Kaip lavinti skonį, auginti kūrybiškumo „raumenį“ ir kodėl galimybė matyti originalius meno kūrinius – dovana vaikui? Apie tai, kaip menas formuoja asmenybę ir padeda kitaip pamatyti pasaulį, kalbamės su Karalienės Mortos mokyklos dailės mokytojomis – Kauno padalinio mokytoja ir Menų bienalės kuratore Rūta Gurčiniene bei Vilniaus padalinio vyresniųjų klasių mokytoja ir parodų organizatore Donata Raugaliene.
Dauguma vaikų nuo mažens noriai piešia, lipdo, klijuoja. Kaip manote, nuo ko priklauso vaiko meniniai gebėjimai ir kokią įtaką jiems turi ankstyvas meninis ugdymas?
Rūta: iš tiesų, mažiesiems viskas įdomu, nes kiekviena nauja patirtis jiems suteikia pažinimo džiaugsmą. O ypač meninės patirtys – juk tai fantastinis žaidimų pasaulis, kuriame vaikai ne tiek siekia rezultato, kiek mėgaujasi pačiu procesu. Kalbant apie meninių gebėjimų prigimtį: mes įpratę juos kažkaip mistifikuoti, apipinti istorijomis apie mūzas ir kitokias nežemiškas galias, tačiau iš tikrųjų viskas daug paprasčiau – dalį gebėjimų turime įgimtų, o kitus išsiugdome per mus supantį kontekstą ir nuoseklų darbą.
Donata: pridurčiau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikus ir pradinukus kurti dažnai skatina jų begalinis smalsumas, tačiau, be abejonės, meniniai gebėjimai yra dvejopi. Įgimti, kai iš kartos į kartą auga menininkai, pavyzdžiui, tėtis tapytojas, sūnus architektas, tad ir anūkas lanko sustiprintą dailės mokyklą ar pan. Tačiau galimas ir kitoks kelias į meno pasaulį – kai gebėjimus vaikas išsiugdo nuolatiniu domėjimusi, darbu ir lavindamas kūrybiškumą.
Kas į meną įsitraukia labiau – mažieji tyrinėtojai ar maištautojai paaugliai?
Rūta: su pačiais mažiausiais viskas paprasta – jiems smagi pati patirtis: tapymas, lipdymas, spalvų maišymas, svarbu, kad ji būtų įvairi ir leistų tobulėti. Vyresniems, 5–6 klasėje, reikia parodyti, kad jie tikrai gali, pavyzdžiui, nutapyti portretą ar natiurmortą. Vėliau – jau maišto, žaismės ir savęs atradimo amžius, todėl kasmet su mokytojais, mokiniais ir jų šeimomis keliaujame į „Fluxus“ festivalį, kur nebijome būti keisti ir nesuprasti. Tiesą pasakius, tuo net mėgaujamės.
Pitas Mondrianas ikimokyklinukui ir aštuntokui – įmanoma?
Rūta: svarbiausia, pritaikyti vaikų amžiaus tarpsniui tinkantį žodyną ir užduotis, nes P. Mondrianas gali būti įdomus ir vieniems, ir kitiems. Pavyzdžiui, priešmokyklinukai jį tiesiog įsimyli, išmoksta tarti pavardę ir čia pat mokosi pirminių spalvų bei valdyti liniuotę, o aštuntokai, analizuodami šio menininko kūrinius, jau kalba apie harmoningą kompoziciją, tobulas proporcijas ir pasaulio santvarką. Labai svarbu nenuvertinti vaikų, nes jie dažnai geba daug daugiau, nei mes įpratę manyti.
O kodėl paaugę dažnai nustojame domėtis menu?
Rūta: vedami klaidingų nuostatų, bijome mažiems vaikams reikšti pagrįstą kritiką. Jei vaikas sukuria kažką meniško, neretai tiesiog alpstame iš susižavėjimo – džiaugiamės net tada, kai kirpdamas figūrą jis netyčia nukerpa galvą. Tačiau tuo dažnai netikime patys, o dar labiau netiki ir patys vaikai – jie puikiai jaučia, kada mama giria tik tam, kad nepalaužtų jų entuziazmo.
Kritinis momentas ir meno „pametimas“ dažnai ištinka 3–4 klasėje, kai vaikas jau aiškiai supranta, kad jo piešinys neatitinka nei asmeninių lūkesčių, nei tikrovės. Pastebėkite, kad tokio amžiaus vaikai neretai savo piešiniuose prideda įvairių papildomų detalių, tarsi bandydami pataisyti kūrinį, tačiau dažniausiai galutinis rezultatas jų vis tiek nedžiugina. Būtent tada dažnas vaikas pirmą kartą nusprendžia: „Vis tiek nebūsiu menininku.“ Jei šią nuostatą dar sustiprina ir tėvų reakcija, susiduriame su situacija, iš kurios išeitį galima rasti tik nuosekliu darbu: skiriant apgalvotas, iššūkius keliančias, bet įveikiamas užduotis, skatinant kelti vis naujus tikslus ir padedant vaikui patirti „aha“ momentą – kai galima pagirti ne tik už pastangas, bet ir už realų pasiekimą.
Donata: labai svarbu padėti mokiniams atrasti tai, kas jiems iš tiesų patinka. Pavyzdžiui, penktoje klasėje niekaip negalėjau sudominti vieno mokinio dailės pamokomis, tačiau viskas pasikeitė pradėjus grafikos meno temą – jo akys sužibo, kūrybiškumas tarsi „įsijungė“. Jis susipirko įvairiausių priemonių šiai technikai įgyvendinti, vedė eskizų sąsiuvinį, nuolat rodė, ką naujo nupiešė, išraižė, atrado. Baigdamas dešimtą klasę, jis vis dar aktyviai domėjosi grafikos menu ir kūrė.
Kalbant apie paauglius, svarbu, kad menas jiems nebūtų tik „privaloma“ veikla – jie turi patys atrasti įdomius muziejus, menininkus, meno kryptis. Šiame amžiuje ypač svarbus priklausymas grupei ar bendruomenei, todėl dažnai muzika, šokis, vizualieji menai ar kinas tampa jungiamąja grandimi tarp bendraamžių, paskatina pokalbius ir bendrystę. Kai menas natūraliai tampa vaiko gyvenimo dalimi, susidomėjimas juo išlieka ilgam.
Pavyzdžiui, mūsų gimnazijoje mokinių iniciatyva atsirado meno klubas „Menas iki pietų“: kartą per mėnesį kartu lankomės parodose ir vėliau kavinėje aptariame įspūdžius. Kai mokiniai jaučiasi įgalinti ir patys tampa kūrybinės veiklos organizatoriais, jų ryšys su menu stiprėja ir išlieka ilgam.
Kaip manote, ar yra kažkoks konkretus būdas ugdyti kūrybiškumo „raumenį“, kad jis išliktų stiprus ir vaikui suaugus?
Rūta: vieno stebuklingo būdo nėra – Karalienės Mortos mokykloje kūrybiškumui ugdyti taikome visą sistemą. Pradinukai keliauja per intuityvios kūrybos džiungles – mokosi atrasti, pastebėti klaidas, jas koreguoti arba ieškoti jose naujų galimybių. Vyresnieji pradinukai pradeda kūryboje remtis keliais šaltiniais, tačiau intuityvumo šleifas vis dar išlieka. Nuo 5–6 klasės mokiniai supažindinami su kūrybos etapais ir po truputį mokosi juos taikyti sąmoningai – reflektuodami ir atpažindami kūrybos šaltinius. Taip vyresnieji jau geba aiškiai suvokti, kaip iš sąmonėje užsilikusių patirčių ir idėjų formuojasi naujos, netikėtos bei kūrybiškos jungtys, o vyriausieji sąmoningai ieško šaltinių, kad šios jungtys atsirastų.
Donata: mažiesiems mokiniams dažnai pateikiu žymių menininkų pavyzdžių, kad, kopijuodami jų darbus, jie pasisemtų idėjų ir įkvėpimo. Vyresniems mokiniams bent kartą per metus pasiūlau ilgalaikius kūrybinius projektus, kuriuose jie patys atsakingi už visą procesą – nuo idėjos sumanymo iki medžiagų pasirinkimo, technikos pritaikymo ir laiko planavimo.
Rūta: noriu paantrinti Donatai – vaikams labai naudinga rodyti žinomų menininkų kūrinius kaip pavyzdžius. Juk, mokydami matematikos, taip pat nesitikime, kad vaikas viską atras nuo nulio – mokome to, kas jau atrasta, tikėdamiesi, jog atsispyręs nuo esamų žinių jis užaugęs sukurs kažką naujo. Taip ir su menais: turime nepaprastą istorinę raidą, kurioje lygiagrečiai vystėsi ir mokslo išradimai, ir meniniai atradimai. Todėl susipažįstame su tuo, kas jau sukurta, išbandome, patiriame ir stebime – kas bus toliau?
Ar todėl mokinių darbus eksponuojate ne tik mokyklos erdvėse, bet ir nacionaliniuose muziejuose, rengiate Menų bienales – dėl motyvacijos?
Rūta: būtent! Mūsų organizuojama „Menų bienalė“ jau tapo tradicija. Sąmoningai pasirinkome ją rengti kas dvejus metus – toks formatas leidžia sukurti laukimo jausmą, planuoti, ruoštis ir gilintis. Net pats žodis „bienalė“ vaikams tampa prasmingas.
Bienalei skiriame visą savaitę: visa bendruomenė pasineria į meną – lankome parodas ir edukacijas, organizuojame plenerus, performansus, susitikimus su menininkais, kūrybines dirbtuves, kuriose vyresnieji moko jaunesniuosius. Svarbiausia, vaikų darbai eksponuojami ne tik mokyklos erdvėse, bet ir profesionaliose galerijose: M. K. Čiurlionio muziejaus kiemelyje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Galaunių namuose-muziejuje.
Vaikams tai – ne tik įsimintinos patirtys, bet ir stipri motyvacija. Žinojimas, kad jų kūriniai bus matomi plačiau, kelia kartelę – mokiniai dirba atsakingiau, labiau įsitraukia ir, svarbiausia, ima patys save vertinti rimtai. Tai viena stipriausių motyvacijos formų, kokias esame atradę.
Donata: pridursiu, kad, matydami savo ir klasės draugų darbus mokyklos koridoriuose, mokiniai kelia savivertę, didžiuojasi savimi ir kitais. O kai jų darbai eksponuojami ir už mokyklos ribų, tai dar labiau plečia jų akiratį, stiprina pasitikėjimą savimi. Reikia prisiminti – kiekviename mažame ar dideliame kūrėjuje gyvena aštrus vidinis kritikas, todėl tokia parama ir pripažinimas labai svarbūs.
Mokykloje Vilniuje kasmet eksponuojate ir profesionalių menininkų darbus. Kas pasikeičia, kai profesionalus menas matomas ne tik muziejuje?
Donata: labai didžiuojamės projektu „Mokykla – galerija“, dėl kurio mokyklos erdvėse kasmet eksponuojami originalūs profesionalių menininkų darbai. Apsupti jų, mokiniai kartu su įvairių dalykų mokytojais aptaria kūriniuose nagrinėjamas temas, analizuoja jų kūrimo kontekstus, susipažįsta su vis naujomis meno rūšimis. Tai puiki proga vesti netradicines pamokas tiesiog mokyklos koridoriuje – pavyzdžiui, biologijos pamoką prie A. Gudaičio parodos „Žmogus ir gyvūnas“ ar istorijos pamoką prie A. Sutkaus fotografijų „Vaikų planeta“. Mums svarbu ugdyti visapusišką vaikų pasaulėžiūrą – nuo mažens jaukintis meną matant originalius kūrinius, o ne vien tik jų reprodukcijas.
Pirmoji paroda įvyko dar 2020-aisiais su tapytojo Jono Daniliausko darbais. Prisimenu, kokį sujudimą tai sukėlė: mokyklos meistras atvežė darbus, vyresnieji mokiniai ruošėsi atidarymui, rengė klausimus menininkui. Vėliau mokykloje eksponavome grafikės Kristinos Norvilaitės-Geniušienės, menininko Ray Bartkaus, fotografo Antano Sutkaus, dailininko Antano Gudaičio, grafikės Vaivos Monikos Lankoronskytės kūrinius.
Šį pavasarį mokykla jau septintą kartą virto galerija – šiuo metu eksponuojama tapytojo Algimanto Švėgždos piešinių ir pastelių paroda „Iš medžio gyvenimo“.
Smagiausia stebėti vaikų reakcijas, kai dar nepakabinti kūriniai atvežami į mokyklą: mažieji šnabždasi, klausinėja, spėlioja. Vyresnieji ne tik stebi, bet ir aktyviai padeda: atsargiai išpakuoja darbus, juos instaliuoja, bendrauja su autoriais ir kuratoriais. Tai sukuria ypatingą ryšį su menu – menas tampa nebe tolima vertybe, o gyvu procesu, kuriame vaikai patys dalyvauja.
Ar tikrai visiems mokiniams reikia taip giliai nerti į meną ir žinoti, kas yra džiazas, Vitruvijaus žmogus ar „Fluxus“?
Rūta: nesame girdėję, kad kas nors sakytų: „Kuriems galams tau žinoti apie kraujotaką, juk gydytoju nebūsi“, o štai apie meną tokias frazes vis dar girdime dažnai. Tarsi būtų iliuzija, kad susipažinus su meno pagrindais būtina tapti profesionaliu menininku.
Mūsų tikslas – ugdyti visapusiškai išsilavinusį žmogų, kuris gebėtų kūrybiškai jungti skirtingus žinojimo laukus: matematiką su gamtos mokslais, filosofiją su kūno kultūra, dailę su kalbos menu. Tikime, kad iš tokių jungčių gali gimti žmoniją praturtinantys, o gal net gelbėjantys atradimai. O jei ir ne – bent jau žmogus gyvens įdomesnį, patirčių gausesnį gyvenimą, geriau pažins save ir aplinkinį pasaulį.
.
