Ji – naujosios lietuvių kino kartos balsas, pasakojantis istorijas apie maištą, jausmus ir nepagražintas gyvenimo patirtis. Saulė Bliuvaitė savo debiutiniu ilgametražiu filmu „Akiplėša“ įrodė, kad lietuviškas kinas gali būti ne tik autentiškas, bet ir globaliai aktualus.
Šis tekstas buvo publikuotas „ELLE Lithuania“ kovo numeryje.
„Akiplėša“ jau parodyta daugiau nei 70 kino festivalių ir laimėjo 15 apdovanojimų, įskaitant Lokarno kino festivalio „Auksinį leopardą“. Tai įtaigi, estetiškai hipnotizuojanti ir kartu negailestinga istorija apie paauglystę, troškimą pabėgti ir savęs paieškas. Šis filmas bus rodomas ir Lietuvoje, 30-ajame „Kino pavasaryje“. Prieš žiūrint filmą kviečiame susipažinti su režisiere ir jos kūrybiniu procesu iš arčiau.
Saule, filme „Akiplėša“ vaizduojama sunki dviejų merginų paauglystė. Ar istorija įkvėpta jūsų pačios gyvenimo?
Iš karto sugriausiu šitą mitą – kai pasakai, kad filmas paremtas tikrais gyvenimo įvykiais, daug kas galvoja, kad tai – praktiškai autobiografija. „Akiplėša“ nėra autobiografinis filmas, bet paremtas įvairiomis gyvenimo situacijomis, kartais tiesiogiai, o kartais perkeltine prasme. Jame tikrai daug detalių iš tikro gyvenimo, nebūtinai iš paauglystės, o ir iš kitų etapų. Nebūtinai tai nutiko būtent man, galėjo nutikti bet kam, ką pažinau. Sakyčiau, filme daug tikrų mano kartos merginų istorijų.
Ar manote, kad šiuolaikinių paauglių gyvenimas ir aktualijos smarkiai skiriasi nuo jūsų paauglystės laikų?
Kai pradėjau kurti šį filmą, maniau, jis bus apie praeitį, paremtas mano kartos patirtimis. Tačiau kai prasidėjus aktorių atrankai ėmėme susitikinėti su jaunomis merginomis nuo 12 iki 18 metų ir kalbėti apie scenarijų, daug jų labai susitapatino su tomis situacijomis. Jos pradėjo dalytis savo istorijomis, kaip kažkas turėjo valgymo sutrikimų, kažkas patyrė patyčias mokykloje dėl išvaizdos. Po pokalbių supratau, kad daug kas iš tikrųjų labai aktualu ir šiuolaikiniams paaugliams. Nors šiais laikais viskas persikelia kitur, į socialines medijas, problemos vis dar tos pačios.
Minėjote valgymo sutrikimus, kurie akcentuojami ir filme. Kaip manote, kodėl ši problema nuolat išlieka tokia didelė ir aktuali?
Manau, viskas kyla iš žmogaus išvaizdos sureikšminimo. Ypač merginų. Kiekvienas supranta, kad merginos tai patiria daug dažniau nei vaikinai. Net būdami vaikai imame suprasti, kokia svarbi yra išvaizda, – kažkas yra gražesnė, todėl sulaukia daugiau dėmesio, daugiau žmonių nori su ja bendrauti. Ir tada supranti: „Aha, man reikia kažkaip pasistengti, kad atrodyčiau geriau, jog labiau patikčiau.“ Papuolus į šį ratą labai sunku iš jo išlipti.
O tada prasideda paauglystė… Net ir suaugę žmonės sureikšmina savo išvaizdą, nes supranta, kiek tai daug lemia. Tiesiog visuomenėje egzistuoja „pretty privilege“ (liet. grožio privilegija).
Ar apie tai ir yra jūsų filmo pagrindinė žinutė?
Viena pagrindinių. Dėl to jame tiek daug labai keistos išvaizdos žmonių, kurie jaučiasi gerai savo kūne. Tiesiog taip norėjau išreikšti mintį, kad keistumas ir unikalumas yra pati didžiausia vertybė. Ne atitikti standartą, o suprasti, kad grožis ir yra tas keistumas, neatitikimas. Esi, koks esi. Tu esi gražus.
Kaip vyko aktorių atranka? Kaip pagrindiniams vaidmenims atrinkote Vestą Matulytę ir Ievą Rupeikaitę?
Visur ieškojome: rengėme atrankas, kėlėme skelbimus socialinėse medijose, kreipėmės į modelių agentūras, įvairius teatro būrelius. Aš net gatvėje, būdavo, prieidavau prie merginų, užkalbindavau, paprašydavau jų tėvų numerio. Tai buvo labai ilgas procesas.
Iš pradžių vienoje modelių mokykloje suradome Ievą, kuri vaidino Kristiną. Vestą suradome šiek tiek vėliau. Pamenu, turėjome daug variantų, kas galėtų vaidinti Mariją, bet nė vienas man iki galo netiko, nejaučiau, kad tai – tikrai ji. Vieną dieną „Instagram“ pamačiau „Rūta Model Management“ reklamą, kviečiančią tapti modeliu, o joje – Vestos veidas. Pagalvojau: „Oh my God, čia tikrai JI!“
Tad jos anksčiau visiškai nebuvo susijusios su aktoryste?
Visiškai ne. Kiekvienas paauglys, kuriuos matome filme, ekrane yra pirmą kartą.
Sakyčiau, joms pavyko puikiai. Gal tai – būsimos Lietuvos žvaigždės?
Labai tikiuosi, nes jos tikrai padarė neįtikėtiną darbą. Nuolat apie tai galvojau, ypač kai jos turėjo vaidinti scenas apie tai, ko gyvenime nėra patyrusios, – tikrai buvo daug sudėtingų ir intensyvių scenų. Bet jos sugebėjo įsijausti į savo personažus, negalvoti apie tai, kas ir iš kur jas filmuoja, kaip jos atrodo. Tai tiesa – jos yra talentai.
O kaip kilo filmo pavadinimo idėja?
Paauglystėje visada turėjau bent vieną draugę, kuri būdavo žiauriai drąsi, pasiutusi, tokia – gryna akiplėša. Man Kristinos personažas yra būtent toks: mergina, su kuria sunku suspėti, paskui kurią leki iš paskos ir, nori to ar ne, leidiesi su ja į nuotykius.
Jau vėliau, kai pagalvojau, kad laikas sugalvoti rimtesnį pavadinimą, supratau, kad ir šitas labai tinka. Žodis „akiplėša“ – labai lietuviškas, šiais laikais jau šiek tiek pamirštas, gal truputį vaikiškas – žodis, kuriuo tave galėtų pavadinti močiutė.
Šis filmas jau buvo parodytas daugiau nei 70 festivalių ir pelnė 15 apdovanojimų. Kaip manote, kas lėmė tokį tarptautinį pripažinimą?
Man atrodo, su paauglystės tema žmonėms lengva susitapatinti, daug mūsų esame patyrę kažką panašaus. Pasimetimas, savęs vertinimas – problemos labai universalios.
Tiesa, kai kurie šį filmą žiūrėjo visiškai kitaip – kaip į tam tikras jiems nepažįstamos Europos dalies aktualijas. Daug kas, ypač Europoje, žino, kas yra Rytų Europos manekenės – jos iš tiesų labai populiarios. Tuo metu, kai buvau paauglė, manekenių ieškota visur, nuolat vyko atrankos. Manau, kad ir iš kultūrinės perspektyvos žmones šis filmas sužavėjo bei sudomino. Tad, nors galbūt jie nesusitapatino su pačia istorija, daugelį tiesiog suintrigavo pasaulis, kurio niekada nebuvo matę.
Kaip jūs pati apibūdintumėte savo režisūrinį stilių? Koks yra jūsų braižas?
Sunku apie tokius dalykus kalbėti, nes niekada negalvojau, koks yra mano stilius ar braižas. Sunku tokius dalykus įvertinti pačiam. Galiu išskirti nebent vieną dalyką – mane domina visuomenės paribiai, pasaulio užkampiai ir žmonės, kurie nėra įvykių epicentre. Taip pat man patinka kurti pasaulį, kuris neegzistuoja realybėje. Pavyzdžiui, kad ir filme ,,Akiplėša“ – mes matome industrinį miestelį, bet tai yra vaizdai iš skirtingų vietų, sukonstruoti į vieną. Nėra tikslaus paaiškinimo, kur tai vyksta, miestelis neturi pavadinimo. Tai galėtų vykti bet kur.
Ar visą laiką svajojote kurti filmus?
Paauglystėje mėgdavau su draugėmis filmuoti visokius filmukus, aš juos sumontuodavau gana juokingai – per „Windows Movie Maker“ programėlę. Mėgdavau filmuoti ir fotografuoti, bet niekada neturėjau minčių kada nors tai daryti profesionaliai. Mano aplinkoje nebuvo menininkų, o man atrodė, kad tai yra skirta menininkų vaikams, žmonėms iš TO pasaulio.
Baigusi mokyklą norėjau rašyti, todėl įstojau į žurnalistiką, bet praleidusi metus supratau, kad noriu rašyti kitaip – su fantazija. Kai išgirdau, kad LMTA vyksta stojamieji, pamaniau – kodėl gi ne?
„Akiplėša“ – debiutinis jūsų filmas. Ko naujo išmokote kūrybinio proceso metu? Kas nustebino?
Kadangi tai yra labai ilgas procesas, daug dalykų atradau ir kaip režisierė, ir kaip komandos žmogus. Daug dalykų išmokau ir iš operatoriaus, ir iš dailininkų, aktorių – taip pat, nes dirbome ir su paaugliais, ir su profesionalais. Kiekviename etape – tiek montažo, tiek garso kūrimo – tarsi pradedi iš naujo ir nuolat mokaisi iš visos komandos. Kartais net pajuntu vadinamąjį „imposterio“ sindromą, kai atrodo, kad praktiškai nieko nepadariau, o visa kūryba priklauso tiems, kurie dirbo kartu su manimi.
Kaip vertinate šiuolaikinio Lietuvos kino būklę ir jo perspektyvas ateičiai?
Manau, jau baigėsi laikai, kai lietuviški filmai savaime nugrūdami į atskirą kategoriją. Igno Miškinio filmą „Pietinia kronikas“ jau pažiūrėjo kone 300 tūkst. žmonių – tai nerealu. Prieš tai į Lauryno Bareišos filmą „Sesės“ nuėjo apie 80 tūkst. žmonių. Tokie skaičiai reiškia, kad žmonės nebenustumia lietuviško kino į šalį.
Šie filmai yra meniški, bet kartu – ir pramoga. Jie turi daugiau energijos, todėl žiūrovams nebereikia jų ,,atkentėti“, nuobodžiauti žiūrint. Tikrai atsiranda labai smagių lietuviškų filmų, ir, manau, tai – tik pradžia. Mes esame gerame kelyje.
O kas, jūsų nuomone, nulėmė, kad lietuviški filmai šitaip patobulėjo?
Manau, kūrėjai tiesiog išlaisvino savo mąstymą ir nebeskirto kino į komercinį ir „žiūrovui nepataikaujantį“ autorinį. Manau, mano kartos kino kūrėjai žaismingiau žiūri į filmus.
Aš pati gal ir neužaugau su socialinėmis medijomis, bet dabar mes visi su jomis gyvename. Yra labai daug prieinamo turinio, galima pažiūrėti daug filmų – tai turbūt įkvepia. Žmonės vis atranda įvairiausių būdų, kaip galima sukurti filmą. Be to, anksčiau Muzikos ir teatro akademija režisierių kursą rinkdavo kas ketverius metus, dabar – kas dvejus. Vadinasi, dabar yra daugiau norinčiųjų pasirinkti šį kelią, su tuo auga ir konkurencija. Kartelė kyla.
