Indrės Kavaliauskaitės dukra lanko išskirtinę mokyklą: „Supratau, kad tai yra geriausia vieta mano vaikams“

Autorius
ELLE Lithuania (reklama)
Nuotrauka
Akvilės Razauskienės nuotr.

„Turime ne tik dvi dukras, bet ir mokyklą – tai yra mūsų šeima, atiduodame jai visą savo meilę ir širdį, niekuomet netaupėme nei savęs, nei savo laiko“, – sako „Erudito licėjaus“ įkūrėjai Laima ir Nerijus Pačėsos. Mokykloje dirba ir jų vyresnėlė dukra, jaunesnioji dar mokosi. Jokių išskirtinių nuolaidų čia joms nėra – dukros visko siekia pačios. Šią mokyklą ne be reikalo pasirinko ir nemažai garsių šalies žmonių. Ne tik vaikai, bet ir mokytojai čia jaučiasi ypatingai ir štai kodėl.

Nerijau, Laima, kaip kilo pati licėjaus koncepcija?

Nerijus: nebuvo taip, kad pasiėmėme baltą popieriaus lapą ir pradėjome galvoti, kokia turėtų būti šiuolaikinė mokykla, turėjome ne tik aiškias savo vertybes, bet ir patirties.

Žinojome, kokios mokyklos gali būti, taip pat ko trūksta jauniems žmonėms ir jas pabaigusiems – vadovaudamas ISM universitetui mačiau, kiek daug pirmakursių ateina studijuoti neparuošti tikram gyvenimui: nesavarankiški, neturėdami komandinio darbo įgūdžių, nežinodami, kas yra projektas, nei kaip atsirinkti informaciją, nemokėdami atlikti elementarių analizių, negebėdami argumentuotai diskutuoti, neturėdami nuomonės arba bijodami ją išsakyti, be kritinio mąstymo, nedrąsiai priimdavę sprendimus. J

eigu mums tai atrodo elementaru, jauniems žmonėms – tikrai ne visada, o ir ne tik jauniems. Šie įgūdžiai nėra taip lengvai įgyjami, tam reikia laiko. Efektyviausia, jeigu jie yra ugdomi nuo mokyklos suolo, tuomet tikrai galima juos visus turėti.

Laima: būna, prisimenu, o ir ne aš viena – Nerijus, iki šiol dirbantys mokytojai taip pat. Kai mokyklos kūrimosi pradžioje sėdėdavome prie apskrito stalo ir kasdien kalbėdavomės, kokia ji bus. Prie šio stalo gimė licėjus, čia išsigryninome savo misiją, viziją.Turėjome puikų pavyzdį – mūsų dukra lankė mokyklą, kuri buvo pralenkusi laiką. Ir nors buvo uždaryta, ji mums tapo atspirties tašku, kokios ugdymo įstaigos patys norėtume, – ugdančios laisvas, kūrybingas, atsakingas asmenybes.

Nerijus: kartais tėvai būgštauja ir klausia, kaip įgyvendinsime valstybinę švietimo programą? Galiu patikinti ir nuraminti: mūsų programa yra ne tik apgalvota iki smulkmenų, argumentuota, orientuota ne tik į žinių įgijimą, bet ir į asmenybės ugdymą, kurios nuoširdžiai laikomės ir ja vadovaujamės.

Savarankiškas mąstymas, ugdymas laisvos ir nepriklausomos asmenybės, kuri turi suformuoti savo nuostatas – gebėti jas pagrįsti, yra svarbiausia. Greta eina draugiškumas, pagarba kitam, kito nuomonei. Laisvė eina kartu su atsakomybe, ir tai gana sunku pasiekti. Laisvas žmogus kelia įtarimų, nes ir pats turi būti laisvas ir nesuvaržytas, kad tokį priimtum, suprastum. Mes šiek tiek bijome tokių žmonių, tradiciškai esame mokomi neišsišokti, patylėti, prisitaikyti. Todėl žmonės, kurie imasi lyderystės, dažnai sulaukia nepritarimo. Kai suprasime, kad ne draudimais ir bausmėmis išugdysime laisvas asmenybes, o pavyzdžiu ir įsitraukimu, tada pradėsime keistis ir kaip visuomenė.

Laima: tai reikalauja begalinės kantrybės ir laiko, tačiau ir rezultatai būna tokie, tad tikrai verta jų palaukti (šypsosi). Kilus bet kokiam iššūkiui, vaikus ne baudžiame, o mokome: netinkamas darbas keičiamas geru darbu. Nubausti lengviausia, tačiau šiai kartai, kuri nori viską išbandyti, patirti, tai neveikia, reikia ieškoti kitų būdų. Einame sunkesniu keliu, tačiau matome didelę to prasmę.

Kai suprasime, kad ne draudimais ir bausmėmis išugdysime laisvas asmenybes, o pavyzdžiu ir įsitraukimu, tada pradėsime keistis ir kaip visuomenė.

Bendruomeniškumas licėjuje itin svarbus, kodėl?

Laima: todėl, kad esame viena didelė šeima! Turime šeimos narių iš viso pasaulio – daugiau kaip dvidešimties šalių, todėl pastebėti kiekvieną, rūpintis, kad joje gerai jaustųsi, reikia nuolatinio dėmesio, pozityvaus požiūrio. Norisi, kad visi rūpintumės vieni kitais, pajustume, kad esame komanda, mokytojai šį jausmą nusineša ir į pamokas. Vienas šiame darbe nieko nepadarysi. Visi dirbame dėl vieno tikslo – vaikų.

O vaikai juk nuolat keičiasi, taigi nuolat kyla visokių iššūkių. Viską išgyvename kartu – girdime, ką sako mokytojai, tėvai, patys vaikai, ir tai atliepiame. Stiprinti bendruomenę padeda įvairūs ritualai ir tradicijos – neformalūs pasibuvimai ne mokyklos aplinkoje, išvykos ir kelionės, intensyvios dviejų savaičių trukmės buvimo kartu sesijos, bendros šventės, tas pats licėjaus gimtadienis, per kurį nominuojame ir pagerbiame mokytojus, ar mokytojų tobulinimosi akademijos mokymai. Stengiamės visi kartu pabūti, pabendrauti, vieni kitus pastebėti ir kasdien parodyti dėmesį. Tikiu artimo ryšio galia, stengiuosi tokį kurti kaip šeimoje.

Kaip sekasi rasti pedagogus, žinant šiandienę konkurenciją, ir kaip atsirenkate geriausius?

Nerijus: vienas pirminių kriterijų yra mokytojo patirtis, nors yra sėkmės istorijų, kai per trumpą laiką tampama nuostabiu mokytoju. Ieškome žmonių, kurie norėtų dirbti kitaip, suprastų švietimo prasmę ir norėtų kitomis vertybėmis ir principais grįsto ugdymo. Tai yra nemenkas iššūkis, nes ne kiekvienas, kuris galvoja, kad nori dirbti kitaip, gali taip dirbti.

Patirtis rodo, kad tada, kai reikia dirbti su jaunomis asmenybėmis – laisvais, demokratiškais principais, organizuoti ugdymą aktyviai, įtraukti mokinį, gerbti jo asmenybę, suformuoti pagarbą, reikia išminties, patirties organizuoti ugdymą. Įtraukią aplinką reikia nuolat valdyti, stimuliuoti, motyvuoti – tai reikalauja milžiniškų resursų ir pastangų ir tos pačios patirties.

Ką atsakytumėte tiems, kurie sako, kad tai – tik šeimos verslas?

Nerijus: verslo prasme yra tikrai daug lengvesnių būdų uždirbti pinigų (juokiasi). Švietimas yra misija. Nors labai prasminga, išties nelengva. Tai yra dviejų elementų junginys: misija ir stiprus vadybinis pagrindas, nes tai sunkiai organizuojama ir valdoma veikla. Jei ateisi be misijos, nieko nebus, kaip ir atėjęs į tokią sritį tik dėl pinigų labai greit prarasi motyvaciją. Nėra mokyklos, augusios panašiais tempais kaip mūsų. Tai reiškia, kad nuveikėme kažką didelio.

Laima, esate labai svarbi bendruomenės dalis. Nesvarstėte likti kaip stebėtoja?

Laima: nė nebuvo minties, kad galėčiau atsitraukti, nes viską visada darome kartu, palaikome vienas kitą visuose gyvenimo keliuose. Taip ir čia – išsigryninome atsakomybes, ir tik – pirmyn. Ir tik greičiau – nestoviniuojame, kai nusprendžiame veikti.

Tai, kad dirbate kartu, laikote privalumu ar irgi tam tikru iššūkiu?

Nerijus: tik privalumu! Mūsų bendra patirtis išties didelė, gerai vienas kitą jaučiame, suprantame, todėl dirbti kartu nėra sunku, nes gerai papildome vienas kitą: man reikia naujų projektų, iššūkių, esu linkęs generalizuoti, mažiau kreipiu dėmesio į detales, o Laima pastebi jas, užduoda kritinių klausimų, kartais, jei reikia, ir pristabdo. Atsiranda balansas. Kartais žmonėms sunku išlaikyti dalykinius ir asmeninius santykius, ypač jeigu atsiranda pavaldumo ryšys, mums dėl to nekyla jokių problemų. Darbe esame bendradarbiai.

Laima: ir, beje,labai retai matomės! Kartais manęs klausia, ką tada ir tada veiks direktorius, aš nuoširdžiai nežinau! Mūsų pačių susitikimai vyksta po darbotvarkių. Tai mums padeda išlaikyti romantiškus santykius (juokiasi). Kartu esant tiek metų ir tiek kartu sukūrus, suprantu, kad ramiai jau niekada negyvensime, nes vėl kažką sugalvosime, o vienas iš būsimų planų kaip visada – nuostabios kelionės kartu ir patirtys jose.

Akvilės Razauskienės nuotr.

Indrė: dėl pasirinkimo nekilo jokių abejonių

„Kaskart, kai ateinu į Marijos mokyklą, pagalvoju, kiek daug dalykų šiandien yra kitaip, nei tuomet, kai mokiausi pati. Nors lankiau tikrai geras mokyklas, tikiu, kad ir šiandien jos tokios yra! BET. Viskas šiandien kitaip – jeigu jau patys milžiniškais žingsniais judame į priekį, mūsų vaikai lekia dar greičiau už mus visus, o tam, kad spėtume su jais, reikia tikrai neeilinių gebėjimų“, – juokiasi Indrė Kavaliauskaitė.

Mokytojai – štai kur visa esmė

„Esu tikra, kad taip nutinka visiems tėvams, kurie deda visas pastangas, ieškodami savo vaikui geriausios įmanomos mokyklos. Būna, ateini, pamatai, pabendrauji ir tampa aišku, kad tai yra ta vieta. Tiesiog pajunti. Būtent man taip atsitiko prieš trejus metus, kai išnaršiau pagrindines Vilniaus mokyklas ir aplankiau šį licėjų. Atėjau, pamačiau, kaip mokosi šiuolaikiniai vaikai, ir supratau, kad tai yra geriausia vieta mano vaikams“, – šypsosi Indrė, kurios dukra Marija čia netrukus baigs pirmąją klasę, o sūnus Aleksandras kitais metais eis į priešmokyklinę.

Į klausimą, kuo patiko būtent ši mokykla, Indrė kaip visada nuoširdi – sako, kad viskas gyvenime priklauso nuo žmonių: „Mokytojai yra svarbiausias – kertinis dalykas, aplink kuriuos sukasi mokykla. Kai susitikau su pedagogais, administracija, išėjau visiškai rami, nes žinojau, kad pagaliau radau tai, ko ieškojau. Tai buvo profesionalu, sykiu – žmogiška, nuoširdu, tikra. Tai yra aiškios vertybės, aiški sistema, pagal kurią dirbama, aiškūs motyvai, tikslai ir požiūris tiek į akademinę veiklą, tiek į emocinę vaiko būseną, kuri ne mažiau svarbi.“

Meilė mokymuisi

Indrė neabejoja, kad pirmieji ketveri mokslo metai yra skirti mokymosi procesui pamėgti: „Marija yra įsimylėjusi savo mokytoją, su džiaugsmu eina į mokyklą, sugrįžusi pasakoja, ką įdomaus mokėsi, ką veikė, kur dalyvavo, kaip sekėsi. Ji ten jaučiasi gerai, saugiai, jaukiai, žino, kad bus išgirsta, kad jos nuomonės paisoma. Matau jos spindinčias akis ir man tai labai patinka. Jaučiu, kad ji užsidegusi mokymusi, nori sužinoti kuo daugiau, kad jai įdomu. Kol kas meilę mokslui pavyksta įgyvendinti su kaupu.

Aš pati atsimenu savo mokyklą – tiek pradinę, tiek vyresnes klases. Turėjau privilegiją mokytis privačioje pradinėje mokykloje, kuri buvo orientuota į tai, kad vaikams reikalinga ne prievarta, o motyvacija, įdomiomis pamokomis įskiepyti patį norą mokytis. Paskui, kai jau nuėjau į valstybinę Kauno Jono Jablonskio gimnaziją, niekas nepasikeitė – buvau įpratusi ne tik mokytis, bet ir visur dalyvauti – tiek olimpiadose, tiek rašinių, skaitovų konkursuose. Išties mėgau mokyklą ir laikas joje kelia tik pačius gražiausius prisiminimus bei emocijas.

Labai mylėjau savo mokytojus, ir iki šios dienos tebemyliu – su savo auklėtojomis, tiek pradinės mokyklos, tiek gimnazijos palaikome ryšį. Turbūt dar ir dėl to labai noriu, kad ir mano vaikams mokykla būtų švyturys, o ne kančia, kad jie atrastų motyvaciją, nes juk mokytis yra be galo įdomu, kai to moko mokytojai iš didžiosios raidės.“

Žavi bendruomeniškumas

„Atėjusi į pirmą Marijos klasės susitikimą, pamačiau, kad daugelį jos bendramokslių tėvų pažįstu. Mes vis pajuokaujame, kada susitinkame? Kad galime susitikti ir be vaikų, – juokiasi Indrė, – išties labai gera, kad mokykloje yra stipri bendruomenė, mes visi glaudžiai bendraujame – tiek tarpusavyje, tiek su mokytojais, nėra jokių baimių, tabu temų.“

Indrė sako, kad ją žavi ne tik bendruomenė, bet ir tai, kiek daug būdų mokykla turi pasiekti vaikus, kad įtrauktų į mokymosi procesus nuo pačių įdomiausių projektų iki šildomo baseino: „Pats mokymosi procesas šioje mokykloje labai įtraukia. Analizuojant vieną temą, ji atskleidžiama per visus mokymosi dalykus. Jeigu kalbama apie klimato atšilimą, ši tema bus paliesta ir matematikoje, ir lietuvių, ir anglų kalbos pamokose.

Dar kas labai svarbu, kad čia vaikai neskatinami mokytis atmintinai, o suprasti, galvoti, turėti savo nuomonę. Esu tikra, kad mes, tėvai, turime užauginti vaikus, gebančius savarankiškai priimti sprendimus ir kritiškai mąstyti, kad jie suprastų, jog ne viskas, ką jie girdi, kas jiems liepiama daryti, yra teisinga. Jie turi gebėti atsirinkti tai, kas yra tiesa, pagal savo vidinį kompasą. Kol kas man atrodo, kad mums visa tai pavyksta padaryti.“ 

Reklama

Akvilės Razauskienės nuotr.

Gianas Luca: pavydžiu vaikams, kurie čia mokosi

Virtuvės šefas italas, charizmatiškasis Gian Luca Demarco, su žmona Egle taip pat savo vaikams išrinko šį licėjų. Vyresnioji dukra čia eina į penktąją klasę, kiti du, mažesni vaikai, taip pat lankys šią ugdymo įstaigą. 

„Apie šį licėjų sužinojau tuomet, kai pradėjau tiekti maistą čia besimokantiems vaikams. Pasidarė įdomu, nes pamačiau, kad tai yra visiškai kitokia mokykla. Tuomet pradėjau labiau gilintis ir man vis labiau patiko. Kai vyresnioji dukra baigė pradinę mokyklą, reikėjo spręsti, ką daryti toliau, licėjus galiausiai nugalėjo. 

Visada norėjau, kad mano vaikai turėtų galimybę mokytis kitokio lygio mokykloje nei įprastoje klasikinėje, kurioje mokoma labai daug dalykų, bet kurių reikalingumas šiuolaikiniame pasaulyje nelabai egzistuoja. Mums labai svarbu, kad mūsų vaikai turėtų ne tik gerą išsilavinimą, bet ir realų suvokimą apie gyvenimą, apie juos supantį pasaulį.

Šiame licėjuje skatinama ieškoti atsakymų į klausimus, iš esmės nebijoti jų kelti, domėtis, suprasti, kas vyksta čia ir dabar, suvokti, kas bus ateityje, ugdyti įgūdžius ir gebėjimus, kurie jiems bus reikalingi. Mums svarbu, kad vaikai turėtų savo požiūrį, matymą, kritinį mąstymą, nes vis dar daug jaunų žmonių išeina į gyvenimą valdomi kitų nuomonių, negeba savarankiškai mąstyti, priimti sprendimų. Čia vaikai mokosi galvoti, ir tai geriausia, kas gali būti“, – neabejoja Gianas Luca.

Vyras sako, kad jį taip pat sužavėjo ugdymo įstaigos bendruomeniškumas, kiek į tai investuojama, kad licėjus yra itin šiuolaikiškas ir modernus. 

„Nuoširdžiai sakant, aš tikrai pavydžiu tiems vaikams – norėčiau taip mokytis, tokiose laboratorijose bandymus daryti, išmokti robotikos, nuo mažens kurti verslo idėjas, mokėti jas pristatyti. Čia duodama ne utopinė, o reali galimybė išlaisvinti kūrybiškumą, kad vaikas nebijotų jaustis savimi, užaugtų turėdamas laisvę sakyti, koks yra, ir žinoti, kad jis neturi būti toks kaip kiti, kad nėra nieko blogo tame, jog visi esame skirtingi, nes tokie ir esame“, – sako jis.

„Perėjus iš vienos mokyklos į kitą visuomet sunku, nes prarandi aplinką, kuri buvo artima, suprantama, aiški, taip pat prarandi pirmąjį mokytoją, draugus. Mūsų dukra turėjo tikrą Dievo dovaną pradinėje mokykloje – taip pavadinčiau jos mokytoją. Bet ateina laikas rinktis ir eiti toliau.

Dukra pačioje mokslo pradžioje vis sakydavo, kad pasiilgo savo draugų, mokytojos. Pati mokykla mus įspėjo, kad bus sunkesnis perėjimo periodas, todėl tai nebuvo naujiena. Mes ir patys dukrai sakėme, kad nors ir bus sunku, rasi naujų draugų, šalia bus kitos nuostabios mokytojos. Mūsų dukra gal šiek tiek santūresnė, jai reikėjo daugiau laiko, bet su laiku ir aplinka, kuri stengėsi padėti, viskas susitvarkė.

Dukra pačioje mokslo pradžioje vis sakydavo, kad pasiilgo savo draugų, mokytojos.

Ji sugrįždavo su vis didesniu entuziazmu pasakodama, ką veikė mokykloje, kaip gamino robotus. Per pusmetį išmoko kalbėti angliškai. Galbūt ir kitos mokyklos taip gali išmokyti, nežinau, bet šis licėjus tai tikrai gali. Man yra stulbinama. Anglų kalba jai tapo įprasta. Dukrai pradėjo patikti mokytis, ir tai yra labai geras ženklas“, – džiaugiasi Gianas Luca.

Italas prisimena ir savo mokyklą, kurioje jam mokytis labai patiko dar ir dėl to, kad turėjo labai daug užklasinės veiklos: „Kur tik aš nedalyvavau: buvau ir žurnalistas, ir aktorius, ir dainavau – visur manęs buvo pilna. Ir nors niekada nebuvau chuliganas, visi žinojo, kad, jei mane pastumsi, bus pavojinga, nes apsiginti visuomet mokėjau (šypsosi). Be to, mano šeima per griežta, kad būčiau buvęs chuliganu – man to niekada nebūtų leidę. Buvau geras vaikas.“ 

Paklausus, kaip auklėja savo vaikus reaguoti, jei juos kas nors įžeidžia, Gianas Luca sako, kad pirmas klausimas, kokį užduoda, visada būna „o ką tu padarei?“ 

„Vaikai yra labai įdomūs žmogeliukai ir turi tendenciją pasakyti, kad juos nuskriaudžia, bet nutyli, kad galbūt jie irgi ką nors nuskriaudė. Aš visuomet ramiai bandau išanalizuoti situaciją. Bet šiaip pastebiu, kad lietuviai yra labai tolerantiški, aš tai – ne (šypsosi). Jeigu kažkas stumdys mano vaikus, jie yra pamokyti, ką daryti. Jeigu tęsis konfliktas, tuomet jau bus pokalbis tarp tėvų. Kad duotų atgal – nesakau, bet ir nenoriu, kad jie būtų žeminami ar skriaudžiami, todėl žino, kaip elgtis.

Pastebėjau, kad, jeigu vyksta kokios nors situacijos šioje mokykloje, administracija labai greitai reaguoja, vaikai žino, kad gali pasitikėti mokytojais – nebijoti pasakyti, kas vyksta. Mus, tėvus, pasiekia visokios istorijos, bet visi esame protingi ir galime vienas kitam atvirai pasakyti, jei kažkurio vaikas pernelyg įsismarkavo ir kad galbūt reikėtų pristabdyti. Ir be jokių įsižeidimų ar pykčių, nes kiekvienas suprantame, kad yra vaikai ir kad normalu ir pasiginčyti, ir pasipykti, bet vietos patyčioms neturi būti. O kadangi čia yra labai draugiška bendruomenė, manau, vaikai čia jaučiasi saugūs, išgirsti.

Taip pat esu tikras, kad vaikas pats turi pradėti gyventi savo gyvenimą, negalime už jį visko padaryti, visi turėjome pereiti per tam tikrus dalykus. Aišku, reikia kantrybės, būna ir skaudu, kai atsiranda nesusipratimų, bet reikia leisti vaikui pačiam spręsti savo problemas, priimti sprendimus, jausti atsakomybę, nepasiduoti liūdesiui ir augti visapusiškai. O užauginti žmogų yra bendras visų darbas – su mokykla tėvai turi būti partneriai. Aš tikrai jaučiu, kad tokie ir esame.“

Akvilės Razauskienės nuotr.

Šiandien neužtenka būti mokytoju tik klasėje

„Vaikai šiame pasaulyje turi būti keliautojais, atradėjais ir kūrėjais“, – neabejoja edukologė, priešmokyklinių ir pradinių klasių mokytoja Jūratė Babickienė. Tokius sparnus kasdien ji skleidžia ne tik savo trims vaikams, bet ir auklėtiniams „Erudito“ licėjuje. Čia mokosi ir jos dukra, septintokė Barbora.

Ne tik „mokytoja Jūrate“ ar tiesiog „Jūrate“ šaukia antrokai savo mylimą mokytoją. Po atostogų būna ir mama, ir močiute vadina. „Kokį santykį susikuriame, tokį jį ir turime. Labai didelę pagarbą jaučiu iš savo mokinukų, iš jų tėvelių, iš mokyklos bendruomenės. Visi kartu auginame vaikus. Visus vienija tos pačios vertybės. Šeima, mokytojas ir mokykla yra pats gražiausias meilės trikampis“, – šypsosi Jūratė. 

Ši vaikų mylima mokytoja ne šiaip sau tokia yra – Jūratė savo unikalia empatija meilę mokslui įskiepyti galėtų bet kuriam mokiniui: „Dirbu vienoje inovatyviausių licėjų ir man išties labai svarbūs akademiniai vaikų pasiekimai, kartu siekiu, kad mano auklėtiniai pajustų mokymosi sėkmę ir džiaugsmą kasdieniuose atradimuose, tik tuomet jie pamėgs mokslą, nes mokytis yra be galo įdomu. Turime auginti stiprias emociškai, drąsias, motyvuotas asmenybes. Esu tikra, kad visur reikalingas balansas, – galime puikiai jį pasiekti, derindami mokslo, meno, kultūros žinias, sporto įgūdžius, pasaulio suvokimą, taip pat visiems kartu auginant ir pačius save.“

Mokytoja sako, kad tada, kai vaikas jaučiasi psichologiškai saugus, ir žinias lengviau įsisavina. Čia labai svarbu kalbėti apie visą grandį – vaikus, tėvus, mokyklą, nes visi vieni kitais turime pasitikėti. Ši mokykla yra stipri vertybiškai, požiūriu į mokslą ir patį vaiką.

Emocinis raštingumas yra be galo svarbus. Vaikas per pirmuosius mokslo metus sutvirtėja ir toliau keliauja ne tik akademiniu lygiu, bet ir turėdamas stiprų psichologinį pagrindą. Kai vaikui gerai, kai tėvams gerai ir kai mokytojas jaučiasi gerai, galima sukurti daug nuostabių dalykų. Štai su savo klase ne tik mokomės, bet ir einame į žygius, plaukiame baidarėmis, turime savo tradicijas, visos šeimos gausiai jas palaiko. Iš šio meilės trikampio išeina puikus rezultatas“, – šypsosi mokytoja.

Jūratė įsitikinusi, kad šalia akademiškumo pats mokytojas turi išlikti žmogiškas, empatiškas, iš ko išplaukia draugiškumas, dalijimasis, atjauta, supratimas ir daug kitų svarbių savybių: „Reikia vaikus mokyti prasmės, gyvenimiškos patirties, ir vaikai atlieps tai su kaupu. Tai yra bendražmogiško santykio, šilto jausmo kūrimas, kurį galima kurti kasdien per prasmingą laiko praleidimą kartu, kultūrą, sportą, keliones ir daug kitų dalykų.“

„Labai džiaugiuosi, kad vaikai nebijo ateiti ir pasakyti, jei kažkas ne taip. Mes problemas sprendžiame čia ir dabar, jų neatidėliojame. Mokytojas turi būti ir altruistas, negali juk pasakyti vaikams: „Dabar palauk, kažkada vėliau pakalbėsime.“ Žinau, kad auginu jų pasitikėjimo krepšelį, ir jei vysiu šalin, kai jiems manęs reikia, jis gali prakiurti.

Aiškinamės, iš kur kilo problema, kokia priežastis, kaip galime ją visi išspręsti, ir ją sprendžiame. Per etikos pamokas patys susikuriame problemas, istorijas, jas suvaidiname ir nagrinėjame, kaip spręsti, nes gyvenimas nėra baltas ir pūkuotas, ir vaikus reikia mokyti spręsti iššūkius dabar, o ne juos atidėlioti. Kartu ieškome geriausių sprendimų, bet, patikėkite, patys vaikai labai gerų jų pasiūlo, tik reikia padrąsinti ir daugiau pasitikėti“, – sako mokytoja.

„Švietimo lyderystės programoje, kurioje dalyvauju, yra suvažiavę pedagogų iš visos Lietuvos, pačių mokytojų nėra labai daug, daugiau – ugdymo įstaigų vadovybės. Kai dalijuosi patirtimi, imuosi iniciatyvos, suprantu, kad dirbu mokykloje, kuri yra viena pirmaujančių inovatyvumo prasme visoje Lietuvoje“, – pastebi Jūratė.

Mokytoja pasakoja, kad šiame licėjuje vaikai jau nuo priešmokyklinės grupės vysto pačius įvairiausius projektus, dirba komandose, atlieka užduotis. Nuo pirmos klasės vaikai mokosi informatikos, turi planšetes. Visose klasėse yra nauji, ergonomiški baldai, liečiamosios lentos, kuriose gali ką tik nori susiprogramuoti ar leisti vaizdo įrašus.

„Per metus turime šešias pamatines temas ir į jas integruojame mokomuosius dalykus. Mūsų pamokos trunka 90 minučių. Tai nereiškia, kad vaikai sėdi pririšti prie suolų (juokiasi). Mokiniai mokosi organiškai: juda, tyrinėja, aptaria, bendrauja, diskutuoja. 

Akvilės Razauskienės nuotr.

Daug keliaujame po Vilnių: po muziejų po atviru dangumi, į įvairias erdves, kur vyksta prasmingi renginiai. Einame į juos ar keliaujame kartu ne dėl varnelės, kad nuėjome. Socialinio emocinio ugdymo pamokose matau labai daug prasmės: vaikai tyrinėja paveikslus, turi bendrų patirčių, emocijų, jiems įdomu, jie gyvena, mokosi ne tik matematikos ar lietuvių, kas, be abejonės, yra labai svarbu, bet ir kitų dalykų.

Matau, kaip vaikų pamatas kasmet formuojasi vis labiau, kaip jie reaguoja į aplinką, sprendžia problemas, kaip neina į konfliktus, moka priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Taigi, šiandien mokytojui nebeužtenka būti tik klasėje, kur gal ir patogu, bet yra daug be proto įdomių dalykų už jos ribų, kuriuos svarbu vaikams pažinti“, – įsitikinusi Jūratė.

KAMILĖS BUKAUSKAITĖS stilius

SAMANTOS BUZAITĖS, ADRIJANOS ODINAITĖS, EMILIJOS ALEKSANDRAVIČIŪTĖS („STUDIO GLOW“) makiažas ir plaukai

Išskleisti
x