„Mes esame geriausi savo produkto ambasadoriai ir tokiais turime būti. Nereikia to gėdytis – priešingai, turime drąsiai pasakoti ir parodyti, ką sukūrėme!“, – sako „ELLE Lithuania“ vyriausioji redaktorė, stilistė, prekės ženklo kūrėja I. Sinė.
Praėjo nemažai metų nuo to laiko, kai nutraukei savo, kaip sportininkės, karjerą. Esi beveik 24 kartus Lietuvos teniso čempionė. Tačiau atrodo, kad visi jau apie tai pamiršo, nes kalbant apie tave kyla asociacijos ne su sportu, o su mada ir stiliumi. Kas tave paskatino išsižadėti sporto dėl mados?
Dabar kaip tik švenčiu 30-metį teniso aikštelėje. Buvau profesionali tenisininkė, žaidžiau už Lietuvos rinktinę Europos ir pasaulio čempionatuose. Atrodo, kad dabar gyvenu antrą gyvenimą.
Kalbant apie madą ir tenisą – šis sportas yra labai elegantiškas ir savaime suprantama, jog jis susijęs su mada. Jeigu paanalizuosime profesionalias sportininkes, tokias kaip Marija Šarapova ar Serena Williams, matysime, kad jos yra sukūrusios savo drabužių kolekcijas. Ta pati Venus Williams pernai metais ėjo podiumu Paryžiuje. Mada ir sportas visada eina kartu. O tą polinkį aš visada turėjau nuo pat vaikystės.
Labai mėgdavau lankytis dėvėtų prekių parduotuvėse ir ieškoti „perliukų“. Netgi savo sportinę aprangą persiūdavau su siuvėjų pagalba. Turėjau daugybę vizijų, kaip norėčiau atrodyti aikštelėje, ir kūriau sau įvaizdžius. Drįsčiau sakyti, kad aikštelėje buvau mados pradininkė. Mano apranga visada buvo nepriekaištinga. Mokykloje taip pat norėjau atrodyti kitaip – ieškojau išskirtinių derinių.
Man nusišypsojo laimė – būdama 14–16 metų jau keliavau po Europą ir lankiausi prestižinėse vietose, kur galėjau apsipirkti ir atrasti unikalių „perliukų“. Tuo metu savo honorarą išleisdavau „importinėms“ prekėms.
Dvyliktoje klasėje svarsčiau stoti į Dailės akademiją, net laikiau dailės egzaminą. Tačiau treneris man sakė: „Irina, sportas ir Dailės akademija yra nesuderinami dalykai.“ Tuo metu mane kvietė studijuoti Amerikoje ir žaisti tenisą už koledžą. Visgi tuo metu buvo tiesiog neįmanoma tęsti sportininkės karjeros ir studijuoti Dailės akademijoje.
Kaip tavo tėvai reagavo į tavo norą studijuoti Dailės akademijoje?
Aš Lietuvoje jau buvau pasiekusi sporte viską ir man reikėjo rinktis – važiuoti studijuoti į Ameriką, ko aš nenorėjau, nes visada tikėjau, jog liksiu Lietuvoje ir kursiu gerovę savo šalies žmonėms. Aplinkoje mane visi labai atkalbinėjo, nes prieš 20 metų nemokami mokslai Amerikoje buvo didelė vertybė.
Mano tėvai mane visada palaikė, kad ir ką nuspręsdavau. Jie niekada manęs nekritikavo. Mama visada sakė: „Irina, tu geriausia! Tu viską padarysi!“
Tau tai įskiepijo pasitikėjimą. Toks sveikas požiūris į tėvystę labai atsispindi tavo santykiuose su dukra. Turėtume atskirti tėvystę ir draugystę, tačiau susidaro įspūdis, kad jūs esate tarsi geriausios draugės.
Pradžioje aš turėjau įsitikinimą, kad mano dukra bus mano geriausia draugė. Aš to nuoširdžiai norėjau, bet ilgainiui supratau, kad ji nebus mano geriausia draugė ir tai yra visiškai normalu. Aš analizavau, ką mano mama darė gerai auklėdama mane ir kas galbūt man netiko. Supratau vieną dalyką – mano mama niekada manęs nekritikavo.
Tėvai neturi kritikuoti savo vaikų ir neturi būti autoritetai. Jie yra tam, kad palaikytų, kas benutiktų. Jeigu man yra blogai, aš ateisiu pas tėvus ir pasakysiu: „Man yra blogai, padėkite man.“ Bet jei žinosiu, kad mane kritikuos ir peiks, niekada nesikreipsiu pagalbos ir neišsipasakosiu apie savo jausmus.
Tėvų pavyzdys man leido suprasti, kad negaliu kritikuoti savo vaiko. Aplink jau yra pakankamai kritikos – socialiniai tinklai, draugai, mokytojai. To yra per daug.
Mūsų santykiai su dukra tikrai yra labai geri, nepaisant paauglystės iššūkių. Palaikymas yra labai svarbus, ir ši taisyklė galioja ne tik santykiuose su vaikais. Jei artimieji tavęs nepalaikys, jei jie nepirks tavo produkto, mūsų nuostabaus ELLE žurnalo, jei kolegos ir draugai nesidalins tuo, ką kuri, tai kas tada tave palaikys?
Aš visada labai palaikau savo artimuosius ir drauges, kurios turi savo prekių ženklus. Palaikymas pirmiausia turi prasidėti nuo mūsų pačių. Ant šio pagrindo ir yra statomi stiprūs santykiai.
Egzistuoja toks posakis, kuris dažnai vyrauja tarp marketingo specialistų – tavo šeima ir draugai nėra tavo klientai. Dažniausiai tai nėra tie žmonės, kurie vartoja tai, ką tu sukuri. Tavo aplinkoje, kaip suprantu, to nėra?
Galbūt tai nėra mano tikslinė auditorija, į kurią taikausi, tačiau aš labai myliu savo produktą ir tai drąsiai transliuoju visiems aplinkiniams. Pati nešioju savo kūrinius, žmonės tai mato ir tiki mano kūryba. Kadangi jie mato daug užkulisių ir žino, kiek darbo yra įdėta.
Aš dažnai pasakoju savo vyrui, kiek pastangų reikalauja, pavyzdžiui, darbas prie žurnalo viršelio – kiek žmonių dalyvauja šiame procese, kiek detalių reikia suderinti. Kai jis mato galutinį rezultatą, suprasdamas visus darbo niuansus, jis labai žavisi, nes iki tol galbūt nesuvokė, kad toks darbas gali pareikalauti tiek pastangų. Tai nėra tik modelio aprengimas ir fotosesija – tai 2–3 savaičių darbas, prie kurio dirba apie 40 žmonių.
Mes esame geriausi savo produkto ambasadoriai ir tokiais turime būti. Nereikia to gėdytis – priešingai, turime drąsiai pasakoti ir parodyti, ką sukūrėme!
„Beyond Parisian“ nėra pirmasis tavo prekės ženklas. Galbūt ne visi žino ar prisimena tą faktą. Papasakok apie savo pirmąją patirtį kuriant prekės ženklą.
Aš turėjau savo aksesuarų prekės ženklą, kurį sukūriau prieš 10 metų. Kadangi rankines myliu nuo mažens ir tikrai daug apie jas žinau, nusprendžiau jas papuošti ir sukurti rankinių aksesuarų prekės ženklą. Idėja buvo tokia – turi vieną juodą rankinę, ant kurios gali keisti skirtingus aksesuarus, pritaikytus skirtingam sezonui ir stiliui.
Prekės ženklas vadinosi „Candy for Bag“, ir tai buvo įvairūs papuošalai rankinėms, kurie, beje, kaip tik dabar yra labai madingi. Aš susiradau menininkę, kuri pagal mano eskizus gamino tuos aksesuarus ir viskas vystėsi labai sėkmingai.
Tu vystai daug veiklų ir dažniausiai tave įvardija kaip stilistę. Vis dar tenka girdėti, kad stilistas – tai ne profesija. Kokia tavo nuomonė ir kaip prasidėjo tavo kaip stilistės karjera?
Dabar jau daug kas pasikeitė – kaip ir bet kuri kita mados industrijos profesija, stilisto specialybė yra gerai žinoma ir reikalinga. Žmonės drąsiai naudojasi stilistų paslaugomis. Tačiau kai aš pradėjau, maždaug prieš 12 metų, Lietuvoje tai buvo šioks toks tabu. Tuo metu stilistai dažniausiai dirbo žurnaluose ir jų buvo ne tiek daug. Mano mokytojos buvo šviesaus atminimo Agnė Jargelavičiūtė ir taip pat Agnė Gylytė. Tuo metu visi stilistai buvo tarsi žvaigždės ir aš į juos žiūrėjau kaip į dievaičius.
Kai susilaukiau Antarės, pradėjau galvoti, ką noriu veikti be sporto. Yra toks posakis: „Paversk darbu tai, kas yra tavo hobis ir tau niekada nereikės dirbti. Arba reikės dirbti dvigubai daugiau, bet kartu gausi ir malonumą!“ Būtent taip nutiko man su mada. Būdama 24-erių įstojau į Mados akademiją ir baigiau Įvaizdžio kūrimo studijų programą.
Tuo metu mano draugė Jurgita Jurkutė įkūrė socialinį projektą „Trys seserys“. GO9 prekybos centre buvo erdvė, kurioje vyko ši iniciatyva. Projekto idėja buvo tokia: vyresnioji sesuo paaukoja savo nenešiojamus drabužius, „vidurinioji sesė“ – mes, savanorės – tuos drabužius sutvarko, parduoda ir surenka pinigus, o „jauniausioji sesė“ – moteris, kuriai reikia psichologinės pagalbos. Visas gautas lėšas mes konvertuodavome į psichologinę pagalbą moterims.
Aš savanoriavau šiame projekte, kurdama drabužių derinius iš atneštų daiktų. Ten buvo nuostabių drabužių – nuo „Dior“ ir „Louis Vuitton“ iki „Mango“ ir „Zara“. Iš šių drabužių man puikiai sekėsi kurti derinius, kuriuos keldavome į „Facebook“ platformą. Paradoksalu, bet moterys dažniausiai pirkdavo ne pavienius drabužius, o visą derinį. To dėka surinkdavome daugiau lėšų, kurias skirdavome psichologinei pagalbai kitoms moterims.
Tai buvo mano pirmieji žingsniai stilisto kelyje – deriniai, kūryba ir socialinė atsakomybė. Ši patirtis parodė, kad stilistas yra ne tik profesija, bet ir galimybė padėti žmonėms.
Tai buvo puiki praktika, kurioje daug ko išmokau, užmezgiau nuostabių pažinčių ir už tokią patirtį būčiau mielai susimokėjusi, kad tik galėčiau būti to dalimi!
Po šio projekto pradėjau tvarkyti spintas – pradžioje tik savo draugėms ir nemokamai. Vėliau teko pabūti ir asmeniniu stilistu. Man labai patiko šis darbas, todėl papildomai įstojau į mados verslo studijų programą. Tada jau norėjau dirbti su žurnalais. Tokia yra daugumos mergaičių svajonė – dirbti mados žurnale.
Patekimo į žurnalą istorija buvo gana įdomi. Kartą, sėdėdama kavinėje su draugėmis ir gurkšnodama kavą, sulaukiau skambučio: „Sveiki, jus rekomendavo Julija. Esate stilistė. Ar galite stilizuoti fotosesijas?“ Atsakiau, kad galiu ir paklausiau, kada reikia. Man atsakė, kad už valandos! Nedvejodama palikau drauges ir išbėgau, net nežinodama nei kokiam žurnalui reikės dirbti, nei kokia bus fotosesija. Tiesiog turėjau atvykti laiku į nurodytą vietą ir atnešti drabužių dviem moterims.
Gedimino prospekte užsukau į ZARA, už savo pinigus nusipirkau kelias gipiūrines sukneles ir nuskubėjau į fotosesijos lokaciją. Paaiškėjo, kad fotosesija buvo daroma žurnalui „Aš IKONA“. „Virtuvės mitų griovėjams“ reikėjo aprengti dvi konditeres. Aš atnešiau gipiūrines sukneles, kurios, švelniai tariant, netiko – jos atrodė klaikiai. Bet faktas tas, kad išgelbėjau fotosesiją ir jų akyse buvau didvyrė. Nesvarbu, kad mano, kaip stilistės, požiūriu viskas buvo labai blogai – svarbiausia, kad užduotis buvo įvykdyta.
Po šio įvykio pradėjau gauti įvairių komercinių pasiūlymų ir galiausiai pradėjau dirbti su minėtu žurnalu.
Kaip tu formuoji savo garderobą? Ar yra tokie drabužiai, be kurių tu neįsivaizduoji savo spintos?
Mano spinta yra tiesiog tobula – aš pati sau pavydžiu tokios spintos! Tačiau aš neprisirišu prie daiktų. Jeigu ilgą laiką neužsidedu drabužio, aš jį parduodu, nes žinau, kad vietoje jo norėsiu kito. Vadovaujuosi principu, kad daiktai turi tarnauti, o ne tiesiog kabėti spintoje nenešiojami. Noriu, kad jie džiugintų ir būtų naudingi kitoms moterims.
Esu tikra mados fanė ir mėgstu apsipirkinėti. Turiu įspūdingą rankinių kolekciją – šiandien jų turiu apie 30, ir visada noriu dar! Kai kurios rankinės turi savo istorijas, todėl tiesiog negaliu jų parduoti. Tačiau stengiuosi išlaikyti balansą. Rankinės skirtos skirtingiems sezonams ir progoms, tačiau tikriausiai nesu geriausias pavyzdys, kiek rankinių moteriai iš tikrųjų reikia.
Pagal ką renkiesi rankines? Ar tau svarbu tuo metu vyraujantis trendas, ar renkiesi pagal jausmą ir nuotaiką?
Kadangi jau turiu visas įmanomas bazines rankines, renkuosi pagal visai kitus kriterijus nei moteris, ieškanti savo pirmos ar antros rankinės. Faktas, kad mano pasirinkimą įtakoja nuotaika, tendencijos ar prekių ženklai, kurie yra „trendsetteriai“.
Labai dažnai nusiperku rankinę, kuri išpopuliarėja tik po metų. Kadangi gerai išmanau vyraujančias tendencijas, man patinka jas nuspėti. Žinau, kad tai labai gera rankinė, kurios kaina tik kils. Pradžioje jos kaina būna žemesnė, tačiau, pastebėjus didelį susidomėjimą, prekės ženklai paprastai ją padidina.
Tokių rankinių turiu ne vieną. Kai nusprendžiu ją parduoti, man nėra skaudu, nes dažniausiai parduodu už tokią pačią kainą, kokia ją pirkau, arba net didesnę. Tai tarsi investicija, kuri ne tik suteikia džiaugsmo, bet ir atsiperka.
Kokią rankinę įvardytum kaip savo mylimiausią?
Būsiu banali, bet tikriausiai Hermès Birkin. Ji yra patogiausia ir dažniausiai tinka prie visko.
Minėjai, kad turi rankinių su istorijomis. Gal gali papasakoti?
Turiu daug rankinių, kurias buvo labai sunku gauti, tačiau dažniausiai jos susijusios su tam tikrais įvykiais – vestuvių proga, gimtadienio proga, mergvakariu Paryžiuje, mados savaite ir pan. Aš niekada neperku rankinių šiaip sau, tarkime, dėl blogo oro ar spontaniškai.
Prieš įsigydama rankinę visada paanalizuoju, apgalvoju, palyginu kainas ir dažnai pasižiūriu antrų rankų platformas. Kiekvienas pirkinys yra labai apgalvotas ir turi savo reikšmę – man svarbu, kad rankinės ne tik būtų gražios, bet ir primintų svarbius gyvenimo momentus.
Ar tavo vyras neprieštarauja kai kuriems tavo pirkiniams?
Ne, jis visada man sako, kaip gražiai atrodau. Kiekvieną rytą gaunu komplimentus. Net jei esu be makiažo, su pižaminėmis kelnėmis, jis man sako, kad jam esu pati gražiausia. Aš kartais paklausiu jo nuomonės ir jis gali patarti, bet niekada manęs nekritikuoja.
Kadangi rankinės yra mano aistra, yra situacijų, kai viršiju savo biudžetą ir tuomet paprašau vyro prisidėti puse sumos. Mūsų santykiuose tikrai nėra taip, kad mano vyras viską man perka. Jei tikrai labai noriu brangesnio rankinuko, vyras pasiūlo nusipirkti jį per pusę. Tokį pirkinį dar labiau vertinu, nes ir pati prisidedu prie jo įsigijimo.
Noriu paliesti jautrią temą, tačiau man įdomi tavo nuomonė, kaip žmogaus, dirbančio šioje industrijoje. Kas tau asmeniškai yra tvarumas? Ar kažkuria prasme jis egzistuoja tavo gyvenime?
Mano prekės ženklas yra visiškai tvarus. Aš manau, kad visame kame svarbu palaikyti balansą. Mano spintoje nenešiojami drabužiai yra parduodami, kad tarnautų kitoms moterims. O mano, kaip stilistės, darbas yra padėti moterims suformuoti garderobą taip, kad jos neprisipirktų nereikalingų drabužių. Mano misija – organizuoti klientų spintas taip, kad jos atitiktų jų poreikius, ilgai tarnautų ir būtų aukštos kokybės.
Kalbant apie mano prekės ženklą – mes viską gaminame limituotai ir neturime likučių. Iš audinių likučių gaminame mažus aksesuarus. Drabužius siuva močiutės ir vyresnio amžiaus siuvėjos iš mažų miestelių. Tačiau žmonės mus renkasi tikrai ne vien dėl šių priežasčių.
Aš prisidedu prie tvarumo tiek, kiek pati galiu. Neperku pigių, nekokybiškų drabužių ir palaikau vietinius kūrėjus. Tačiau manau, kad visur reikia balanso. Negalime smerkti tų, kurie perka daugiau – tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Aš visada palaikysiu tvarumo judėjimą, tačiau nemanau, kad reikėtų būti apsėstiems šia idėja, smerkti kitus ar save išaukštinti.
Balansas – štai kas svarbiausia. Kiekvienas gali prisidėti tiek, kiek pajėgia, ir tai jau yra žingsnis į priekį.
Apie „Beyond Parisian“ yra labai mažai informacijos. Kada tu jį įkūrei ir kaip atėjo ta mintis?
Pagaliau priėjome prie šios istorijos! Aš esu apsėsta Prancūzijos – labai myliu šią šalį, todėl sugalvojau sukurti limituotą kapsulę su prancūzišku prieskoniu. Kadangi daug dirbu su moterimis, puikiai žinau, ko joms reikia ir ko trūksta rinkoje.
Viskas prasidėjo nuo dryžuotų palaidinių ilgomis rankovėmis, kurių tuo metu niekur nebuvo. Aš pati susidūriau su šia problema tiek asmeninėje patirtyje, tiek išgirdusi iš savo klientų. Žiemą, dėvint švarką, nemalonu vilkėti palaidinę trumpomis rankovėmis dėl šalto pamušalo. Taip pat ne visada nori dėvėti megztinį ar marškinius. Todėl pirmasis mūsų produktas tapo šio iššūkio sprendimu.
Norėjosi padaryti šias palaidines išskirtines, tad sugalvojau jas papuošti prancūziškais užrašais. Marinistinis raštas taip pat labai siejasi su Prancūzija.
Iš pradžių prekės ženklas vadinosi „NOT FROM PARIS“, ir šis pavadinimas atsirado visiškai spontaniškai. Atsimenu, sėdėjome sekmadienį su vyru sodyboje, diskutavome, ir man kilo mintis: „Juk mes ne iš Paryžiaus!“ – sakiau jam. Mano vyras pradžioje prieštaravo dėl žodžio „NOT“, nes jame užkoduota neigiama reikšmė. Tačiau man tai nerūpėjo, nes labai tikėjau šiuo pavadinimu, jis man buvo toks gražus ir artimas! Taip atsirado – „NOT FROM PARIS“.
Taip ir gimė mūsų pirma kapsulė bei naujas prekės ženklas. Tačiau pradžioje jam skirdavau tik savo laisvą laiką, kurio beveik neturėjau tarp kitų darbų. Nepaisant to, mums tikrai gerai sekėsi – kas kartą pasiuvus naują partiją, viską išparduodavome. Tada pamaniau, kad reikėtų plėstis ir į asortimentą įtraukiau švarkus.
Švarkai yra ta garderobo dalis, apie kurią gerai nusimanau – aš žinau tobulus kirpimus, suprantu audinių kokybę ir žinau, kokie jie turi būti. Taip palaipsniui įvedėme naujus produktus, bet tikrai ne iš karto. Viskas kainuoja labai daug ir reikalauja didelio įdirbio bei žinių.
Pradžioje net neturėjome finansų elektroninei parduotuvei sukurti, nes mano prioritetas buvo gaminių kokybė. Man buvo svarbiau už tuos pinigus atsisiųsti kokybišką šilką iš Italijos, nei investuoti 3–4 tūkstančius eurų į el. parduotuvę.
Ilgainiui atėjo laikas ir šiam žingsniui. Taip pat norėjau organizuoti Pop-up renginį. Važinėdama po mados savaites, mačiau, kaip vyksta kolekcijų pristatymai, kaip jos prezentuojamos. Tad mes išsinuomojome gražias prancūziško stiliaus patalpas Gedimino prospekte, atsivežėme visą kolekciją, paleidome elektroninę parduotuvę ir sulaukėme daug svečių. Tai buvo graži mūsų istorijos dalis.
Tačiau kitą dieną, kai išskridau į H&M x Paco Rabanne kolekcijos pristatymą, pastebėjau, kad mūsų „NOT FROM PARIS“ Instagram paskyra buvo užblokuota. Tuo metu klientai dar nežinojo apie mūsų elektroninę parduotuvę, o kolekcija, į kurią investavome daug tūkstančių eurų, jau buvo pasiūta. Staiga atsidūrėme situacijoje, kai neturėjome kur jos parduoti.
Paaiškėjo, kad „Discord“ platformoje viena mergina pasidalino informacija, jog Prancūzijoje egzistuoja vyriškas prekės ženklas „Le Monsieur“, kuris buvo sukūręs šūkį „Not from Paris“. Ji apkaltino mane, kad neva nukopijavau jų pavadinimą. Ta mergina pateikė skundą ir dar pasigyrė savo „žygdarbiu“ minėtoje platformoje.
Atvirai kalbant, aš net nežinojau apie tokį prekės ženklą ar jų naudojamą šūkį. Jei būčiau žinojusi, tikrai nebūčiau to dariusi. Juk žinant riziką ir investuojant 50 tūkstančių eurų, tokia klaida nebūtų protinga. Mano kaltė buvo tik tame, kad nepasidomėjau nuodugniau, ar ši frazė gali būti kažkieno jau naudojama.
Nors šį pavadinimą mes sukūrėme anksčiau, nei jie pradėjo naudoti šūkį, tačiau jie turėjo teisinius patentus, o mes – ne. Teisiškai būtų buvę galima tai įrodinėti, tačiau tai būtų brangus ir ilgas procesas.
Iš jų pusės gavome oficialią pretenziją ir paprasčiausiai sutarėme pakeisti pavadinimą. Tačiau kol vyko teisiniai procesai, mūsų 50 tūkstančių eurų investicijos buvo užšaldytos, kolekcija nerealizuojama, o už viską – atlyginimus, patalpų nuomą – vis tiek reikėjo mokėti.
Šiandien tai merginai, kuri mus apskundė, esu netgi dėkinga. Buvo planų kolaboruotis su kitais didesniais prekių ženklais ir tai galėjo atnešti dar didesnių finansinių nuostolių. Dėl šios priežasties susiklosčiusios aplinkybės buvo tikrai ne blogiausias scenarijus.
Per dvi savaites turėjome sukurti naują, panašų pavadinimą. Taip ir gimė „Beyond Parisian“. Reikėjo likviduoti visus produktus su netinkamomis etiketėmis, pervadinti elektroninę parduotuvę ir atlikti daugybę kitų korekcijų. Tai buvo labai intensyvus laikotarpis, kupinas iššūkių ir bemiegių naktų.
Tačiau ši situacija tapo gera pamoka. Svarbiausia, kad viskas gerai baigėsi.
Tikiu, kad tokiu momentu gali svirti rankos. Ar nesinorėjo visko tiesiog mesti?
Man daug drausmės atėjo iš sporto, todėl sudėtingose situacijose sugebu įjungti sveiką protą ir priimti racionalius sprendimus be jokios panikos. Esu per daug pozityvus žmogus ir labai myliu savo veiklą, kad galėčiau lengva ranka visko atsisakyti.
Šiuo metu taip pat susiduriame su daug sunkumų, susijusių su šiuo verslu. Teoriškai atrodo, kad verslas gali užsidaryti bet kurią dieną, tačiau aš imuosi spręsti problemas ir judu pirmyn. Viskas labai priklauso nuo tavo charakterio ir gebėjimo priimti sprendimus. Esu įsitikinusi, kad absoliučiai viskas yra išsprendžiama – svarbiausia nepasiduoti.
Kaip tu įsivaizduoji „Beyond Parisian“ po 5 metų? Ar esi užsibrėžusi ilgalaikius tikslus?
Mano didžiausia svajonė yra surengti „runway“ pristatymą. Taip pat noriu plėsti gaminių asortimentą, nes idėjų turiu labai daug. Be to, svajoju apie fizinę vietą, kur žmonės galėtų ateiti pasimatuoti mūsų gaminius. Aš vis dar tikiu fizinėmis parduotuvėmis. Man norisi, kad žmonės galėtų paliesti mūsų gaminius, pamatyti, kiek juose yra įdėta meilės ir darbo.
Ypač didžiuojuosi mūsų švarkais. Jie siuvami itin kokybiškai, o mūsų siuvėjai – aukščiausio lygio profesionalai. Jie anksčiau dirbo taisydami eksponatus, kai dar buvo saugomos Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Todėl kiekviena detalė yra atlikta preciziškai. Aš turiu su kuo palyginti ir galiu pasakyti, kad jei padėtum šalia „Balenciaga“ švarką ir mūsų – rastum labai mažai skirtumų, nebent konstrukcinius sprendimus.
Sunku viską daryti vienai, todėl svarstau apie partnerį, kad būtų galima paskirstyti darbus, pasitarti ir prekės ženklas galėtų augti greičiau. Tai tik laiko klausimas, kada išeisime į pasaulinę rinką ir „Beyond Parisian“ taps žinomu vardu už Lietuvos ribų.
