Įkvėpimas – žodis, kuris sukasi galvoje po pokalbio su deimantų karaliene vadinama juvelyrikos prekės ženklo „Factory by Ribas“ įkūrėja Dana Ribas. Juodžiausiu laiku, kai daugelis palūžtų, ji tik pasiraitė rankoves ir kibo į darbus, siekė tikslų neskaičiuodama valandų, tapo sunkiai naujus narius, juolab moteris įsileidžiančios Izraelio deimantų biržos nare, įsuko verslą, viena užaugino du puikius sūnus.
Turėdama viską, apie ką svajojo, Dana nesustojo: kasdien dirba ir mėgaujasi kiekviena akimirka. Dabar savo namuose Graikijoje ji nuima derlių šimtamečių alyvmedžių giraitėje: „Man įdomu! Negaliu šito praleisti.“ Jai įdomu viskas – pats gyvenimas.
Jūsų „Factory by Ribas“, ko gero, prisidėjo, kad lietuviai vis labiau pamėgsta deimantus. Tas žodis jau nebereiškia kažko neprieinamo?
Nebereiškia. Mes pritaikome dirbinius daugumai. Nesakau, kad yra gerų ar blogų deimantų, bet yra aukštesnės arba žemesnės kokybės. Nors ir „kokybė“ gal ne visai tinkamas žodis. Visi jie yra tokie pat stiprūs milijonus metų vystęsi deimantai, kiečiausi mineralai planetoje. Tiesiog vieni yra švaresni, kiti – turintys priemaišų. Kaina priklauso nuo deimanto švarumo ir spalvos, – gelsvesnis, rudesnis kainuos mažiau.
Vadinamieji fancy deimantai – rožinis, žalias, mėlynas yra ypač brangūs. Aukšta kaina ir ypač švarių, skaidrių. Dėl to mes turime įvairių variantų: žieduką gali nusipirkti ir už 600 eurų, ir už penkiasdešimt ar šimtą tūkstančių. Bet jie visi – deimantai, iš jų sklinda ta pati jėga, žibėjimas. Ir iš pigesnių galima padaryti nuostabių papuošalų – dailių, meniškų.
Ką dažniausiai renkasi jūsų klientai?
Klasika visada yra klasika. Bet, kai parodai kažką gražiau, įdomiau, jiems taip pat labai patinka. Lietuviai jau yra atviri naujiems pasiūlymams. Saugiausias variantas, kuris prie visko tinka, – auskariukai-vinukai arba rinkelės, vadinamosios tennis – užsegamos riešą apjuosiančios – apyrankės.
Kokius juvelyrikos prekės ženklus mėgstate jūs?
Esu susižavėjusi „Pasquale Bruni“ prekės ženklu. Šiuose dirbiniuose – gamtos, augalų fragmentai. Kadangi dabar pati daug laiko leidžiu gamtoje, man tai labai artima. Pasirinkau prekiauti šiais papuošalais ne tik todėl, kad patinka man, – jie tiesiog taip pritaikyti nešioti, kad nė vieno nejauti, tarsi susilieja su kūnu, tampa tavo dalimi. Be to, tie papuošalai labai gražūs. Ypač „Petit Garden“ kolekcija. Pasimatavau: nerealus jausmas! Papuošalai dideli, bet labai patogūs. Kartais net turiu pačiupinėti, ar juos tebesegiu, nes tiesiog prilimpa prie rankos. Dėl to ir priėmiau šį rinkoženklįį savo salonus, nes siūlosi daug kas, kruopščiai atsirenku.
Kitas mėgstamas ženklas – „Messika“. Tai prabangūs deimantai, inkrustuoti į modernaus dizaino papuošalus. Jie greitai tapo madingi visame pasaulyje ir mėgstami didžiausių žvaigždžių, tinkantys dėvėti kasdien. Anksčiau žmonės deimantus laikydavo seifuose, o dabar yra tendencija išeiti su jais nesvarbu, kur ir kada. Didžiausią koljė gali segėti ir ryte, ir vakare, nes nėra jokių taisyklių.
Labai daug juvelyrinių dirbinių gaminame patys, turime kolekcijų, pritaikytų kiekvieno skoniui. Kaip sakau, kiekviena moteris turi teisę nešioti savo deimantą.
Kiek dažnai jus pačią galima pamatyti „Factory by Ribas“ salone Vilniaus senamiestyje?
Pastaruoju metu teko daug skraidyti, turėjau daug projektų, darbų, tad ten būdavau retai ir savo žmones truputį apleidau. Tiesiog nebespėdavau. Tačiau noriu sugrįžti, noriu būti su klientais, bendrauti, noriu pati suteikti jiems daugiau informacijos, papasakoti apie deimantus, nes matau, kad aplinkui daug kas neteisingai edukuoja žmones apie juos. O tą matyti man labai skaudu.
Gyvenate tik pozityviomis mintimis. Gal dabar tai paprasta, kai esate tiek pasiekusi, bet kaip sunkiais momentais išlikti pozityviam? Tarkime, tada, kai svetimoje šalyje, Izraelyje, išėjus vyrui likote be nieko – tik su dviem mažais vaikais.
Visais etapais buvau pozityvi – lyg su rožiniais akiniais. Gyvenu šia minute, dabartyje, niekada nemėgstu kalbėti apie praeitį, kas buvo, ko nebuvo. Praeitis yra mano patirtis, o ateitis – kaip tuščias lapas, kuriame nupiešiu, ką norėsiu. Būti čia ir dabar man labai patinka, susikuriu aplinką kiekvienu momentu. Prie manęs neprilimpa negeri dalykai ir žmonės, o jei tokie ir bando klijuotis, tiesiog nepritampa. Jei susiduriu su sunkumais, priimu sprendimus ir darau viską, kad juos pašalinčiau. Nepuolu į paniką, bet imuosi veiksmų: A planas, B planas. Moku išspręsti visas problemas ir manęs jos negąsdina. Dažniausiai žmonės nedaro daugiau žingsnių į priekį, nes yra sukaustyti baimės, gyvena tik komforto zonoje. O aš niekada nebijau. Taip, kaip nebijojau viena būti Izraelyje su dviem vaikais. Galite išlaipinti Afrikos džiunglėse – išgyvensiu. Kažką pasistatysiu ir bandysiu maisto ieškoti.
Mane džiugina kurti, judėti pirmyn. Nebijau pokyčių ir man gera gyventi taip, kaip dabar – tarp trijų šalių: Lietuvos, kur yra verslas, Graikijos, kur įsigijau namą ant jūros kranto su baseinu ir alyvuogių giraite, kad turėčiau erdvę atitrūkti ir pailsėti, ir Izraelio – man ypatingos šalies. Nuolat klausau izraelietiškų žinių, laidų, kur kalbama ne tik apie konfliktus, bet ir gaunu daug vertingos informacijos apie startuolius, natūralų gydymą, sveikatą, atitolintą senėjimą. Juk tai, kas sukuriama ir atrandama naujausio, įvyksta Izraelyje. Be to, Tel Avive yra deimantų birža, kurios nare esu, ten yra biuras, kur vykstu atsirinkinėti deimantų.
Į Lietuvą atsiviliojote ir sūnus? Čia žinomi prekės ženklai „MARRY ME me by Ribas“ priklauso Alonui, o Patrikui – „Ribas Jewellery“.
Jie patys taip nusprendė. Aš niekad nesakau, kas ir kaip turi būti. Jiems patinka būti šalia manęs, mes puikiai tvarkomės kartu. Kai visi Lietuvoje, kiekvieną dieną susitinkame, vakarieniaujame. Abu puikiai susikūrė savo verslus, tą moka – jiems tai įaugę į kraują, nes nuo vaikystės buvo šalia.
Kai jie suko į tą pačią sferą paskui jus, nebandėte atkalbėti? Dirbti su šeimos nariais nėra lengva.
Mes kartu nedirbame, turime atskiras įmones, atsakomybes ir finansiškai nesame susiję. Taigi, lyg kartu, bet – ne kartu. Esame kaip draugai, kurie susitikę pasikalba, kaip kuriam einasi.
Ne konkurentai?
Galbūt – konkurentai, bet mums gera konkuruoti. Jei klientas nenuėjo pas mane, pasirinko kurį nors sūnų. Jokių problemų. Vis tiek – į šeimą (šypsosi).
Kaip išlaikyti ryšį, išsiauklėti sūnus, kad jauni vyrai, kuriems įprastai rūpėtų draugų kompanijos, renkasi vakarienes su mama?
Aš jų neauklėjau. Mes tiesiog kartu gyvenome. Buvome vieni trys Izraelyje, su kuo man reikėjo tartis visais klausimais? Tik su savo vaikais, kai jiems buvo dešimt, dvylika ar penkiolika. Jie kartais į mane kreipdavosi Dana, o ne mama, nes mes buvome tarsi gyvenimo partneriai, kartu priimantys sprendimus. Negali auklėti vaikų liepdamas elgtis vienaip, jei gyveni kitaip, jiems reikia pavyzdžio. Aš labai labai daug dirbau, jie prie to pripratę ir patys nemoka kitaip. Kartais klausiu: „Kodėl jūs tiek daug dirbate? Reikia ir pailsėti.“ Abu gali dirbti vos ne per naktį – kažką skaityti, rašyti. Aš – taip pat. Geriausias laikas atsibusti – ketvirta ryto, kai lengviausiai susikoncentruoju, niekas netrukdo, tada kyla daugiausia visokiausių idėjų. Kai tik šauna gera mintis, užsirašau.
Izraelyje vaikams buvo sunku, jie patys pradėjo dirbti labai anksti – nuo dešimties ar dvylikos metų. Pardavinėjo gėles ar nešiojo indus picerijoje. Vaikystės mano sūnūs neturėjo. Jie subrendo labai greitai. Jei Patrikui šiandien yra 29-eri, savo branda jis yra lyg keturiasdešimt devynerių. Kitas žmogus per gyvenimą negauna tokios patirties, kokią turi jie. Vaikystėje išgyventi dalykai įsismelkia į smegenis labai giliai. Jie žino, kad niekas nėra sunku ir niekas negąsdina, o problemas, sudėtingus etapus mes išgyvenome. Juk viskas išsprendžiama. Kiekvienas sunkumas – laikinas, jis praeis, viskas susitvarkys.
Sūnūs ir šiandien neina į barus su draugais, neleidžia laiko veltui, nebent einame vakarieniauti į restoranus, kur bendraujame šeimomis.
Nieko negavote lengvai, nepaveldėjote – užaugote daugiavaikėje šeimoje Skuode, bet nuėjote įspūdingą kelią. Kur jūsų sėkmės paslaptis?
Iš Skuodo išvažiavau viena ir jauna – septyniolikos. Mano mama buvo labai tvirta, darbšti, viską valdė, tvarkė. Ji tam tikra prasme irgi buvo verslininkė: pagamindavo produktą ir jį parduodavo. Mums nieko netrūko, nes ji sugebėdavo aprūpinti. Niekada nesiskundė, nevaikščiojo su draugėmis, neleido laiko veltui. Daugybę bruožų perėmiau iš jos. Žinoma, sovietiniais laikais visi buvome užslopinti – ne toks, netikęs, dėl to paskui reikėjo labai daug dirbti su savimi.
Labai jauna ištekėjau, 22-ejų susilaukiau pirmo sūnaus. Su šeima persikėlėme į Izraelį, kur galiausiai likau be nieko, man buvo 33-eji. Dar tikėjausi, kad buvęs vyras bent vaikams mokės pinigus, bet jis tiesiog dingo iš mūsų gyvenimo su visomis santaupomis ir nekilnojamuoju turtu. Buvo skaudu prašyti išlaikymo vaikams ir jo negauti. Tada pati pertvarkiau mąstymą: pasakiau sau, kad esu viena, čia mano vaikai ir tik aš jais rūpinuosi. Šis pokytis nulėmė tolesnį mano gyvenimą. Išėjau tarsi į karą.
Knygynuose pirkau knygas, kad kuo greičiau išmokčiau hebrajų kalbą, įsidarbinau bent jau kosmetikos parduotuvėje, kad galėčiau išlaikyti butą ir vaikus, o kartu labai domėjausi, kaip galima sustiprinti save, įteigti sau, kad esu verta viską padaryti ir turėti tai, ko geidžiu. Nenorėjau žiūrėti į kitus ir galvoti, kad štai tik jie viską gali. Ne, galiu ir aš.
Izraelyje visur didžiulė konkurencija, į vieną darbo vietą taikosi daugybė žmonių. O jie visi aštrūs ir labai protingi. Įsitvirtinti šalyje, kur yra koncentracija žydų, nėra paprasta. Atidžiau stebėjau ir analizavau žmones, kol vieną dieną supratau, kad esu ne prastesnė, o dažnu atveju ir protingesnė. Po truputį pradėjau įžvelgti siaurą tunelį, kuriuo einu į savo tikslą. O jis – tapti visiškai laisvu žmogumi, turėti statusą deimantų biržoje, biurą, kur niekas man nenurodinėtų. Vadovavausi posakiu: jei nori neskaičiuoti pinigų, neskaičiuok darbo valandų. Iki šiol taip dirbu ir siekiu tikslų. Ir tai man įdomu. Čia yra mano kūryba, nevargstu su tuo. Kai kas nors sako, kad kažkada man buvo labai sunku, nuginčiju, nes rožinės mintys visuomet rodė gėrį. Jos ir stūmė pirmyn.
Pamenu, kai atėjau dirbti į biržą, buvo skyrių vadovių, kurios man atrodė tokios ypatingos, žvelgė į mane kaip į pilką pelytę iš kažkokios Lietuvos, o dar – ne žydę, nemokančią gerai kalbos. Po dvylikos metų dvi iš jų atėjo prašyti, kad priimčiau jas į darbą savo biure. Aš be draugų, ryšių ir iš pradžių be kalbos pasiekiau tiek, kiek toms žydėms nepavyko. Kai išgirstu skundžiantis, kad moteris negali daug dirbti, nes turi mažą vaiką, perklausiu, kokio jis amžiaus. „Septynerių“, – kartą išgirdau. Vadinasi, dirbti tiesiog nenori. Mano vaikai, vienas dešimties, kitas – penkerių – svetimoje šalyje išmoko tvarkytis patys. Jie sakydavo, kad pas mus namuose nekvepia maistu, kaip pas jų draugus. Šeimoje aš buvau ir vyras, ir moteris, atsakinga už viską, kada man jiems ruošti karštą maistą? Išmoko tai daryti patys, iki šiol puikiai gamina, net galėtų būti šefais.
Nenorėjote grįžti į Lietuvą?
Ne. Be to, nebuvo kur. Buvęs vyras nusavino čia buvusį mūsų nekilnojamąjį turtą. Buvo skaudu, kad tėvas apvogė savo vaikus. Izraelyje viskas brangu, nuoma – taip pat. Pamenu, bijodavau plėšti gautus laiškus, nes vokuose – vien sąskaitos. Aš niekada nieko iš nieko nereikalavau, net tada, kai penkerius metus buvau su tikrai turtingu žmogumi.
Turite galvoje buvusį draugą, svarbų žmogų deimantų versle? Jis turėjo lemiamos įtakos tolesniam jūsų gyvenimui?
Turėjo tiek, kad parodė raktą į deimantų biržą, davė meškerę, o žuvį pagavau pati. Esu jam tikrai dėkinga. Po penkerių metų aš jį palikau, nes tuo metu norėjau, kad susituoktume, gyventume normaliai, jam vis sakydavau, kad nenoriu būti kaip nuomojama mašina, ir kitokių nesąmonių. Jis mėtydavosi – tai taip, tai ne, ir aš supratau, kad niekada neatsitiks taip, kaip noriu. Kai pasakiau sprendimą skirtis, jis ėmė siūlyti nupirkti man namą ar butą, kad galbūt jausčiausi geriau. Sakiau: „Ne. Man nereikia, kad grįžę iš kelionės išsiskirtume lifte, vienas išliptume šešioliktame aukšte, kitas – aštuonioliktame.“
Tada man skaudėjo, dabar jau būtų visiškai kitaip, pati nenorėčiau jokių įsipareigojimų, o tik laisvės. Mes, moterys, esame stiprios, pačios galime viską pasidaryti. Galime tiek pasiekti, turėdamos moterišką intuiciją, kad nė vienas vyras neprilygs. Be to, esame darbščios. Nereikia laukti, kol vyras ką nors padarys. Juk nesi jo vaikas – šiam jis turi padėti ir globoti. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų prašyti: nupirk man tą ar kitą. O Dieve! Vyrai man pridėtinės vertės nesuteikė. Džiaugiuosi, kad esu tokioje pozicijoje, kai galiu duoti, o ne imti.
Gyvendami Izraelyje visi trys išmokote hebrajų kalbą ir net ja bendraudavote tarpusavyje.
Kalbą išmokau greitai ir – labai gerai, nes reikėjo įsitvirtinti. Tada jau padariau tokią karjerą, kurios pasiekia mažai izraeliečių, – gavau deimantų biržos nario statusą, o jį turi tik trys tūkstančiai labai atsakingų ir patikimų žmonių. Birža sunkiai įsileidžia naujus narius, nes prekiauti deimantais negali kiekvienas. Dvylika metų sėdėjau prie mikroskopo, patikrinau kalnus mineralų – reikėdavo neapdorotą deimantą ištirti, įvertinti, siųsti į Ameriką sertifikuoti.
Kiekvienas sprendimas – pasiutusiai atsakingas. Jei nurodysiu pjauti ne taip, kaip reikia, galima prarasti milijonus, nes dirbau su labai dideliais – dešimties, penkiolikos, dvidešimties karatų – deimantais. Ir visi juos nešdavo man. Aš nė nežinojau, kad buvau gavusi geriausios gemologės deimantų biržoje vardą. Jau po penkerių ar šešerių atkaklaus darbo metų ir pati pajutau, kad esu labai gera specialistė. Jei nedirbi tokioje vietoje, neturi jokios galimybės šito išmokti. Išmokti nustatyti švarumą, spalvą galima ir per penkias minutes. Tai nėra specialybė. Visai kas kita įvertinti prekybos agento pasiūlytas prekes, atsirinkti, ką ir už kiek pirkti, paskui parduoti savo salone. Turi žinoti kainas, deimanto vertę ir begalybę niuansų.
Ko reikia norint tapti deimantų biržos nariu?
Reikia būti pradirbus biržoje ir turėti nepriekaištingą reputaciją. Jei esi skolingas, kažką neadekvačiai kalbi, nebūsi ten nė dienos, nė minutės. Paskutinis priėmimo į biržą etapas vyksta taip: milžiniškoje salėje, į kurią susirenka deimantų agentai iš viso pasaulio – Honkongo, Belgijos, Indijos, Niujorko, – ant lentos sukabinamos kandidatų į narius nuotraukos. Jos ten būna tris mėnesius. Jei kas nors turi bent kokį nusiskundimą kuriuo nors kandidatu, jis nebūna priimtas. Taip pat kiekvienam reikia išlaikyti melo detektoriaus testą, kurio metu klausiama ar, pavyzdžiui, esi kada nors pagalvojęs kažką pasisavinti. Tada – visokios rimtos apklausos. Kitaip tariant, patikimumą tikrinančių filtrų yra daug ir įvairių.
Kai 2010-aisiais tapau biržos nare, joje, be manęs, buvo vienetai moterų.
Gyvenate trijose skirtingos kultūros šalyse. Tai nevargina?
Kultūrų skirtumai, naujos patirtys manęs nevargina, priešingai – žavi. Puikiausiai Korfu saloje viena susiradau nekilnojamąjį turtą, teisininką, susitvarkiau pirkimo dokumentus, įsigijau automobilį. Pati radau, kaip įsivesti internetą, sumokėti už elektrą ir kitus dalykus. Vienintelis trukdis – kalba, graikų rašmenys – ne lotyniški. Kalbą teks išmokti, niekur nedingsiu, bet truputį palavinti smegenis – įdomu. Jau ir dabar kai ką „pagaunu“ – perskaitau, kas parašyta. Graikijoje – mano relax pasaulis, kurio sistemą puikiai perpratau.
Nuskridusi į Izraelį, sėdu į savo automobilį ir panyru į kitą gyvenimą: reikalai, protinis darbas, deimantų birža, partneriai, restoranai. Viskas man žinoma ir labai įdomu, savi žmonės. Tel Avive mėgstu vaikščioti, bėgioti palei jūrą.
Atvykstu į Lietuvą – vėl naujas pasaulis. Vienoks – Vilniuje, kitoks – Molėtuose, kur turiu nuostabią sodybą ant ežero kranto.
Man labai patinka skirtingas gyvenimas. Jis įvairus ir visko gausus – čia vieni žmonės, kitur – kiti, trečioje vietoje – dar kiti. Visur manęs laukia, kviečia susitikti, kažkur eiti – jau net Graikijoje su nemažai kuo esu susipažinusi. Vienos vietos gyventi man būtų per maža. Žiūriu, kad mano sūnums taip pat. Jie gyvena Lietuvoje, Izraelis visada bus jų antri namai, Patriko tretieji – Florencijoje, Alono – Londone.
Keliomis kalbomis jūs kalbate?
Lietuvių, rusų, hebrajų, anglų ir žemaičių. Žemaitiškai kalbu idealiai. Lietuviškai – be akcento, kaip ir hebrajiškai, nes Izraelyje pragyvenau daugiau nei dvidešimt metų.
Ką jums reiškia pinigai?
Laisvę, laisvą pasirinkimą ir mąstymą, pasitikėjimą savimi. Savo vaikams visada sakiau, kad be pinigų esame niekas. Gali kas nors sakyti, kad man svarbu tik pinigai, bet juk jie yra viskas. Turiu galvoje pinigus, kuriuos užsidirbau pati. Kai Izraelyje po penkerių metų buvimo kartu išsiskyriau su turtingu draugu, prie manęs puolė advokatai, siūlydami paduoti jį į teismą: „Mes padėsime gauti milijonus, niekada daugiau nebereikės dirbti.“
Pagal Izraelio įstatymus tai būtų galima net nesusituokus. Žiūrėjau į juos kaip į apgavikus: kaip galėčiau paduoti į teismą žmogų, davusį galimybę įeiti į deimantų biržą? Žiūrėčiau jam į akis? Atsakiau jiems: „Aš užsidirbsiu.“ Jie: „Ką tu darysi?“ Išgirdus šį klausimą atsiveria visa mano jėga. Ėmiau ir viską padariau. Jei būčiau gavusi pinigus iš kažko, nesijausčiau gerai ir pasitikinčiai. Kita vertus, nežinau, kaip jaučiasi tie, kurie pinigus gauna kitais būdais. Aš viską padariau tik savo rankomis ir užsispyrimu. Neturėjau laisvės eiti į kavines, sėdėti su draugėmis. Gyvenau karjeros kryptimi.
Išskrendu pas vieną sūnų, pas kitą, jie atvyksta pas mane į Graikiją. Visada svajojau turėti didelį stalą alyvmedžių sode, prie kurio visi sėdėtume, skaniai valgytume ir bendrautume. Bet dabar galiu tuo mėgautis.
