprangai ir aksesuarams, kurti įdomesnius derinius bei eksperimentuoti.
Savo kolekcijose turi įvairių laisvalaikio drabužių. O kaip rengiesi namuose? Mėgsti pasipuošti, ar renkiesi kažką labiau namudiško?
Man svarbu prižiūrėti savo drabužius, todėl stengiuosi juos pasaugoti – pavyzdžiui, kai ruošiu maistą, dažnai persirengiu. Namuose renkuosi patogius drabužius, su kuriais jaučiuosi jaukiai ir nevaržomai. Šiuolaikinė laisvalaikio mada tapo itin patraukli – visi savo spintose turime džemperių, laisvesnio silueto suknelių ar kitų patogių, bet stilingų drabužių, kurie puikiai tinka kasdieniam gyvenimui.
Agne, tu jau taip seniai esi mados industrijoje, kad atrodo, jog savo kailiu patyrei XXI a. mados evoliuciją Lietuvoje. Kaip per šį laiką nuo mados studijų pradžios keitėsi tavo kūrybinis stilius?
Pokyčių tikrai yra, tačiau pagrindiniai mano kūrybos principai išliko. Skirtumas tarp studijų laikų darbų ir profesionalo, ilgą laiką dirbančio mados industrijoje slypi požiūryje ir tiksluose. Studijuojant norisi daugiau eksperimentuoti, gimsta radikalesnės idėjos. Mano pirmosios kolekcijos buvo visiškai konceptualios, tačiau ilgainiui atsirado noras, kad mano kūryba rastų platesnį rezonansą, kad ji būtų suprantama ne tik siauram profesionalų ratui, bet ir platesnei auditorijai.
Pradžioje dažnai kūriau dėl idėjos, festivaliams ar konkursams, tačiau vėliau supranti, kad kūryba turi tapti tavo profesija, o drabužiai – „gyventi“. Nenoriu, kad mano darbai būtų tik nišiniai kūriniai, suprantami siauram ratui žmonių. Nors toks kūrybos etapas yra smagus ir suteikia daug satisfakcijos. Realybė tokia, kad dizaineris turi būti suprastas savo laikmečio žmonių. Negalime tikėtis pripažinimo tik po mirties.
Ilgainiui supratau, kad reikia rasti ryšį su platesne auditorija. Daug mano ankstyvųjų kolekcijų buvo skirtos tam tikros idėjos išraiškai, tačiau norėjosi, kad jos būtų ne tik įdomios profesionalams ar mados entuziastams, bet ir patrauklios tiems, kurie linkę vartoti madą. Šis supratimas paskatino mane papildyti kolekcijas komercine linija, kuri leidžia mano kūrybai tapti artimesne platesniam žmonių ratui.
Ar pradžioje tau buvo sunku atrasti save, jeigu tavo kolekcijos buvo labai konceptualios?
Man nebuvo sunku, nes niekada nekėliau sau tikslo atrasti savo stilių – viskas susiklostė savaime. Mada yra tokia sritis, kur niekas tau tiksliai nepasakys, kaip reikia elgtis ar kokius žingsnius žengti.
Man patiko kurti konceptualias kolekcijas konkursams ir festivaliams. Tuo mėgavausi ir man atrodė, kad viskas taip ir turi būti. Mada man tuomet neasocijavosi su pardavimais ar komercija – tai buvo kūryba, kurią pristatydavau podiume. Aš net nesusimąstydavau, kad drabužius reikia parduoti.
Tuo metu dirbau su teatru, ir mano pajamos iš šios veiklos leido kūrybiškai atsiskleisti kolekcijose. Jei pažvelgčiau į pradžią, visose mano kolekcijose buvo integruoti realūs objektai kaip idėjos simboliai. Mano pirmoji kolekcija vadinosi „Nuogi drabužiai“, o vėlesnėse kolekcijose atsirado konkrečių daiktų – pavyzdžiui, pirkinių maišelis, kuris tapo konstrukcijų dalimi. Kolekcijoje „Tarpusavio priklausomybė“ pasirinkau „puzzle“ detalę kaip simbolį, kuris man puikiai atspindėjo idėją apie priklausomybę visumai.
Vėliau norėjau praplėsti savo kūrybos amplitudę ir atsitiktinai tarp idėjų atsirado drugelio simbolis. Nors kolekcijoje buvo ir daugiau simbolių, drugelis sulaukė daugiausia dėmesio – žmonės norėjo įsigyti drabužius būtent su juo. Tai pastebėjusi supratau, kad drugelis yra universalus ir jį galima įvairiai interpretuoti. Sekančioje kolekcijoje nusprendžiau susitelkti tik į šį simbolį.
Atsimenu, buvo daug komentarų, ar nebijau, kad mane pasmerks dėl pasikartojimo – tuo metu buvo įprasta, kad kiekviena kolekcija turi būti visiškai nauja istorija, o simbolių pasikartojimas traktuojamas kaip kažkas neigiamo. Man tai atrodė keista, nes užsienio dizaineriai dažnai naudoja atpažįstamus logotipus ar simbolius kolekcijose, ir tai yra jų tapatybės dalis.
Man buvo svarbu, kad mano kolekcijos asocijuotųsi su drugeliu – tai simbolis, kuris yra lengvai atpažįstamas ir suprantamas plačiai auditorijai. Jis taip pat puikiai tinka kolaboracijoms, ir tai tapo viena iš mano kūrybos stiprybių.
Labai gerai atsimenu, kaip prieš maždaug 10 metų visi norėjo būti panašūs į Agnę Kuzmickaitę. Ar tau teko kreiptis į teisininkus dėl plagijavimo?
Taip, teko kreiptis į teisininkus, tačiau iki teismo nepriejome. Tuo metu tai buvo nauja ir netikėta situacija, ir aš nežinojau, kaip tinkamai elgtis. Buvo ne vienas prekės ženklas, kuris gamino produkciją, praktiškai identišką mano darbams. Tai priminė kovą su „vėjo malūnais“, nes šį procesą kontroliuoti yra labai sunku, o kažką uždrausti galima tik teismo keliu. Tačiau teismo procesai yra ilgi, nemalonūs ir finansiškai brangūs, o rezultatas vis tiek nėra garantuotas.
Keletą kartų pavyko susitarti, kai teisininkai nusiuntė pretenziją, tačiau būdavo taip, kad su vienais susitari, o tuo tarpu atsiranda dar trys nauji prekės ženklai bandantys kopijuoti mano produkciją. Ilgainiui supratau, kad neverta tam skirti savo laiko ir energijos.
Kai atsiranda bestselleris, natūralu, kad žmonės nori jį kopijuoti. Tačiau jie gali kopijuoti tik vieną modelį, nes jie nežino ir nesupranta tavo kūrybos logikos. Tu sukuri naują variaciją, ir visas dėmesys nukrypsta į ją, o jie, nesuprasdami tavo kūrybos proceso, nuolat lieka atsilikę.
Labai svarbu nesustoti kurti, nuolat keisti savo idėjas ir judėti į priekį. Visi tie prekės ženklai, kurie bandė kopijuoti, ilgainiui tiesiog išnyko.
Kaip apibūdintum savo kūrybinį procesą nuo idėjos gimimo iki galutinio produkto pristatymo? Ar dirbi komandoje, ar didžiają dalį darbų atlieki pati?
Mano darbas neapsiriboja tik kolekcijų kūrimu – viskas priklauso nuo konkretaus užsakymo. Jei tai kolekcija įmonei, kuriai reikalingi tik eskizai pagal tam tikrus reikalavimus, o gamyba yra jų atsakomybė, procesas būna paprastesnis ir labiau struktūruotas.
Kalbant apie mano asmenines kolekcijas, kūrybinė idėja visuomet kyla iš manęs. Tačiau nuo idėjos iki galutinio produkto dažnai dirbu su specialistų komanda, kurie padeda įgyvendinti idėją praktiškai.
Tavo paskutinė kolekcija dedikuota Lietuvai. Iš kur semiesi įkvėpimo savo kolekcijoms? Kaip gimsta konkrečios idėjos?
Įkvėpimo semiuosi stebėdama save, savo nuotaikas, tai, kas mane tuo metu jaudina, supa ar domina. Tai padeda kristalizuoti idėjas, kurios tampa kolekcijų pagrindu. Kalbant apie mano paskutinę kolekciją, ji natūraliai gimė iš asmeninių išgyvenimų. Prieš metus netekau savo tėčio ir šis įvykis pažadino daugybę prisiminimų bei apmąstymų. Kai žmogus išeina, lieka jo daiktai, archyvai – tai tampa lyg tiltu į praeitį, kuriuo gyveni tuo laikotarpiu.
Mano tėtis buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir jo veikla, susijusi su tuo istoriniu laikotarpiu, buvo didelė mano gyvenimo dalis. Aš užaugau Nepriklausomybės atkūrimo metais, mūsų namuose iki šiol yra Sąjūdžio daiktų – ženkliukų, vėliavų, skrajučių, balsavimo biuletenių, ir pats Nepriklausomybės Aktas pasirašytas signatarų. Pagalvojau, kodėl nepanaudoti šių simbolinių detalių savo kolekcijoje?
Ši tema savaime turi spalvinę gamą, simboliką ir elementus, su kuriais galima dirbti. Man svarbu, kad kiekviena tema būtų organiška ir tikrai artima tam, ką jaučiu bei išgyvenu tuo metu. Aš niekada sau neprimetu temos – viskas kyla iš vidaus, iš to, kas man svarbu būtent tuo gyvenimo etapu.
Tavo kolekcijose yra daug komercinių drabužių, kurie paleidžiami į masinę gamybą, tačiau taip pat yra ir labai konceptualių, įvaizdinių kūrinių. Per visus tavo kūrybos metus, ko gero, prisikaupė daug drabužių. Kur juos visus sandėliuoji?
Taip, tu visiškai teisi. Mano kolekcijose yra įvairių drabužių – nuo labai konceptualių, skirtų tik idėjai išreikšti, iki komercinių modelių, kurie atsiduria klientų spintose. Konceptualūs kūriniai dažnai varijuoja nuo subtilių detalių iki hiperbolizuotų išraiškų, tačiau visuomet stengiuosi kurti drabužius, kurie būtų praktiški ir patrauklūs žmonėms, laukiantiems mano kolekcijų, kad galėtų atsinaujinti savo garderobą.
Kalbant apie likusius drabužius, juos tenka sandėliuoti, tačiau kartais tai būna labai naudinga. Pavyzdžiui, dalis mano drabužių buvo eksponuota Taikomosios dailės muziejuje parodoje, kurioje pristatėme efektingiausius modelius iš mano kolekcijų. Be to, kai kurie kūriniai buvo įsigyti Nacionalinio muziejaus, kas man yra ypatingai didelė garbė.
Man atrodo natūralu būti apsuptai savo kūrinių – jie vis tiek randa savo vietą ir pritaikymą, pavyzdžiui, fotosesijose ar filmavimuose. Tai suteikia drabužiams antrą gyvenimą ir leidžia jiems toliau pasakoti savo istoriją.
Kokia iš tavo kolekcijų buvo komerciškai sėkmingiausia?
Labai sunku pasakyti, nes negaliu vertinti visos kolekcijos kaip sėkmingos ar nesėkmingos. Paprastai kolekcijos drabužiai siuvami modelių dydžiams konkrečiam pristatymui, tad ne visi jie iškart suranda savo pirkėją. Dažnai, kai kažkas nori įsigyti tam tikrą drabužį, jį tenka siūti iš naujo, pritaikant pagal norimą dydį.
Negalėčiau išskirti konkrečios kolekcijos kaip sėkmingiausios. Po vienos ar kitos kolekcijos pristatymo dažnai sulaukiu komercinių pasiūlymų, kurie gali būti sėkmingi, tačiau sunku pasakyti, ar jie tiesiogiai susiję su kolekcijos pristatymu, ar tiesiog yra atsitiktinumas.
Vienaip ar kitaip, bestselleriais tampa tik keli konkretūs drabužių modeliai. Jeigu mano kolekcijos nebūtų sėkmingos , manau, nebūtų įmanoma ilgai išlikti šioje industrijoje. Kiekviena kolekcija turi savo stipriąsias puses, kurios prisideda prie bendro kūrybinio ir komercinio proceso.
Tavo nuomone, kokios pagrindinės savybės ir aplinkybės lemia tai, kad talentingas dizaineris pasiektų sėkmės, kaip tai pavyko tau? Sutinki, kad daugybė talentų lieka nepastebėti ir neįvertinti?
Mada yra labai sudėtingas mechanizmas, ir, mano nuomone, Lietuvoje yra tikrai daug talentingų dizainerių. Tačiau niekas nežino tikslaus sėkmės recepto – tai dažnai lemia daugybė faktorių, kurie ne visada priklauso tik nuo talento.
Mano veikla yra labai įvairialypė – drabužių pardavimas nėra vienintelis mano užsiėmimas. Kalbant apie komercinę sėkmę, drabužių pardavimas gali būti itin pelningas, kai gaminama dideliais kiekiais. Tai leidžia sumažinti savikainą, o kartu padidinti pelną.
Ar sėkmė yra lemiamas faktorius, ar viskas priklauso nuo įdedamo darbo?
Kad žmogus pirktų drabužį, jis turi jam labai patikti – sėkmės faktorius čia netinka. Žmogus neįsigis drabužio atsitiktinai, tik todėl, kad tau „pasisekė“. Todėl kurdama drabužius, skirtus komerciniam realizavimui visuomet galvoju apie žmogų, kuris juos rinksis, ir stengiuosi, kad jis rastų drabužį, kuris jį džiugins. Man svarbu, kad kūrinys būtų gražus – kad ir kaip paprastai tai skambėtų.
Kadangi mados industrijoje dirbu jau ilgą laiką, gerai žinau, kad mano klientė nėra tradicinė „fashionista“. Mano drabužius mėgsta labai įvairūs žmonės ir tai lemia, kad mano prekės ženklas nebesivadovauja greitai kintančiomis tendencijomis. Tai mane kaip kūrėją išlaisvina – nebeturiu įsipareigojimo kurti drabužių, kurie atitiktų dabartinius mados trendus.
Moteris pirkdama drabužį, nori, kad jis ją puoštų ir išliktų aktualus net tada, kai tam tikra tendencija pasikeis. Todėl stengiuosi kurti drabužius, turinčius tą „X faktorių“ , kuris gyvena už mados tendencijų ribų.
Vis dėlto mano veikla neapsiriboja vien drabužių kūrimu. Daug bendradarbiauju su įmonėmis, kartu kuriame ir kitus produktus, todėl mano darbas yra labai įvairiapusis.
Kokį vaidmenį tavo kūryboje atlieka technologijos ir inovacijos? Ar naudoji naujus metodus ar medžiagas?
Mano kūryboje technologijos ir inovacijos atlieka svarbų vaidmenį, ypač audinių marginime. Aš daug dirbu su raštais ir aplikacijomis, todėl naujausios technologijos dažniausiai pritaikomos būtent šioje srityje. Kadangi pati audinių negaminu, esu priklausoma nuo tiekėjų. Visos pasaulyje atsirandančios naujovės pasiekia mano tiekėjus, o per juos – ir mano kūrybą.
Dabar pasaulyje yra labai populiarios kolaboracijos. Lietuvoje tu esi sėkmingiausia komercinė dizainerė, turinti daugiausiai koloboracijų per savo karjerą. Ar turi svajonių projektų ar bendradarbiavimų, kuriuos norėtum įgyvendinti ateityje?
Kai užduodi tokį klausimą, iš karto neateina į galvą konkretus prekės ženklas, tačiau tikrai esu apie tai pagalvojusi. Manau, būtų nuostabu dirbti su įvairiais naujais projektais, tačiau tuo pačiu labai vertinu ir džiaugiuosi esamais bendradarbiavimais. Pavyzdžiui, jau trečią kartą dirbu su „Utenos trikotažu“ ir tai yra vienas iš tų projektų, kuris teikia daug džiaugsmo.
Metams bėgant, į viską pradėjau žiūrėti realistiškiau. Suprantu, kad svarbiausia yra ne tik svajoti, bet ir džiaugtis galimybe dirbti su didžiausiomis Lietuvos įmonėmis. Kiekvienas bendradarbiavimas yra unikali patirtis ir esu dėkinga už tai, kad galiu prisidėti prie jų projektų, kurti kažką naujo ir reikšmingo.
