Laikais, kai pastovus išlieka nebent nepastovumas, ilgaamžiškumas įgyja kitokį pavidalą: pastarasis siejamas ne tik su meistriškai pagamintais, ilgai tarnaujančiais daiktais, bet ir jų poveikiu būsimoms kartoms. Pamažu imama suprasti, kad norint pasirūpinti savo gimtąja planeta nebūtina vykti savanoriauti į Amazonės miškus – prisidėti prie tvaresnės ateities kūrimo galima ir neperžengiant namų slenksčio.
Dar prieš šešis dešimtmečius privačiuose namuose dažnai buvo galima išvysti amerikiečių pamėgtas, lengvai prižiūrimas ir už prieinamą kainą parduodamas vinilines grindis, specifiniais ryškiaspalviais, drėgmei atspariais dažais dažytas sienas. Dėl žalingo šių produktų poveikio buvo suprasta gerokai vėliau: tada dar niekas nežinojo, kad tuo metu paklausios grindys teršia orą ir kad švino sudėtyje turintys dažai gali sukelti nepataisomų padarinių sveikatai.
Nors šie pavyzdžiai šiuolaikinio žmogaus akimis atrodo gana šiurpūs, gamtai ir žmogui pavojingą eksterjero detalę – asbestinio stogo šiferio – vis dar galima pamatyti Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Visgi panašu, kad tai – tik nemalonus praeities šešėlis.
Specialistai sako pastebintys, kad tvarumo poreikis šalyje tik auga: pastaraisiais metais pastebimas didesnis susidomėjimas gamtai draugiškais sprendimais privačių namų statybose, tvarumo idėjos sėkmingai įgyvendinamos ir kituose statybų sektoriuose. Sutvarkyta Vilniaus Neries krantinė ir Panevėžio Senvagės parkas, pėsčiųjų tiltai Vilniuje, Kaune ir Kėdainiuose, Jungtinių Tautų už aplinkosaugos tvarumą apdovanota Kačerginės mokykla, „Vilniaus muziejaus“ projektas buvusiuose sostinės Kirdiejų rūmuose, buvusio „Lelijos“ fabriko rekonstrukcija. Tai – tik nedidelė dalis tvarių architektūros projektų, įgyvendintų ar šuo metu įgyvendinamų Lietuvoje.
Statant tvarius namus ir kuriant jų interjerą, pasitelkiamos natūralios, lengvai perdirbamos, vietinės, energiją taupančios žaliavos, tokios kaip perdirbtas aliuminis ir plastikas, šiaudai, populiarėjantis fotovoltinis skaidrus stiklas, kuris padeda kaupti ir generuoti energiją, molis. Šiandien namų stogai jau dengiami įvairiomis šviesiomis PVC dangomis, dėl kurių šiluma yra ne sugeriama, o atspindima ir taip sumažinama patalpoms vėsinti reikalinga energija.
Julius Lapinskas (kairėje) ir Jokūbas Jurgelis.
Pasiryžusieji žengti dar toliau renkasi žalių stogų sistemas, leidžiančias miestuose išsaugoti biologinę įvairovę. Be to, atgimsta medinė statyba, atsiranda daugiau vietinių gamintojų ir kūrėjų, architektūroje ir interjere vis labiau įsivyrauja saikas, modernumas, inovatyvumas.
„Tvariai projektuoti – tai ne tik parinkti tvarias medžiagas ir statybos procesus, mažinančius CO2 pėdsaką ir sudaromų atliekų kiekį, bet ir atsižvelgti į socialinį kontekstą, bendruomenės ar specifinės žmonių grupės poreikius. Taip pat svarbus pastatų atvirumas, jų dermė su aplinka. Galimybė pastatą panaudoti kitoms reikmėms skirtingu paros, savaitės ar metų laiku ypač padidina jo vertę.
Apskritai tvari architektūra vertinama ilgalaikėje perspektyvoje – yra mąstoma, kaip pastatas veiks, kaip keisis jo paskirtis bėgant metams, kiek energijos suvartos ir kokį poveikį aplinkai bei žmonėms jis turės per ateinančius 10, 20, 50 metų“, – tvarumo koncepciją aiškino „2 L Architects“ architektė Kristina Jočienė.
Tvarumo sprendimai dažnai yra ne tik ekonomiškesni ir efektyvesni, bet ir brangesni nei tradiciniai – naujų technologijų diegimas, pažangūs statybos metodai iš pradžių gali reikalauti didesnių investicijų. Be to, norint įdiegti tvarumo technologijų naujoves ir inovacijas, gali tekti susidurti su informacijos stygiumi: projektuotojai gali turėti nepakankamai žinių, o specialistų paslaugos gali būti ribotos ir brangios. Įvairiose šalyse ir regionuose vyrauja skirtingi tvarumo standartai ir reikalavimai, kuriuos atidžiai stebėti privalo architektai. Jie taip pat turėtų būti jautrūs vietinėms bendruomenėms ir aplinkai, aktyviai dalytis žiniomis apie tvarumo naudą.
Architektūros studijos „2XJ architects“ interjero architektas Jokūbas Jurgelis išskyrė ir dar vieną iššūkį – jo nuomone, interjere ir kitose industrijose tvarumas neretai tampa gamintojų ir prekybininkų manipuliavimo įrankiu. „Ši problema vis dar nėra prioritetinė, nes pamatinis tikslas yra parduoti kuo daugiau. Dauguma idėjų ir metodų lieka koncepcinio ar akademinio lygio, vartotojo dažniausiai tai nepasiekia. Lietuvoje šiai problemai beveik nėra skiriama dėmesio, prioritetas teikiamas įvaizdžiui ir reprezentatyvumui.
Tikėtina, kad tol, kol drastiškai nepasikeis visuomenės požiūris į pasaulio klimato kaitos problemas, tol tai nepasieks ir tokių industrijų kaip dizainas, kuris, būdamas masinis, neišvengiamai nėra tvarus“, – tikino jis.
Norbert Tukaj, Vygaudo Juozaičio, Leono Garbačausko ir kitų nuotr.
„2L Architects“ architekto Juliaus Lapinsko teigimu, apgauti visuomenę pasitelkus išorinius pastatų elementus, kaip antai ant balkonų ir terasų kabančius želdinius, tampa sudėtingiau. Nemažai žmonių žino, kad apie pastato tvarumą byloja jo energinis naudingumas, įdiegti atsinaujinantys energijos šaltiniai, tarptautinis pastatų poveikio aplinkai ir žmogui vertinimo standartus nurodantis BREEAM sertifikatas, statytojas ir jo darbo etika.
Vis dėlto norint tvariai gyventi svarbu žvelgti ne tik į ateities horizontus, bet ir į praeitį: nesibodėti atkurti senus baldus arba šių įsigyti antrinėje rinkoje, o ne pirkti naujus, rekonstruoti erdves, detales. Anot J. Jurgelio, daug dėmesio turėtų būti skiriama sovietmečio pastatams, kurių visoje šalyje iki šiol dar – daugybė.
„Kultūrinis paveldas sulaukia vis daugiau dėmesio, juo, kiek gali, rūpinasi valstybė, tačiau mūsų šalyje daugiausia dėmesio turėtume skirti sovietinio laikotarpio „palikimui“. Turime kelis šimtus tūkstančių sovietinių butų, kuriuos neišvengiamai turėsime reabilituoti ir prikelti naujam gyvenimui. Jų kokybiškas prikėlimas būtų tvariausias mūsų šalies projektas“, – tikino jis.
J. Lapinsko nuomone, renovuojant kultūrinį paveldą, labai svarbus yra kontekstas – turi būti užtikrinta daug tvarumo aspektų. „Paveldinio pramoninio pastato konversijos į gyvenamąjį, kai kelių kilometrų spinduliu nėra socialinės infrastruktūros, žaliųjų erdvių, deja, negaliu vadinti tvariu. Žinoma, visuomet yra sveikintina ne griauti pastatą, o jį renovuoti, rekonstruoti. Rekonstruojant senus pastatus Lietuvoje, energiniai reikalavimai yra gerokai mažesni už naujai statomų pastatų, todėl jau tik nuo projektuotojų ir užsakovų pasiryžimo priklauso, kiek jie sieks pagerinti esamą pastatą, efektyvinti inžinerines sistemas ir kita“, – mintimis dalijosi architektas.
Antrinio panaudojimo idėją aktyviai palaiko ir menininkė Jolita Vaitkutė. Atgimusiame Lukiškių kalėjime įrengtoje studijoje meno šedevrus ji lipdo iš atiduotų arba pačios rastų daiktų, vaisių, gėlių, pakeliui į darbo vietą randamų lapų, šapelių. Moters studijoje savo valandos laukia aštuoni tūkstančiai guminių kamuoliukų, dėžėse stūkso begalė nuo telefonų nuimtų stikliukų – šiuo metu iš jų J. Vaitkutė kuria šviestuvą.
J. Vaitkutė ir jos darbai. Kerniaus Pauliukonio, Joanos Suslavičiūtės, Nerijaus Kuzmicko nuotr.
„Seni daiktai neretai yra kokybiškesni, praktiškesni, įdomesni. Man patinka daiktai, turintys istoriją, o galėti kurti iš to, kas jau egzistuoja, man yra patogu. Tam nereikia ieškoti ir pirkti naujų dalykų, kurie galbūt labai daug kainuotų. Kūrybiškai pažvelgus į daiktą, jį tikrai galima perdaryti“, – sakė ji.
Tarp moters darbų – ir iš plastiko, tekstilės bei elektronikos atliekų sukurta kaukolė, kviečianti kitomis akimis pažvelgti į planetos ateitį, iš anglies ir apdegusių medžių liekanų nulipdyta beždžionės skulptūra, simbolizuojanti jau mirusią gamtą. „Norisi nekurti šiukšlių. Tame, kas galbūt yra nereikalinga, pamatyti tai, kas gali būti reikalinga ir suteikti tam naują gyvenimą turi daugiau vertės nei tai, kas dabar gali pasirodyti aktualu, bet vėliau tapti šiukšle“, – užbaigė kūrėja.
