Lietuviško prekės ženklo „Coocoomos“ įkūrėja dalijasi mintimis.
Rūta, turite puikų skonį, tad akivaizdu, kad esate mados industrijos atstovė. Kaip kilo mintis įkurti mados prekės ženklą? Ar nebuvo minčių žengti kitu mados industrijos keliu?
„Coocoomos“ gimė būtent tada, kai labiausiai norėjau jaustis laisva – paprasčiausiai nebenorėjau dirbti samdomo darbo. Daugiau nei dešimt metų pradirbau didelėse kompanijose, korporatyvinėje struktūroje, kol galiausiai man tai atsibodo ir jaučiausi ne savo vietoje. Pradėjau ieškoti galimybių – ką galėčiau veikti, kad išsilaisvinčiau iš tų korporatyvų.
Tada prisiminiau savo vadovės žodžius, kad geras specialistas tobulėja tuomet, kai dirba tokį darbą, kurio tarsi nejaučia – tai yra ne tik darbas, bet ir pomėgis bei gyvenimo būdas. Mada buvo ta sritis, kurioje aš būtent taip ir jaučiausi. Visą mano laisvalaikį užimdavo domėjimasis mada. Mėgau pirkti drabužius, bet visada labai gerai apgalvodavau, ką noriu turėti. Esu iš tų žmonių, kurie sezonui ruošiasi iš anksto – mano garderobas būna sudėliotas dar likus trims mėnesiams iki sezono pradžios.
Skaičiau įvairius internetinius portalus. Anksčiau buvo toks Style.com portalas, kuris buvo mano numeris vienas – dabar jį yra įsigijęs „Vogue“. Ten stebėdavau mados savaites, „street style“ ir bandydavau nuspėti, kas bus artėjančio sezono perliukai.
Toks buvo mano laisvalaikis ir tada supratau, kad šį pomėgį, kuriam skiriu tiek daug laiko, noriu paversti savo darbu.
Kaip vyko prekės ženklo kūrimo procesas? Yra tiek daug mados sektorių, ką galima pasirinkti – kaip išsirinkti tą vienintelį?
Tuo metu dar taip plačiai nemąsčiau, kaip dabar suprantu visą šį procesą. Tai buvo jaunatviškas maksimalizmas – ko aš noriu ir ką aš kuriu. Vis dėlto apgalvojau, kas galėtų būti ta prekė, kurios reikalauja rinka. Tuo metu man universaliausi atrodė laisvalaikio stiliaus drabužiai.
Pirmoji kolekcija, kurią pati sau pavadinau „elegantiški treningai“, buvo skirta būtent šiai nišai. Siekiau sukurti „lounge“ tipo kolekciją, kuri nebūtų tiesiog sportiniai treningai, o laisvalaikio drabužiai su elegantiškais elementais.
Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kad galima derinti skirtingų faktūrų audinius. Pavyzdžiui, trikotažą ir šilką – trikotažas atitinka „lounge wear“ stilistiką, o šilkas suteikia prabangos pojūtį. Tai buvo pirmosios užuomazgos, kaip kūriau kolekciją ir kaip įsivaizdavau tai, ką galiu pasiūlyti rinkai.
Gal atsimenate, koks buvo pirmasis parduotas drabužis? Koks buvo jūsų, kaip kūrėjos, jausmas?
Pradžioje dar nebuvau metusi savo pagrindinio darbo, kad galėčiau visiškai atsidėti kūrybai. Buvau labai atsargi ir neapleidau pagrindinio pajamų šaltinio – tuo metu dirbau marketingo projektų vadove, o laisvalaikį skyriau drabužių kūrybai.
Labai gaila, bet pirmojo pardavimo aš pati nemačiau – jį įvykdė mano vyras, kuris tuo metu jau buvo mano verslo partneris. Jis man apie tai pranešė, bet tiksliai neatsimenu, koks tai buvo drabužis.
Tačiau man labiausiai įstrigo akimirka, kai pirmą kartą pamačiau moterį, einančią Vokiečių gatve, vilkinčią mano kurtas kelnes. Atsimenu, kaip mano vyras Eduardas atsisuko į mane ir pasakė: „Dabar tokių akimirkų bus vis daugiau, kai matysime savo drabužius gatvėje.“
Tai tikrai paglosto širdį ir manau, kad kiekvienam kūrėjui tokios akimirkos išlieka ilgam.
Ar nuo pat pradžių pavadinimas buvo „COOCOOMOS“, ar viskas prasidėjo nuo užuomazgų?
Pavadinimas evoliucionavo gana organiškai. Kadangi pirmoji mano kolekcija buvo laisvalaikio drabužių, nuo pat pradžių žinojau, kad kursiu ką nors iš trikotažo, pagaminto iš natūralios medvilnės. Mintyse sukosi angliškas žodis cotton. Norėjosi kažko neapibrėžto, nieko svarbaus nereiškiančio, paprasto ir lengvai tariamo.
Pirmasis pavadinimas, kurį sugalvojome, buvo – COOCOO. Bandėme pasitikrinti internete, ką jis reiškia ir ar nėra jau užimtas, nes registruojant prekės ženklą labai svarbu įsitikinti, jog nėra panašių ar identiškų pavadinimų.
Pamenu, kad kažką radome ir supratome, jog reikia toliau generuoti idėjas. Visgi skiemenys coocoo manęs nepaleido – norėjau, kad jie vis tiek liktų pavadinime. Pradėjau ieškoti, ką jie galėtų reikšti skirtingose kalbose. Kadangi mokykloje mokiausi lotynų kalbos, nusprendžiau pasitikrinti ir ten. Pasirodo, kad lotyniškai coo reiškia „drąsus“, o žodis mos – „mada“.
Mums labai gražiai suskambėjo šis derinys – COOCOOMOS, arba „drąsi drąsi mada“.
Kokie buvo didžiausi iššūkiai plėtojant mados verslą Lietuvoje?
Kadangi gyvuojame jau daugelį metų, sekasi mums tikrai neblogai. Atrandame savo klientą, ir labai džiaugiuosi, kad laikui bėgant vis dažniau ateina išsilavinęs pirkėjas, kuris supranta lietuviškos prekės vertę ir sutinka už ją mokėti atitinkamą kainą.
Jeigu anksčiau vyravo nuomonė, kad daugiau verta mokėti tik už užsienio prekės ženklą, šiandien tai jau nebe taip. Žmonės vis dažniau supranta, jog jie perka ne tik drabužį, bet ir kokybę bei riboto leidimo gaminį.
Pavyzdžiui, kalbant apie didelį prekės ženklą, aišku, kad vieno modelio drabužių bus pagaminta apie 1000 vienetų. O renkantis lietuvišką, nišinį produktą, reikėtų žinoti, kad tų drabužių bus pasiūta gerokai mažiau – galbūt net nesieks 100 vienetų. Todėl pirkėjas savaime supranta, kad investuoja į išskirtinumą, aukštą kokybę ir prekės ženklo filosofiją.
Kaip jums sekasi pasiekti didžiąsias užsienio rinkas?
Prekiaujame visame pasaulyje – tai gana paprasta padaryti per elektroninę parduotuvę. Esame dirbę su išskirtinėmis rinkomis, pavyzdžiui, Kataru. Ten buvo butikas, kuris įsigydavo mūsų kolekcijas ir jomis prekiaudavo.
Nors gaminių masiškai nevežame, tokių bendradarbiavimo atvejų tikrai buvo, ir kai kurie jų tęsiasi iki šiol.
Kaip keitėsi jūsų asmeninis požiūris į madą ir jos vartojimą, ypač dabartiniame tvarumo judėjimo kontekste?
Aš pati, kaip vartotoja, visada atkreipdavau dėmesį į daikto ilgaamžiškumą. Dar vaikystėje mane mokė mama ir močiutė – saugoti, mylėti daiktus ir jokiu būdu jų neišmesti. Iki šiol esu tikra „kaupikė“ – sugebu į vakarėlį apsiauti batus, kuriuos nešiojau prieš dešimt metų ir jie man vis dar puikiai tarnauja.
Vienu metu buvau labai susižavėjusi tendencijomis, bet laikui bėgant tas susižavėjimas vis labiau blėsta. Tiesą sakant, man pasidarė baisu matant, kaip stipriai pasaulyje skatinamas vartojimas ir kiek daug žalos jis atneša.
Kiek šiandien jūsų prekės ženklas dar vadovaujasi tendencijomis?
Sakyčiau, kad mūsų prekės ženklas nesivaiko trumpalaikių tendencijų. Tačiau kuriame drabužius, kurie šiuo metu gali būti madingi, bet ir po dvejų metų vis dar bus dėvimi. Man labai patinka dabartinė kryptis, kai vis labiau vertinamas ir išaukštinamas asmeninis žmogaus stilius – tai, kas autentiška, o ne tai, kas diktuojama masinės mados.
Ar yra taisyklių, kurių niekada nelaužote kurdama drabužius?
Aš esu tas žmogus, kuris niekada nesako „niekada“. Galbūt dažniau vengiu ryškių spalvų, tačiau, pavyzdžiui, žiemos kolekcijoje turėjome ryškiai raudoną megztinį. Turiu tam tikras bazines taisykles, kuriomis vadovaujuosi – dažniausiai renkuosi žemės tonus ir pastelinius atspalvius. Bet būna momentų, kai leidžiu sau nukrypti nuo šių taisyklių ir pasiūlyti kažką netikėto.
O kaip į tai reaguoja klientai, kai leidžiate sau pasiūlyti jiems drąsesnius sprendimus kolekcijoje?
Klientams tai dažnai būna neįprasta – vis dėlto didžioji dalis žmonių yra gana bazinio stiliaus. Jiems patinka minimalizmas, ramūs žemės tonai, ir tik retas ryžtasi išbandyti ryškų akcentą ar netradicinį sprendimą. Todėl toks skirtumas kolekcijoje tikrai jaučiamas. Žinoma, atsiranda ir klientų, kurie renkasi bei įsigyja drąsesnius kūrinius, bet tai nėra masinis reiškinys.
Koks buvo jūsų didžiausias kūrybinis iššūkis, kurį teko įveikti?
Man visada įdomu išbandyti kažką naujo ir pažiūrėti, kas iš to išeis, ką galima maksimaliai pasiekti. Negalėčiau pasakyti, kad vieni produktai gimsta lengvai, o kiti – ypatingai sunkiai. Su kiekvienu nauju gaminiu pereini tą patį ilgą kelią: nuo pirmųjų idėjų iki gamybos, o galiausiai – iki pardavimo. Visi jie, be išimties, reikalauja dėmesio ir įsitraukimo.
Prieš daugybę metų pati apie jus sužinojau pamačiusi tuo metu labai neįprastus akinius. Man įsiminė būtent tai, kad buvote pirmieji lietuviai sukūrę akinių nuo saulės liniją.
Ko gero juos puikiai atsimenate – juk Stevenas Tyleris buvo juos užsidėjęs. Tuo metu, kai kūrėme laisvalaikio aprangą, ieškojau kažko, kas galėtų papildyti kolekciją, bet kartu išsiskirtų ir būtų kažkas įdomaus, kitokio nei tai, ką tuo metu siūlė visi. Taip akiniai ir atsirado mūsų asortimente – jie tapo savotiška „razinka“ visoje kolekcijoje.
Pasirinkau akinių medinį rėmą būtent todėl, kad norėjosi išsiskirti ir pasiūlyti ką nors naujo bei įdomaus. Man pačiai buvo labai smalsu pamatyti, kaip rinka priims tokį produktą. Iš pradžių daugelis į medį žiūrėjo gana įtariai, bet būtent išskirtinumas ir tapo jų sėkmės priežastimi.
Puikiai atsimenu, kai vieną vakarą po darbo vaikščiojome po senamiestį, ir tuo metu į Lietuvą buvo atvykęs Stevenas Tyleris. Jis pats priėjo prie mūsų gatvėje ir pasakė: „Jūsų akiniai labai gražūs.“ Aš tiesiog padėkojau – stovėjau nepatyrusi, šiek tiek sutrikusi ir praleidau progą. Suvokiau, kad tai buvo tas momentas, kai reikėjo tiesiog padovanoti jam tuos akinius.
Kadangi buvo paskelbta, jog jis apsistojo viešbutyje „Kempinski“, su akiniais nuėjome į viešbutį ir įteikėme jam dovaną. Jis juos iškart užsidėjo ir išvyko į koncertą.
Ar gerai sutariate su vyru darbo atžvilgiu? Kas iš jūsų turi didesnę įtaką tam, kaip galutiniame rezultate atrodys kolekcija?
Ginčų būna – ir tikrai nemažai. Blogiausia tai, kad juos parsineši namo, bet kitaip, turbūt, ir neįmanoma. Aš neįsivaizduoju, kaip galima gyventi taip, kad baigei darbą, užrakinai duris ir viską palikai už jų. Kai dirbi 24 valandas per parą, natūralu, kad kyla konfliktų. Tačiau per tuos 11 metų mes labai gerai „apsišlifavome“ – išmokome vienas kitą suprasti, žinome, ko tikėtis.
Aš žinau, kada man reikia nusileisti, o jis žino, kada geriau nesikišti – ypač ten, kur mano kompetencija stipresnė. Ieškome kompromisų, ir tai veikia.
Ar pasirinkčiau kitą kelią? Tikrai ne. Ir vėl rinkčiausi tą patį – dirbti kartu. Vienas kito palaikymas man yra labai svarbus ir vertingas. Man patinka dirbti su antrąja puse, nes mes abu gyvename ta pačia tema, ir abu kartu išgyvename pakilimus bei nuopolius.
Kaip vyrą įtraukėte į mados verslą?
Jeigu grįžtume į pačią pradžią – kai susipažinome, jis kaip tik bandė kurti vaikiškų drabužių kolekciją. Jau tada turėjo ambicijų sukurti savo prekės ženklą, nes mados sritis jam buvo artima – jo mama dirbo su drabužiais, tik pardavinėjo kitų prekės ženklų produkciją. Tad visa ši niša jam buvo pažįstama, o man tuo metu tai buvo visiškai naujas pasaulis.
Aš buvau meninė siela, su dideliais lūkesčiais ir iliuzijomis, kad šį verslą bus labai paprasta ir smagu kurti. Bendraujant ir vis labiau susipažįstant, supratau, kad jis tikrai norėtų kurti savo prekės ženklą. Tuo metu Lietuvoje kaip tik pradėjo formuotis mados verslo užuomazgos, vis dažniau ėmė rastis nišinių prekių ženklų – tai mus ir paskatino žengti pirmyn kartu.
Jūsų šeima man primena itališko šeimos verslo modelį – juk turite ne tik drabužių prekės ženklą, bet ir vystote nekilnojamojo turto projektą užsienio kurorte.
„COOCOOMOS“ – visų pirma gyvenimo būdas. Pradžioje tokios idėjos neturėjome, tačiau gyvenant ir kuriant, viskas natūraliai evoliucionuoja. Šis naujas projektas – visiška naujiena. Su juo gyvename tik nuo liepos mėnesio.
Jau spėjome ten padaryti savo drabužių fotosesiją, sukūrėme filmuką, bet darbo dar labai daug. Šiuo metu kuriame interneto svetainę – viskam reikės laiko, kol viskas įsivažiuos ir taps atpažįstama.
Kaip kilo idėja šią lokaciją susieti su prekės ženklu? Joje labai juntamas jūsų prekės ženklo DNR.
Tai nebuvo suplanuota ar daroma specialiai – viskas įvyko natūraliai. Mes gyvename tuo, ką darome: kuriame drabužius, ieškome naujų vietų, įgyvendiname idėjas, kylančias iš širdies. Tas gyvenimo stilius nėra dirbtinai sukurtas – jis yra mūsų kasdienybės dalis, todėl ir lokacija natūraliai susiliejo su „COOCOOMOS“ vizija.
Jei reikėtų pasirinkti tik vieną „Coocoomos“ kūrinį, kuris atspindi visą jūsų kūrybą, kuris tai būtų?
Ko gero, tai būtų tie legendiniai akiniai, kurie padėjo mūsų prekės ženklui tapti žinomesniu Lietuvoje. Jie buvo išskirtiniai, drąsūs ir tuo metu labai netikėti – lyg simbolis to, ką siekiame kurti iki šiol.
Kadangi turite gana platų asortimentą, ką pastaraisiais metais sukūrėte naujo, ko iki šiol nesate darę?
Pabandėme sukurti pūkines striukes – ir jos pasiteisino. Šiuo metu kaip tik vežame jas į kalnus Italijoje, kur vyks naujos 2026 metų rudens-žiemos kolekcijos fotosesija. Mums tai visiškai naujas iššūkis, nes šis gaminys visiškai skiriasi nuo to, ką kūrėme iki šiol – tai kita technologija, kita konstrukcija.
Bet aš tikiu, kad toks drabužis yra reikalingas mūsų prekės ženklui – tai natūrali plėtra, kuri papildo mūsų identitetą.
Kiek savo spintoje turite „Coocoomos“ drabužių, ir kiek – kitų prekių ženklų?
Kaip jau minėjau interviu pradžioje – esu tikra „kaupikė“ ir turiu nemažai seno drabužių rezervo, kurį vis dar laikau. Tai geri, kokybiški daiktai, todėl jie vis dar užima reikšmingą dalį mano spintos.
Pastaraisiais metais vis dažniau renkuosi savo prekės ženklą ir šiuo metu „Coocoomos“ drabužių spintoje tikrai yra apie 70 proc. Aš neįsivaizduoju savęs nenešiojančios „Coocoomos“. Nešiodama pati galiu patikrinti kokybę, pamatyti, kaip drabužis dėvisi, kiek jis tarnauja. Tai padeda ir bendraujant su klientais – nes pažįstu savo kūrinius visomis prasmėmis.
Jeigu taip nutiktų, kad galėtumėte pasirinkti bet kokią pasaulio garsenybę, kuri vilkėtų „Coocoomos“ drabužius ir apie juos papasakotų – kas tai būtų?
Yra nemažai asmenybių, kuriomis žaviuosi, tačiau jeigu reikėtų išsirinkti vieną – tai būtų Catherine Middleton. Tai būtų tiesiog wow!
Kas yra jūsų stiliaus ir įkvėpimo ikona?
Asmeniškai jos nepažįstu, bet mane labai žavi skandinavė Pernille Teisbaek. Ji yra trijų vaikų mama – galbūt tai ir rezonuoja su mano pačios gyvenimo būdu. Jos vyras turi „RAINS“ prekės ženklą, o ji pati – labai ryški asmenybė ir išskirtinio stiliaus ikona.
Tai toks moters modelis, kurį nuolat stebiu ir į kurį visada atkreipiu dėmesį.
