Prieškariu laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas savo architektūros ir interjerų modernizmu prilygo ir Paryžiui, ir Niujorkui. Nenuostabu, nes pasiturintys inteligentai galėdavo sau leisti savaitgaliui nuvykti į Berlyną arba Paryžių. O dabar verta nukakti į Kauną, kur atgimė išlikę anų laikų Amsterdamo mokyklos architektūros ir interjero šedevrai.
Dviejų jaunų vaikinų, Petro Gaidamavičius ir Karolio Banio, sprendimas asmenines santaupas investuoti ne į vienadienius pirkinius ar net šiais laikais madingas egzotines keliones, o į – unikalius butus išskirtiniuose architektūra ir savo istorija Kauno pastatuose, neabejotinai, vertas didelės pagarbos.
Namas Vytauto g. 58 nuo seno žinomas dažnam kauniečiui. Jis, neabejotinai, yra kritęs į akį ir nors kartą pro jį pravažiavusiems miesto svečiams. Neįprastos architektūros šviesus pastatas su dviem juodomis skulptūromis ir prašmatniais laiptais. Antro tokio Lietuvoje nėra. Dabar šis namas jau pagarsėjęs tuo, kad čia veikia Amsterdamo mokyklos muziejus, įsikūręs 136 kv. metrų penkių kambarių apartamentuose. Kažin ar 1928 metais du jauni (abiem nebuvo nė trisdešimties) to meto žydai verslininkai Mozė Posvianskas ir Giršas Klisas, statydami šį išskirtinį namą, tikėjosi, kad jis taps istorine Lietuvos vertybe.
Galbūt to nesitikėjo ir statinį projektavęs vos 25-erių architektas Jokūbas Peras? Tačiau, neabejotinai, jie visi svajojo apie name, kuris atitiktų pačias naujausias to meto architektūros madas, būtų patogu gyventi ir kad jame nestigtų to laikotarpio architektūros ir technikos naujovių. Namą puošia juodos Merkurijaus ir Hefaisto skulptūros (Merkurijus yra prekybos, o Hefaistas – amatų dievas). Neatsitiktinai namo savininkams priklausė audinių fabrikas „Liteksas“, tad net skulptūros susijusios su namo savininkų veikla.
Kai Petras su Karoliu atrakino paradines namo duris, kurios išlikusios nuo pat 1928 metų ir jų pastangomis buvo atnaujintos, pirmiausia, į akis krito autentiškos pašto dėžutės stiklinėmis durelėmis ir perlamutro inkliuzais nusėti laiptai. Jau vien dėl to iš karto pakvipo prabanga. O lipant į jų butą-muziejų neįmanoma nepamatyti laiptinės lubų – ryškiai mėlynos elipsės auksiniais krašteliais viduryje puikuojasi originalus šviestuvas. Šio dekoro atkūrimui namo gyventojai neprieštaravo.
„Pastačius namą, jo savininkai apsigyveno antrojo aukšto butuose, o kitus nuomojo, kaip ir šį. Metinė buto nuoma siekė 8,4 tūkst. litų per metus. Šeštajame bute, kur įkūrėme muziejų, 1928–1939 metais gyveno kaunietis žydas Henochas Pumpianskis, vadovavęs pervežimo bendrovei. Čia jis gyveno iki tremties į Sibirą. Holokausto metu beveik visi name gyvenę žydai buvo nužudyti, kiti perkelti į getą ar mirė tremtyje. Sovietmečiu šis pastatas buvo nacionalizuotas, jame įrengti butai“, – pasakojo Petras.
Iki 1990 metų butas buvo tapęs sovietmečiu būdingiems komunaliniams būstams. Jame gyveno net trys šeimos. „Pastarieji komunalinio buto gyventojai išeidami išsipjovė net radiatorius. Beje, pusė buto buvo nešildoma, tad patalpos apleistos, supelijusios. Šildyti tik du kambariai ir virtuvė“, – prisiminė Petras. 2017 metais nusprendę įsigyti butą jauni vyrai jame aptiko tikrą landynę su daugybe aplūžusių sovietinių baldų, televizorių, rakandų, šiukšlių. Buvo matyti, kad čia lankydavosi asocialūs asmenys, buvo net kilęs gaisras. Gyventojų iniciatyva, 2019 metais buvo restauruotas namo fasadas, atkurtos pagrindinės pastato durys, laiptinės langai, po polichrominių tyrimų atkurta melsvų ir auksinių atspalvių laiptinė. Net nedideli ovaliniai metaliniai numeriai virš butų durų ir pašto dėžučių – originalūs.
Į svetainę šeimininkai kviečia iš valgomojo atvėrę dideles baltas, matiniu stiklu papuoštas, kone per visą sieną duris. „Prabangu“, – kito žodžio neįmanoma būtų rasti, apibūdinant įspūdį, patekus į svetainę. Sienos – lyg gilus ultramarino aksomas, ir stebinantis, ir prikaustantis žvilgsnį – tiesiog neįmanoma patikėti, kaip buvo įmanoma išgauti tokią spalvą? Pasirodo, tai – visiškai originali sienų spalva, kokią buvo pasirinkę namo šeimininkai tais senais XX amžiaus pradžios laikais. Tačiau iki sienų spalvų atkūrimo Petras su Karoliu ir jiems talkinę patyrę meistrai nuėjo ilgą kelią.
Rašalo mėlynumo sienų spalvai išgauti meistrams prireikė brangiausio pigmento. Atlikus polichrominius tyrimus, ryškios buto sienos buvo atkurtos ir atrodo taip, kaip iki Antrojo pasaulinio karo. Beje, keturiuose iš penkių kambarių buvo atrasti ir aukso dažai, tad atkurti ir šie sienų elementai. 2017 metais, pradėjus atvėrinėti originalias sienų spalvas, iš pradžių Karolis ir Petras galvojo, kad tas svaigus ultramarinas gali atrodyti pigiai, lyg kičas. Bet, kai buvo atrasta, kad tas mėlynas sienų aksomas anais laikais buvo įrėmintas auksinėmis juostomis, paaiškėjo, jog vis dėlto buvę buto savininkai 1928 metais turėjo puikų skonį.
Svetainėje vietos pakanka ir senam vokiškam rojaliui, o nostalgiška muzika, sklindanti iš Kaune įsigyto „Philips“ grotuvo, kurio garsiakalbis iki šiol vis dar puikiai veikia, tarsi nukelia į prieškario laikų vakarėlius – puošnios damos, galantiški vyrai, šampanas, cigarų dūmai. Be sienų dažų, paslapčių yra ir unikaliuose svetainės balduose. Nedidelis staliukas prireikus pavirsta slėptuve – jo stalčiuje galima užčiuopti vinis, o už jų – nematoma vieta svarbiems dokumentams, pinigams ar brangenybėms. Svetainė nebūtų svetaine, jei joje nebūtų balkono. Jo galėtų pavydėti net pačių prabangiausių šiuolaikinių namų savininkai – erdvus, su dviem įėjimais ir nuostabiu vaizdu į Kauno ąžuolyną.
„Tyrinėdami namo istoriją, sužinojome, kad jame gyveno garsus chorvedys, iki šiol gyvuojančio berniukų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas ir siela, Hermanas Perelšteinas su tėvais. Galbūt jam dar paauglystėje, žiūrint pro buto langą į ąžuolyną, kilo mintis įkurti chorą ir pavadinti jį „Ąžuoliuku“? – svarstė Karolis. Jo ir Petro dėka ant namo sienos atsirado memorialinė lenta H. Prerelšteinui atminti.
Miegamajame – taip pat autentiška sodri rusva sienų spalva, kurią papildo auksinė ir juoda juostelės. Stebina ir unikalūs riešutmedžio baldai. Kūrėjams negali nesisekti. Tokia gyvenimo taisykle drąsiai gali pasigirti Petras su Karoliu. Įsigydami miegamojo baldus, jie nematė jų, tik buvo gavę kelias senas, išplaukusias nuotraukas. Konkurentų buvo nemažai, todėl reikėjo labai greitai apsispręsti – pirkti ar ne. Rizikavo. Buvusį H. Pumpianskio miegamąjį dabar puošia tikras baldų stebuklas.
„Atsivežę baldus ir juos apžiūrinėdami, negalėjome patikėti, kaip jie dera prie namo fasado – lovos galai banguoti, kaip ir fasadas. Bet labiausiai nustebino įrašas ant komodos durelių – „A. Šapiro baldų fabrikas. Mažeikiai“. Įsivaizduokite, atsitiktinai iš dviejų sulietų nuotraukų įsigyjame miegamojo riešutmedžio baldų komplektą ir į šį žydų daugiabutį atvyksta žydų fabriko baldai! Keista, kad žmonės, mums pardavę baldus, nepamatė tos mažos metalinės plokštelės su užrašu, kur jie pagaminti. Greičiausiai, kaina būtų padidėjusi penkis kartus!“ – stebėjosi Petras. Be to, miegamojo baldų kokybė – stulbinanti. Jų nereikėjo net restauruoti. Juos apžiūrėję meistrai buvo priblokšti – beprotiškai profesionaliai keli riešutmedžio lukštai suguldyti vienas ant kito, sukuriant nuostabų, lyg akvarele lietą paveikslą.
Kokiomis virtuvėmis naudojosi pasiturintys prieškario Kauno žmonės? Petro ir Karolio atkurtų apartamentų virtuvės šiandien galėtų pavydėti ir pačios turtingiausios šeimininkės – erdvi, šviesi, su daugybe paslapčių. Stikliniai stalčiukai spintelėse – tokie sandarūs, kad kvapo nepraranda jokie prieskoniai. Vienoje spintelėje įtaisytas miltų sijotuvas, kokio šiais laikais ir su žiburiu niekas neberastų. Šveicariška elektrinė viryklė irgi ne be paslapčių – ne bėda, jei puodai nubėga – pakėlus dangtį, galima rasti angą, į kurią subėga ir nepridega jokie skysčiai. Kokie kvapai pasklinda, jei sandarioje spintelėje užsibūna drėgnos šluostės ar grindims plauti skirti rakandai, žino dažna šeimininkė.
Kad to būtų išvengta, po autentiška indų plautuve pakabinta siuvinėta užuolaidėlė, kuri pridengia visus grindims plauti skirtus reikmenis. Viduryje virtuvės puikuojasi jau šių dienų dizainerių sukurtas stalas, kuriame pakanka vietos ir indams, ir taurėms bei taurelėms. Jis buvo pagamintas iš Kauno Rotušėje jos remonto metu rastų medinių durų ir kitų medžio detalių, nes Petras su Karoliu išpažįsta tvarumo filosofiją – panaudoti, perdaryti ir prikelti naujam gyvenimui viską, kas tinka vienai ar kitai paskirčiai.
Atkuriant buto interjerą, nebuvo naudojamos naujos medžiagos. Tik iki šiol veikiančioje Čekijos keraminių plytelių gamykloje buvo užsakytos naujos sienų plytelės ir jų detalės pagal rastų bute pavyzdžius. Beveik visas parketas restauruotas, sienos nudažytos natūraliais silikatiniais dažais, nes leidžia sienoms kvėpuoti. Restauruojant baldus, naudoti audiniai tik iš natūralių medžiagų. Visiems baldams ir kilimams – daugiau nei šimtas metų. Neatmestina galimybė, kad jie tarnaus dar tiek pat.
Ką daryti, jei atėjo netikėtų svečių ir virtuvėje esančiai šeimininkei reikia pranešti, kad atneštų kokių nors vaišių? Bute ir apie tai buvo pagalvota – dar nuo 1928 metų veikia suprojektuoti integruoti skambučiai personalui pakviesti. Tokie skambučiai yra ir virtuvėje, ir darbo kambaryje. Pastarajame – net puikiai veikiantis autentiškas laidinis telefonas. Beje, visi komunikacijų laidai buto sienose buvo kuo puikiausiai išlikę.
Prieš atkurdami butą Vytauto pr. 58 name Petras su Karoliu turėjo progos išeiti puikią „art deco“ mokyklą, prikeldami naujam gyvenimui butą Gedimino g. 48 numeriu pažymėtame name. Jį profesoriaus Prano Gudavičiaus užsakymu 1929 metais projektavo vienas žymiausių architektų Edmundas Frykas. Šis Kauno daugiabutis įkūnija progresyvų mąstymą, miestietišką gyvenimą ir to laikotarpio estetiką. Tokių pastatų šiuo metu Lietuvoje išlikę vos keli. Namo fasadas – granitinio tinko, puoštas kaukėmis ir lietuviškų ornamentų detalėmis, kurios atsikartoja ir laiptinėje, ir atkurtame bute. Petras su Karoliu ir šį „art deco“ stiliaus butą restauravo ir iki smulkmenų atkūrė jo interjerą tik savomis, be jokių bankų paskolų, lėšomis.
Grąžinti butą į XX amžiaus pradžią labiausiai padėjo tai, kad jame šeimininkai aptiko tikrą stebuklą – išlikusį autentišką suplanavimą, duris ir net jų stiklus. Butą šiandien puošia ne tik atkurtos sienų spalvos, jų dekoravimas, autentiškai restauruoti baldai, bet ir prieškario Lietuvoje naudoti daiktai. Svetainėje galima pamatyti radiją, kurį vyrai įsigijo iš vieno Radviliškio kolekcininko. Tokį pat radijo imtuvą galima pamatyti garsiojoje „Simpsonų“ komedijoje. Tai – išradėjo Guglielmo Marconi prekės ženklo radijas. Darbo kambaryje puikuojasi autentiškas rašomasis stalas, pagamintas Kaune, Kosto Petriko baldų fabrike, – itin retas eksponatas, kurio pavydėtų bet kuris kolekcininkas.
Vienintelis baldas, ant kurio Petras ir Karolis prašo nesėsti, – dizainerio Jono Prapuolenio kėdė, 1937 metais Paryžiuje tarptautinėje taikomosios dailės parodoje pelniusi aukso medalį. Ji pagaminta iš lietuviškos kriaušės, inkrustuota slyvos medžio detalėmis. Muziejui ją paskolino kūrėjo sūnus Bangutis Prapuolenis. Butas išskirtinis ne tik interjeru, bet ir tam tikromis gyvenimo būdo detalėmis – miegamąjį ir jame esantį tualetą nuo kitų patalpų skiria aklinos durys, nes tai – privati šeimininkų erdvė.
Sienos dekoruotos apynių žiedais. Juk apyniai anksčiau buvo naudojami ne tik alui virti, bet ir kaip sudedamoji migdomųjų vaistų dalis. Gal jų čia gyvenusiems žmonėms net neprireikdavo – pakakdavo prieš užmiegant pasižiūrėti į apynių žiedus? O butą-muziejų paliekantiems lankytojams nereikia jokių tonizuojančių gėrimų, nes įspūdis, pakeliantis dvasią ir ūpą, išlieka ilgam.
