Johnny Deppas vėl dėmesio centre. Šįkart anapus kameros jis režisavo savo antrąjį filmą „Modi“. Prieš kameras jis ir toliau įkūnija Christiano Dioro kvepalų „Sauvage“ veidą su naująja šio aromato versija „Eau forte“. Tarp visų šių veiklų jis tapo, rašo, groja gitara ir net dainuoja.
Talentingasis menininkas atsiveria šiame išskirtiniame interviu ELLE. Išpažintis ant „nuotolinės“ kušetės.
Šis interviu buvo publikuotas „ELLE Lithuania“ žurnalo lapkričio mėnesio numeryje.
Beveik laiku! 15 minučių vėluodamas, J. Deppas pasirodo „Zoom“ programėlės ekrane. Spalvota jamaikietiško stiliaus beretė ant galvos, nedideli tamsinti akiniai, blyškiai rausvi marškinėliai po prasagstytais smėlio spalvos marškiniais ir galybė apyrankių, odinių juostelių bei žiedų. Nėra abejonės – tai jis, kažkur planetoje Žemė įsitaisęs sofos viduryje. Vienu metu jis ištaria: „Esu senas lyg man būtų 2 000 metų“. Nors oficialiai jam 61-eri. Jei kelionės laiku egzistuotų, jis jau būtų išvykęs, nes prisipažįsta: „Žinant, kokia kietesnė buvo praeitis, tikrai nenoriu gyventi šiais laikais!“ Nepaisant to, J. Deppo nuotaika gera: „Man sakė, kad tu esi Grožio redaktorė, turėjo man atsiųsti Pabaisų redaktorių!“ (Juokiasi.) Stipri pradžia. Specifinis humoras primena Džeką Sperou, kurio sugrįžimo šeštojoje „Karibų piratų“ dalyje tikisi 29 milijonai sekėjų „Instagram“ paskyroje. Neaišku, ar viltys nenuskęs.
Kol kas jo pasirinktas kelias – filmų režisavimas. Neseniai su bičiuliais iš Paryžiaus bohemos jis užbaigė „Modi“ apie neįtikėtinus dailininko Modigliani nuotykius. Staiga mano ekrane kino legenda sustingsta, bet jo vizitinę kortelę, balsą, – lėtą, šiltą, gilų su aštriais niuansais – tebegirdžiu.
Jo filmografija tokia pat marga kaip ir abi ištatuiruotos rankos bei plaštakos (likusio kūno nematau). Nuo pirmojo filmo 1984 metais, „Košmaras Guobų gatvėje“, iki paskutinio 2023-iaisiais, „Du Barry“, jis vaidino 99 filmuose, įskaitant tokius kino klasika tapusius filmus kaip „Kas graužia Gilbertą Greipą“, „Edas Vudas“, „Versknys“, „Donis Brasko“, „Arizonos svajonė“ ar „Negyvėlis“… O kur dar depiškojo charakterio persmelkti vaidmenys Timo Burtono fantazijų pasauliuose: „Edvardas žirkliarankis“, „Čarlis ir šokolado fabrikas“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Raitelis be galvos“… Nors žinia dar nėra patvirtinta, J. Deppas gali vėl sugrįžti į ekranus – kaip Liuciferis Terry Gilliamo filme „The Carnival at the End of Days“ (liet. „Dienų pabaigos karnavalas“). Tai būtų 100-ais aktoriaus filmas.
Be aktoriaus, prodiuserio, filmų kūrėjo karjeros, jis dar ir gitaristas bei atlikėjas (muzika yra pirmoji jo meilė), pasirodydavęs su velioniu draugu Jeffu Becku ir grupe „The Hollywood Vampires“ (kartu su Alice Cooper, Tommy Henriksenu ir Joe Perry). O neseniai jis nustebino pasaulį dar ir savo piešiniais „Friends and Heroes“ (liet. „Draugai ir herojai“), kuriuose pavaizdavo jį įkvėpusius žmones, pavyzdžiui, Elizabeth Taylor, Keithą Richardsą, Bobą Dylaną, Alą Pacino.
Švęsdamas bendradarbiavimo su „Christian Dior Parfums“ dešimtmetį, J. Deppas pasirašė naują ilgaamžiškumu ir sėkmingumu unikalią sutartį vyriškų kvepalų pasaulyje. Šio aromato pardavimo rodikliai niekada nekrito, priešingai – tik augo. J. Deppas prisijungė prie parfumerio Francio Kurkdjiano kuriamos uoslės revoliucijos: gaivaus, vandens pagrindu be alkoholio pagaminto aromato. Pamirškite išdegintas ankstesnių reklamų dykumas („Eau de toilette“ ir „Elixir“ kvapams) ir pasinerkite į kvapą gniaužiančius krioklius bei įspūdingą režisieriaus Jeano Baptiste’o Mondino darbą.
Interviu pradeda tėviškasis J. Deppas: „Retkarčiais jūsų žvilgsnis nukrypsta į šoną ir matau savo dukrą Lily-Rose ant neseno ELLE žurnalo viršelio. Tai visada būna viena iš tų „O Dieve! Sustabdykit mašiną!“ akimirkų. Ji – kažkas tokio, ji tokia gili. Žvelgi į tuos baseinus, jos akys yra baseinai, labai panašios į jos mamos.“
J. Baptiste’as Mondino filmavo ir naująsias „Dior Sauvage Eau Forte“ aromato reklamas. Kaip šis bendradarbiavimas prasidėjo?
Pažinojau J. Baptiste’ą, nes daugybę metų jis dirbo su Vanessa (Paradis). Apie „Dior“ ir „Sauvage“ ėmėme kalbėtis 2015 metais. Jie turėjo tiek puikių idėjų, kad man tai neatrodė kaip produkto reklama. Keista, bet klipai, kuriuos sukūrėme su J. Baptiste’u, gali tenkinti net labiau nei kinas, nes pastaruosiuose visada turi būti kažkoks pagrindas, apskaičiavimas, viskas beveik visada turi turėti prasmę. Tad su juo jaučiausi laisvas nuo visų formalumų, nuo bet kokių man keliamų lūkesčių. Tai man leidžia atsiskleisti nauju kampu, abstrakčiau, poetiškiau, o tai šiais laikais labai reta.
„Sauvage“ yra geriausiai parduodamas kvapas pasaulyje tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų! Kaip manote, iš kur ši sėkmė?
Pats aromatas savaime yra unikalus. Pamenu, sėdėjome su „le nez“ (liet. nosimi)! Jis man įteikė šį stulbinantį kvapą – smėlėtą, kietą lyg gryna gintaro forma, tačiau labiausiai nustebino jo stulbinantis kvapas. Pagalvojau apie tą, kuris pirmas sugalvojo ištraukti sraigę iš kiauto ir ją suvalgyti! Bet nešioju jį ne todėl, kad turiu, o todėl, kad jis elegantiškas, įmantrus. Man jis primena kitą erą, o kvapas nukelia į trečiojo dešimtmečio Paryžių!
Paryžius jūsų širdyje užima ypatingą vietą?
O taip! Jis vis dar nuostabus: kultūra, žmonės, gyvenimo kokybė, žmonių gyvenimo būdas – jie ne šiaip sau egzistuoja, jie turi nuomonę, nebando jūsų apgauti ar priversti kažką daryti. Paryžius yra visai kitokia planeta, kaip ir visa Prancūzija. Prieš milijardą metų, kai tik tai supratau, buvau dar labai jaunas ir skaičiau Hemingway knygą „Šventė, kuri visada su tavimi“ – apie trečiojo dešimtmečio Paryžių. Toks Paryžius yra manyje, jis perliejo visą mano esybę. Kiek ironiška, bet po daugybės metų Paryžius tapo pasakišku miestu, kai buvome kartu su Vanessa, čia susilaukėme pirmojo vaiko (Lily-Rose). Tai vis dar yra gražiausios mano gyvenimo dienos.
Paryžius yra ir netrukus pasirodysiančio jūsų antrojo režisuoto filmo „Modi“ vieta. Kas jus patraukė prie Modigliani istorijos?
Susižavėjimą juo jaučiau visada, bet panašiai jaučiuosi ir dėl kitų dailininkų, nes mane domina jų asmenybės, kaip jie pasirenka srovę, iš kur ateina kūrybiškumas, nes juk tai ne ambicija. Niekas nepradėjo tapyti, nes siekė tapti turtingas.
Ar „Modi“ – biografinis filmas?
Ne visai, tai viso labo trys Modigliani gyvenimo dienos (jį suvaidino Riccardo Scamarcio), atkartojančios chaotišką įvykių seką Paryžiaus gatvėse ir baruose Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su jo bohemos bičiuliais – Maurice Utrillo (aktorius Bruno Gouery), Chaim Soutine (aktorius Ryan McParland) ir jo mūza bei meilužė Beatrice Hastings (aktorė Antonia Desplat).
Kaip su „Modi“ susijęs Alas Pacino?
Kai 1997 metais su Alu vaidinome „Donis Brasko“, kalbėjome apie jį. Jis pats norėjo režisuoti tokį filmą, man regis, kalbėjome, kad galėčiau vaidinti Modį. Bet tai taip ir neišsipildė. Prieš kokius ketverius metus man paskambino Alas (ima mėgdžioti Pacino kalbėjimo manierą): „Labas, Johnny, ar prisimeni tą mano mintį apie Modigliani? Turi imtis jį režisuoti. Žinau, kad gali!“ Jis man perdavė idėją, o man didelis džiaugsmas dalyvauti kūryboje ir režisavime.
Po filmo „Drąsuolis“ 1997 metais „Modi“ yra antrasis jūsų režisūrinis darbas. Ar režisuoti lengva?
Nemanau, kad mąstau kaip režisierius, bet man patinka stebėti žmones, jų elgesį. Tai labiau apie aktorių pasitikėjimą manimi ir mano visišką pasitikėjimą aktoriais, leidžiant jiems veikti. Tad visa tai labiau apie „fiksavimą“, o ne „režisavimą“. Filmuodamas sceną, turi mintyse rasti jai vietą, žinodamas, kas jau buvo prieš tai ir kur link dar eisite, suvokiant, ką svarbiausia tuo metu pabrėžti. Tai lyg sekti muzikos banga – pats filmas nurodo, koks jis nori būti ir kur link eiti.
Modigliani beveik niekada netapė akių, nes akys atskleidžia sielą?
Norėčiau žinoti, kas ta siela! Bet, kad ir kas būtų ten už akių, žinoma, tai daug svarbiau už bet kokį dialogą. Ten slypi tiesa. Save kažkada piešiau tik su viena akimi. Tik vėliau supratau, kad taip dariau, nes gimiau beveik nematydamas kairiąja akimi – ja skiriu tik šviesą ir šešėlius. Taigi, normaliai nieko nesu matęs (juokiasi). Kartą tapiau mamos paveikslą iš nuotraukos, joje jai buvo 16-ka, priėjęs prie akių ir puikiai suvokdamas, kad žvelgiu į nuotrauką, jaučiausi žiūrintis į mamos akis. Tad galiausiai ji liko be akių. Nes niekada nepajėgsiu atkartoti tų akių, kurias pažinau. Gal panašiai jautėsi ir Modigliani, o gal jis nenorėjo sielos! Kartais jis akis nutapydavo, bet jos būdavo „modilietiškos“, įkvėptos gentinių motyvų.
Pernai jūsų popstiliaus kūriniai „Friends and Heroes 1“ ir „2“ buvo išpirkti per kelias valandas. Kaip nusprendėte savo meną padaryti viešą?
Aš tapiau nuolat! Kai visi šie nuostabūs žmonės iš „Pantheon“ meno studijos atėjo į mano gyvenimą ir pamatė visus per tiek metų nutapytus ir kažkur nukištus mano paveikslus, likau apstulbęs, su kokiu entuziazmu jie pasiūlė tuos kūrinius parduoti. Kaip tik išgyvenau didelio savęs varžymo periodą, po kurio prisiekiau sau jokiomis aplinkybėmis neriboti savęs (vėl) ir nieko kito. Jie atėjo pas mane tinkamu laiku. Savotiškai leidau tam tiesiog vykti, tikėdamasis sėkmės. Ridenkime kauliukus (juokiasi)!
Ar menas jums – pabėgimo būdas?
Asmeniškai to nevadinu menu, nes ne man mano darbus įvardyti. Jei kažkas tame mato meną, puiku, bet aš atsisakau apie save galvoti kaip apie menininką.
Jei jūsų mintis galėtų išreikšti viena daina, kokia ji būtų?
Galiu išskirti tris V. Paradis dainas: „Saint-Germain“, „Jackadi“ ir „Bliss“. Šios trys dainos siejasi su gerais pokyčiais mano ir mūsų gyvenime, su gyvybės davimu vaikams, o vėliau, jiems augant, mokymusi iš jų. Jie tokie protingi, atrodo, kad nuėjau miegoti, kai jiems buvo 3-eji, o pabudau, kai jau buvo 25-eris (Lily-Rose) ir 22-eji (Jackas). Tai geriausia, didingiausia, nuostabiausia varomoji jėga. Tad, jei reikėtų rinktis, tai būtų visos šios dainos kartu.
Kas dar jūsų grojaraštyje?
Mano mėgstamiausia daina pasaulyje nuo pat mažumės buvo Charles’o Trenet „La Mer“ arba Bobby Darino „Beyond the Sea“ dainos versija. Man jos vis dar vienos gražiausių ir galingiausių dainų. Tiesiog stebuklingos. Panašų susižavėjimą jaučiu Davidui Bowie ir tokiems gerai žinomiems talentams kaip Jay-Z, „Mumford & Sons“, Robertui Johnsonui, Captainui Beefheartui, Glennui Gouldui ir jo atliekamoms Goldbergo variacijoms. Man tikrai visa tai patinka, tai taip tyra. Iškart jauti, kiek mažai jose mašininio derinimo!
Jūs taip pat neabejingas rašymui. Ar tai savotiškas atsipalaidavimo būdas?
Neišeinu iš namų be rašiklio ir kažko, kur galėčiau rašyti. Negaliu rašyti kompiuteryje – arba ranka, arba spausdinu mašinėle su dviem pirštais. Turėjau laimės daugybę metų stebėti, kaip tai daro Hunteris S. Thompsonas (1972 metais pasirodžiusios novelės „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ autorius, 1998 metais pagal šį kūrinį T. Gilliamas sukūrė ir filmą), kad iš tiesų perėmiau jo spausdinimo manierą.
Kas šiandien nupiešta paskutiniame jūsų užrašinės puslapyje?
(Žiūri į užrašinę ir rodo abstraktų moters portretą.) Nagrinėjau daug „art deco“ stiliaus kūrinių. Visiškai nenoriu gyventi šiais laikais, kai žinau, kad praeityje buvo kur kas kiečiau! Tad apsisupau skirtingomis eromis. Man nepatinka modernumas, kompiuteriai ir telefonai. Mano silpnybė – dailus rašiklis, kurį reikia pamirkyti į rašalą. Turbūt gimiau ne toje epochoje! Štai kas yra!
