Penktadienio vakarą prie sostinės Energetikos ir technikos muziejaus driekėsi eilės – čia įvyko choereografės, „Kun/u Dance Theatre“ įkūrėjos Eglės Ukanytės interaktyvaus šiuolaikinio šokio spektaklio „Tarp sienų, tarp kūnų“ premjera. Jo žiūrovai galėjo ne tik kitomis akimis pažvelgti į šokėjų perteikiamą kovą su vidiniais demonais, bet ir patys stoti akistaton su kartais nepatogiomis emocijomis.
Pasak E. Ukanytės, spektaklio idėja kilo iš noro nagrinėti žmogaus vidinį pasaulį ir jo santykį su aplinka. „Daug mąstau apie tai, kaip šiuolaikinė visuomenė veikia žmogaus emocijas ir tapatybę. Pati išgyvenau sunkesnį laikotarpį, kurio metu apėmė daug jausmų, kančios ir kartais užspaustų emocijų – iš to ir kilo spektaklio tema“, – teigė kūrėja.
Kultūros ir meno festivalio „Kultūros naktis 2025“ metu pristatyto spektaklio pavadinimas tiksliai perteikė jo mintį – premjera įvyko buvusios pirmosios Vilniaus miesto elektrinės patalpose. Atviri betono paviršiai, metalinės konstrukcijos ir netikėti kampai kūrė specifinę atmosferą, kuri leido žiūrovui pajusti tam tikrą disonansą, spektaklio centre atsidūrusį žmogaus ir mechanikos, natūralumo ir dirbtinumo konfliktą. „Kun/u Dance Theatre“ šokėjai – Jolita Svidraitė, Kamilė Pažėraitė, Gabrielė Ilčiukaitė, Steponas Gavėnas, Sigutė Gaučytė, Liepa Liubomirskaitė – judėjo erdvėje ir taip leido tiesiogiai pasijusti „tarp kūnų“.
Vienu metu užvaldantis skausmas ir malonumas, kūrybos kančia ir aistra – visas šias spektaklio epicentre atsidūrusias emocijas perteikti padėjo ir fone skambėję aštrūs, trūkčiojantys garsai bei tylesni vibruojantys tonai. Besikeičiančios šviesos perteikė emocinių būsenų svyravimus.
Pirmoji spektaklio dalis parodyta pastato rūsyje, „apačioje“, simbolizavusioje žemės lygmenį, kasdienybę, žmogaus ribotumą, vienatvę. Ant grindų padėta virvė – tai ryšys tarp žmogaus ir jo aplinkos, priminimas apie apribojimus. Kiekvienas kambarys čia turėjo savo tematiką – mėgstamą šokėjo vietą, kurioje jis būna vienas. Tarkime, sūpynės perteikė šokėjos J. Svidraitės pomėgį suptis – tai jai padeda nusiraminti. Kitame kambaryje buvo matomi ant suolo padėti balerinos bateliai – subtilus priminimas apie šokio tradicijas, reiškiantis svajonę ir siekius, kurie yra pamatiniai spektaklio motyvai.
Pirmasis aukštas, „viršus“, siejosi su svajonėmis, idealais. Šioje erdvėje atsiskleidė laisvė, santykis su žmogumi ir dideli siekiai.
„Kūrybai man buvo reikalinga dviejų dalių struktūra. Tai – lyg du priešingi pasauliai arba būsenos. Architektūrinė erdvės dalijimo koncepcija leido skirtingais lygmenimis pabrėžti spektaklio tematiką ir skatinti žiūrovą apmąstyti savo poziciją tarp šių dviejų pasaulių, – tęsė choreografė.
Kostiumų ir mados dizainerės Akvilės Klimavičiūtės kurta tvari, iš dėvėtų rūbų pagaminta spektaklio šokėjų apranga buvo tamsi, ją puošė virvės – vizualinė apribojimų ir mus valdančių sistemų metafora bei spektaklio pradžioje panaudotos virvės idėjos tęsinys. Kai kurių šokėjų veidus dengė juodas šydas, padėjęs atskleisti bendrą spektaklio emocinį toną.
„Iš tiesų, viskas vyksta mūsų galvoje, mes patys galime „užtamsinti“ savo mintis, mus vienaip ar kitaip veikia įvairūs draudimai, – kostiumų idėją aiškino E. Ukanytė. – Kurdama kostiumus, Akvilė stengėsi nesuvienodinti šokėjų – atvirkščiai – išryškinti jų individualumą. Įvaizdžius suvienijo kostiumuose pasitelktas sluoksniavimas ir vientisas medžiagiškumas“.
Anot choreografės, spektaklio repeticijos tęsėsi apie pusę metų. Visos jos vyko naujai įkurtoje E. Ukanytės studijoje „KUNU studio“ – nedidelėje, bet jaukioje erdvėje. „Kurti tik iš savo resursų nėra lengva. Be to, šiuolaikinio šokio išraiškas reikėjo derinti su neįprasta scena, o technologinius elementus įtraukti taip, kad jie papildytų, o ne užgožtų šokio kalbą. Intensyviai dirbome su šokėjais bei kompozitoriumi Liutauru Baltrūnu, prie komandos prisijungė ir šviesų, dekoracijų, grimo dailininkai.
Vis dėlto, nors jaunam kūrėjui dažnai tenka ieškoti kūrybiškų ir kartu ekonomiškų sprendimų, džiaugiuosi, jog tai manęs neapribojo ir nenustojau kurti. Tai – jau trečiasis mano kurtas šokio spektaklis. Po kiekvieno darbo jaučiuosi stipriai patobulėjusi ir paaugusi. Kūryba yra mano kelias“, – užbaigė E. Ukanytė.
Spektaklis taip pat bus rodomas rugpjūtį ir rugsėjį.
