Dalia Belickaitė iš patrakusios sportininkės tapo pavyzdinga ir lygiai taip pat patrakusia mama. Turėti savo pačios šeimą buvo jos svajonė, tad antrosios atžalos laukimas – kaip papildoma detalė svajonių dėlionę dėliojant.
Dalia, šiuo metu tavo gyvenimas stipriai sukasi aplink šeimą, jos pagausėjimą. Papasakok, ką antrosios atžalos laukimas tau suteikė šįkart? Dažnai sako, kad antrasis nėštumas – visiškai kitoks nei pirmasis. Kaip jautiesi?
Mano gyvenimas visada sukosi aplink šeimą. Nuo pat vaikystės tėvai man ir sesėms skiepijo šeimos vertybes. Tad netgi viena iš mano svajonių nuo labai anksti buvo turėti šeimą. Tačiau niekada nemaniau, kad tai nutiks taip greit ir man pavyks vos septyniolikos sutikti savo mylimą žmogų, su kuriuo šeimą ir kursiu. Esu beprotiškai laiminga.
Nėštumo metu tikrai ne visada suvoki, kad laukiesi ir turėsi mažylį, iki pat akimirkos, kol nelaikai jo rankose. Man visuomet sakydavo, kad pirmasis nėštumas yra visiškai kitoks, jis – išskirtinis, gali viskuo mėgautis, naudotis visais privalumais, patarė, kad turiu leisti vyrui nešioti mane ant rankų ir nieko pati nedaryti (juokiasi). Esu labai savarankiška, tad man buvo labai keista būti taip. Nemoku savęs sustabdyti – su pilvu ar be jo viską kilnojau ir dariau pati (juokiasi).
Kai laukiesi antrą kartą, šeimoje jau yra pirmasis vaikas, tad ritmas tikrai gerokai intensyvesnis, ir pasimėgauti akimirka ne visada pavyksta. Dėl to net šiek tiek gaila, nes nėštumas man labai patinka, o laiko beliko visai nedaug – vos keli mėnesiai.
Šįkart mano kasdienybėje daugiau darbų, ritmas tikrai intensyvus. Pirmieji trys mėnesiai, kai nėštumas yra toks jautrus ir pats sunkiausias, kaip tyčia turėjau daug projektų ir įvairių darbų. Tad neseniai praėjusios atostogos tikrai padėjo pagaliau pajusti, kad netrukus būsime jau keturiese.
Palygink abu nėštumus – ar antrąjį kartą jauti tokį pat jaudulį kaip ir pirmąjį? O gal šįkart nerimo nebeliko, nes žinai, ko tikėtis?
Visiška tiesa, kai žmonės sako, kad per pirmąjį nėštumą dėl visko išgyveni. Jo metu daugiau jaudulio, nežinai, ko laukti ir ko tikėtis. Tačiau galiu paliudyti, kad gimus vaikui tiesiog viską supranti – pati su juo augi, mokaisi. O antrasis nėštumas visada ir šiaip yra lengvesnis, nebe taip jaudiniesi. Dabar esu pasiruošusi viskam – kai augo Atėnė, buvo kiek sunkiau, nes ir Edvinas ne visada buvo šalia, o dabar būsime visi kartu, tad žinau, kad viskas bus gerai. Svarbiausia, neturėti jokių lūkesčių, prisitaikysime prie visko, kas bus (šypsosi).
Tiesa, antrojo nėštumo metu, nors ir ramiau, kartojau tuos pačius medicininius tyrimus kaip ir pirmojo. Dariausi NIPT DNR tyrimus, nes norėjau ramiai gyventi, mat esu iš tų, kuri gali daug nervintis ir panikuoti (juokiasi). Po tyrimų iškart pasijutau ramiau. Tiesa, pirmojo nėštumo metu nepagalvojau atlikti virkštelės kamieninių ląstelių surinkimo ir vėliau dėl to labai gailėjausi. Tad šįkart nė neabejojau, ar man to reikia, – juk tai yra kaip unikalūs biovaistai, kurie vėliau gali leisti atlikti kamieninių ląstelių terapiją gydant įvairias kritines ligas. Visa tai atlikau klinikoje „Placenta“. Medicina yra stipriai pažengusi, tad kiekvienas turėtų naudotis jos teikiamomis galimybėmis, ypač tie, kurie mėgsta eiti iš proto taip, kaip aš (juokiasi).
Niekada nevengi būti atvira, dalijiesi su sekėjais svarbiausiais savo gyvenimo įvykiais, išgyvenimais. Ar niekada nekilo noras nėštumą laikyti tik sau, jį išgyventi tik trise su artimiausia šeima?
Tiesą sakant, šį nėštumą būtent ir norėjau kaip įmanoma labiau pasilaikyti sau ir šeimai, bet supratau, kad būdamas viešas žmogus neturi prabangos pasirinkti, kada apie tai sužinos aplinkiniai.
Nėštumas man yra vienas asmeniškiausių dalykų gyvenime ir, manau, kiekviena turime teisę apie jį pasidalyti tada, kai mums patogu ir gera. Tačiau būdamas žinomu žmogumi šios teisės nebeturi. Apie šį nėštumą tėvams pasakėme netgi šiek tiek anksčiau nei apie pirmąjį. Tačiau kai kurie draugai ir kiti artimieji apie tai sužinojo iš kažkur kitur. Nežinau, kaip šios kalbos nuėjo. Negalėjau patikėti, kad žmonės iškapstė tokią informaciją, kurios nežinojo net artimieji. Man buvo labai liūdna ir skaudu, kad žinios apie nėštumą pasiekė viešumą prieš mano valią, juk tai – taip privatu ir asmeniška.
Ir pats kurį laiką lauki, kol pagaliau jausiesi saugiai ir patogiai, kad šia žinia pasidalytum. Prieš pranešdama apie savo nėštumą sekėjams aš jau žinojau, kad žmonės nujautė ir girdėjo apie tai kalbų. Iki tol net esu sulaukusi skambučių iš žurnalistų, kurie klausdavo, ar tai tiesa. Norėčiau, kad žmonės būtų sąmoningesni ir tokiomis žiniomis nesinaudotų – ši tema labai asmeniška, vieną dieną moteris laukiasi, o kitą – nebe, ir taip dažnai nutinka – tuomet tik dar labiau gilėja žaizdos. Tai apskritai yra skaudi patirtis, kurią turime galėti pasirinkti išgyventi taip, kaip mums patiems atrodo teisinga.
Šiuo metu esi ir stipriai įsitraukusi į darbus. Ar nekilo noras atsitraukti nuo jų?
Mano nuotaikos šiuo klausimu buvo kaip amerikietiški kalneliai. Viena vertus, labai džiaugiausi, kad turiu tiek darbų, projektų, kita vertus, buvo dienų, kai tiesiog nenorėjau pakilti iš lovos ir eiti dirbti. Manau, kad kažkokiu būdu svarbu atrasti sveiką balansą – laukiantis dirbti gera, kai to nori ir gali, tačiau svarbu pajausti kūną ir laiku pasakyti „ne“. Gyvenimas teka etapais. O būtent šis yra toks, kai daugiau laiko skiriu vaikui ir nėštumui, o vėliau ateis laikas, kai daugiau laiko skirsiu sau, darbinei veiklai.
Ką į tavo gyvenimą atnešė motinystė? Ką tavyje tai pakeitė?
Kai suvokiu, kad esu mama, gerklėje net pajaučiu gumulą. Apie tai kalbėdama graudinuosi. Motinystė man atnešė labai daug įvairių spalvų, meilės ir gyvenimo prasmės. Iki kol neatsirado Atėnė, nežinojau, kokia besąlygiška ir didelė meilė gali būti. Kad ir kiek sunkių momentų užklumpa būnant mama, visus juos pamiršti ir galvoje lieka tik tai, kas tyra, gražu ir miela širdžiai. Taip pat pastebėjau, kiek vidinės stiprybės man suteikė motinystė – buvo nemažai momentų, kai Edvinui žaidžiant krepšinį likdavau viena – buvo sunku. Suvokiau, kaip lanksčiai galiu prie visko prisitaikyti, kiek daug kantrybės turiu ir kiek pozityvumo savyje galiu atrasti dėl savo mylimų žmonių. Šiuo metu man svarbiausia mano šeima, jų sveikata ir laimė.
Moterys neretai užsimena, kad motinystė nejučia paslepia moters identitetą. Ką tu manai apie tai? Ar tapusi mama išlikai ta pačia Dalia, kuria buvai prieš ja tapdama?
Dabar nemažai šnekama, kaip tapus mama reikia kuo mažiau keisti savo gyvenimo būdą, veiklą, neprarasti savęs ir sau skirti kuo daugiau laiko. Bet nori nenori vis tiek šiek tiek pasikeiti – juk negali likti ta pačia moterimi, kuria buvai iki tol. Natūralu – atsiradus vaikui pats labai keitiesi ir augi kaip asmenybė. Kartu su Edvinu ir toliau norime būti žaismingi, mėgautis gyvenimu ir tą džiaugsmą perduoti savo vaikams.
Ką patartum mamoms, kurios jaučia prarandančios savo identitetą?
Manau, kad apskritai šiame etape labai svarbu daug šnekėti, pasakoti, kaip jautiesi. Svarbu nepamesti savęs ir išmokti priimti pagalbą iš kitų. Pirmą kartą tapusi mama norėjau būti labai savarankiška, viską dariau pati viena ir nenorėjau priimti jokios pagalbos, tačiau galiausiai supratau, kad darau klaidą – juk niekam nieko neturiu įrodyti: jei kas nors nori man padėti, turiu tuo pasinaudoti ir šiek tiek atsikvėpti.
Motinystė yra didelis pasiaukojimas tiek fiziškai, tiek emociškai, o būti mama yra sunkiausias darbas pasaulyje. Ir net jei jaučiatės pametusi savo identitetą, svarbu su savimi pasikalbėti. Sunkiausiuose etapuose visada sau primindavau, kad esu visas pasaulis ką tik atsiradusiam mažam žmogeliukui ir tik manimi jis kliaunasi. Tai man labai padėjo.
Ar tapusi mama išmokai kokių nors pamokų?
Įsitikinau, kad svarbiausia viską daryti taip, kaip pats jauti. Šiandien informacijos yra labai daug, iš jos galima daug išmokti, bet svarbu nepamesti savo nuojautos ir ja remtis bei pasitikėti. Nesvarbu, kaip tai atrodys iš šono.
Kam gyvenime nebeteiki prioriteto?
Labai liūdna, bet sportui – šiuo metu jis yra visiškai „padėtas“ į šoną. Prieš atsirandant Atėnei sakiau, kad labai daug sportuosiu, tačiau kai tik ištaikydavau valandą, kurios metu kas nors prižiūrėdavo dukrytę, bėgdavau į darbus, o ne į sportą (šypsosi). Sakiau, kad antram mažyliui neturiu jokių lūkesčių, bet kadangi šįkart su manimi bus Edvinas, tikiuosi, kad sportas grįš į mano gyvenimą.
Sako, kad šeimoje atsiradus mažyliams pasikeičia ir santykis poroje. Ar jūs su Edvinu išgyvenote kokius nors pokyčius?
Žinoma, pasikeitė nepastebimai, tačiau jokiais būdais ne į blogą, atvirkščiai – pamatėme dar daugiau vienas kito spalvų. Kai augo Atėnė, pusantrų metų mums pavykdavo pasimatyti vos keletą kartų per savaitę, tad tekdavo žongliruoti – norėdavosi pasimatyti trise, bet reikėdavo ir padirbti, ir nueiti pasidaryti elementarių grožio procedūrų. Tad laikas dviese, žinoma, šiek tiek nukentėjo. Tad dabar, kai Edvinas visada šalia, net nesinori skirtis – mums gera būti trise. Kartais net pakalbame, kad mums laiko dviese net netrūksta. Žinoma, išeiname ką nors paveikti tik dviese, tačiau kadangi esame šeimos žmonės, mums labai gera leisti laiką visiems jaukiai trise.
Kokių tradicijų kartu atradote?
Net nežinau, ar tai galima pavadinti tradicijomis, tačiau visi trys jau dabar turime daug įvairių šeimos ritualų, pavyzdžiui, pasisveikinimų, padainavimų ar knygelės paskaitymų prieš miegą. Su kiekvienu Atėnės augimo etapu vis atrandame kažką naujo.
Kas tau padeda išlikti savimi?
Į gyvenimą visada stengiuosi žiūrėti pozityviai, matyti tik geriausius dalykus ir iš jų pasisemti džiaugsmingiausių akimirkų. Man padeda ir pasitikėjimas savimi – nuo pat mažens mums su sesėmis mama sakydavo, kad esame pačios geriausios, gražiausios, protingiausios (šypsosi). Tai man suteikė tiek daug pasitikėjimo savimi, kad niekada nekreipdavau dėmesio į tai, ką ir kas apie mane kalba. Man buvo svarbiausia, kaip jaučiuosi aš, ir kad mano artimiausi žmonės žinotų, kokia esu iš tikrųjų. Esu labai dėkinga, kad šeima mus su sesėmis užaugino tokiomis stipriomis asmenybėmis, kurios gyvenime eina tokiais stipriais žingsniais. Dėkinga esu ir Edvinui, kuris mane palaikė kiekviename gyvenimo etape ir leido siekti savo svajonių ir norų.
Ko sau palinkėsi tapus mama antrąkart?
Noriu sau palinkėti į viską žiūrėti dar lengviau, daugiau pasimėgauti etapais, kai auga vaikai, nes tai įvyksta labai greitai. Taip pat savimi dar labiau pasitikėti, nes tik mes su vyru geriausiai žinome, ko vaikui reikia. Ir, žinoma, skirti laiko sau bei pasinaudoti pagalba aplink – mes visos viską galime, bet jeigu yra galimybė krūviu pasidalyti su kažkuo, kam tu rūpi, tuo reikia ir pasinaudoti.
