Kai prieš dvejus metus finansų ir draudimo ekspertė Roberta Kazilionienė su šeima – vyru Arnoldu ir trimis vaikais Deira, Indira ir Ardu – nusprendė pakelti sparnus į Australiją, sunku buvo nuspėti, kas jų laukia. Šiandien Roberta tikra: didelis noras, žinojimas, ko nori, ir užsispyrimas leidžia pildyti svajones.
Roberta, užaugote kaime, vėliau gyvenote Klaipėdoje, Vilniuje, jau sukūrusi šeimą, metams persikėlėte į Tenerifę, galiausiai prieš porą metų atsidūrėte Australijoje. Kodėl Australija?
Dar vaikystėje mokyklos vadovėliuose matydama Australijos žemyno kontūrus, garsiąją baltąją Sidnėjaus operos burę, giliai širdyje žinojau, kad ne tik žiūrėsiu į knygos puslapius, bet vieną dieną stovėsiu priešais šį pastatą. Neabejoju: kai labai stipriai nori, ilgai apie tai svajoji – tiesiog privalai tai įgyvendinti!
Svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi?
O aš manau kitaip – svajoti reikia drąsiai ir tiksliai žinoti, ko nori, nes tai tikrai vieną dieną įvyks. Mėgstu sakyti: jeigu svajonės tavęs negąsdina išvis – tai ar jos yra pakankamai didelės?
Kokia Australija jus ir jūsų šeimą pasitiko? Ar viskas ėjosi kaip per sviestą?
Tikrai ne! Kai dar sėdėdami savo apartamentų Tenerifėje terasoje prisiminėme savo svajonę, nusprendėme veikti čia ir dabar. Nepadarę jokių namų darbų susikrovėme du didelius lagaminus ir tikėjome, kad viskas bus gerai. Tik nusileidus lėktuvui Sidnėjaus oro uoste, supratome, kad gali būti visko…
Apsigyvenome labai mažame viešbučio kambaryje, kur mėnesį miegojome, valgėme, dirbome… visi penki. Visada kartu! Pavargome, išsekome: neturėjome, kur išsiskalbti rūbų, pasigaminti maisto, o darbas „online“ su klientais ir vaikais pašonėje buvo išties labai sudėtingas.
Vos atvykę į Sidnėjų pradėjome ieškoti būsto. O išsinuomoti lengvai ir greitai, be jokios nuomos istorijos, ir dar su trimis vaikais misija beveik neįmanoma! Tūkstančiai sekėjų rašė patarimus, ką daryti. Tokie patarimai, kaip meluoti, kad neturime vaikų, juos slėpti ir neiti kartu su jais į būsto apžiūras, mums netiko… Nenorėjome savo pirmų žingsnių Australijoje pradėti neskaidriai. Ėjome į būstų apžiūras kartu su vaikais. Per mėnesį turėjome galimybę apžiūrėti tik 4 būstus, ir du iš jų mums pasakė „taip“.
Viskas, ką darėme, turėjo sunkią pradžią ir lengvą pabaigą. Tačiau šventai tikiu, kad pati visata mus tikrina, ar tikrai esame pasiruošę gauti tai, apie ką svajojame.
Persikraustymą į Australiją priėmėte kaip iššūkį ar gyvenimo avantiūrą? Juk turbūt nuo požiūrio priklauso, kaip lengvai priimsi naują aplinką, naujus žmones, naują kultūrą?
Nepavadinčiau to avantiūra. Tai nebuvo neapgalvotas žingsnis, bet rizikingas: galėjo pavykti arba nepavykti. Mums pavyko, nes žinojome, kad viskas – tik mūsų rankose.
Australai gyvena laisvai, atsipalaidavę, dirba nesiplėšydami. Jie mėgaujasi gyvenimu, o jų prioritetas – laisvalaikis su draugais, šeima, barbekiu gamtoje, poilsis paplūdimiuose, vakarėliai jachtose. Jau 11 valandą ryto matau pilnas kavines, restoranus kostiumuotų vyrų ir moterų, garsiai besijuokiančių, diskutuojančių visai ne apie darbą.
Kol kas mes taip sau leisti negalime. Nors draugai australai sako, kad greitai prie jų pritapsime ir pradėsime gyventi jų ritmu, kažkaip drįstu tuo abejoti…
Ar buvo akimirkų, kai vis dėlto pasigailėjote perskridusi visą pasaulį?
Turbūt ne vienas mūsų vietoje jau seniai sėdėtų lėktuve (šypsosi).
Su Arnoldu esame draudimų ir finansų konsultantai. Dirbame nuotoliu, nemažai mūsų klientų – Lietuvoje, o tai reiškia, kad, kol Lietuva miega, Australijoje jau verda gyvenimas. Mūsų diena Sidnėjuje atrodo taip: 6 valandą ryte keliamės ir ruošiame vaikus į mokyklą.
9-ą abu pradedame dirbti. Kol Europa miega, tvarkau žmonių dokumentus, rengiu naujas sutartis, atsakau į laiškus, klientų užduodamus klausimus, sprendžiu darbinius iššūkius, o vyras tuo metu dirba su vietiniais klientais. Mūsų darbo valandos baigiasi vidurnaktį, dažnai ir dar vėliau. Vieną dieną Arnoldas prasitarė, kad, jei būtų žinojęs, kas mūsų laukia, nebūtų vykęs į Australiją…
Ką patartumėte tam, kuris giliai viduje pasvajoja apie gyvenimą svetur, bet nedrįsta žengti pirmo žingsnio?
Kasdien sulaukiu daugybės klausimų, kaip atvykti į Australiją, kokius žingsnius padaryti, kad pavyktų įsitvirtinti šioje šalyje. Kad ir ką pasakyčiau, kiekvienas atvejis labai individualus.
Jaunas, šeimos neturintis žmogus gali įsitvirtinti lengviau, nes finansiškai reikia mažesnio pasiruošimo. Atvykęs gali ir mokytis, ir dirbti, o to, ką uždirbtų, užtektų ir mokslams, ir gyvenimui, ir sveikatos draudimui, ir turiningam laisvalaikiui. Atvykusios šeimos gali susidurti su daugybe iššūkių, pirmiausia, finansiniais. Kelionei į Australiją rengėmės aštuonerius metus, visą tą laiką kaupėme pinigus. Privalu tiksliai žinoti, ką ir kodėl darote, ir pasirengti finansiškai bent pusei metų, dar geriau – metams ir ilgiau, nesvarbu, kur keliaujate.
Bet… jei pasiruoštumėte finansiškai, o visgi psichologiškai – ne, ir vyktumėte gyventi į pasaulio kraštą be aiškaus žinojimo, kodėl tai darote, – greičiausiai lagaminus susikrautumėte jau po kelių mėnesių.
Esate finansų ir draudimo ekspertė, konsultuojate žmones, kaip taupyti, atsidėti juodai dienai. Jei atvirai, kur lengviau taupyti – Lietuvoje ar Australijoje? Ar nuo vietos nepriklauso? Kodėl vieni žmonės susitaupo, kitiems taip ir nepavyksta?
Turiu vienintelį patarimą tiems, kam nepavyksta susitaupyti: turėkite kur kas didesnių svajonių, tikslų nei daiktai.
Lietuvoje iš tiesų yra be galo gera gyventi, ir tikrai įmanoma užsidirbti, ypač darbščiam ir nuolat tobulėjančiam žmogui. Lygindama pragyvenimą Lietuvoje ir Australijoje, beveik dėčiau lygybės ženklą. Esu ne kartą sakiusi savo sekėjams, kad Sidnėjuje jaučiuosi kaip Vilniuje tiek dėl architektūros, tiek dėl kainų.
Nuo vietos daug kas priklauso, bet pagrindinis dalykas, kas padeda būti finansiškai stabiliam, – tai įprotis skirstyti pinigus. Būtina atsidėti pinigų ne tik pragyvenimui ar kaupti ateičiai, bet ir turėti saugų rezervą, kad, jeigu kažkam labai netikėtai prireiktų, visada turėtumėte, iš kur paimti.
Dėl kokių priežasčių žmonės dažniausiai į jus kreipiasi, kokių klausimų jiems kyla ir kelia didžiausią nerimą?
Nuo 2012 metų, kai pradėjau dirbti su finansais, nesutikau nė vieno žmogaus, kuris nenorėtų turėti pinigų. Pinigai suteikia laisvės daugiau padaryti, nors viskas prasideda pirmiausia nuo galvos, o ne nuo piniginės.
Dažniausiai žmonės klausia, kaip sukaupti vaikų ateičiai, kaip pasiruošti mokslams, jų savarankiško gyvenimo pradžiai, turėti pinigų pradiniam būsto įnašui, pasiruošti pensijai. Bet didžiausią nerimą jiems kelia galimybė netekti darbo. Nors iš daugybės metų patirties galiu pasakyti, kad didžiausia problema ne čia… Didžiausią smūgį žmonės patiria, kai išsiskiria ar kai dėl patirtos avarijos ar kitokio sužalojimo laikinai ar visam laikui sutrinka sveikata. Ar netekus artimojo…
Psichologiškai tai pakelti yra be galo sunku, o jei dar krinta ant pečių ir finansiniai sunkumai – gyventi toliau tampa milžiniškai sunku… Tačiau turėdami santaupų, kaupiamų pinigų ateičiai, gyvybės ir sveikatos draudimus, nesame apsaugoti nuo nelaimės, bet, jai ištikus, galime finansiškai lengviau atlaikyti ir greičiau atsistoti ant kojų.
