Prieš tris dešimtmečius sėkmės šypsnis, vidinė stiprybė ir fiziniai duomenys Svetlanai Griaznovai lėmė pasaulinio supermodelio karjerą, kurioje – ne tik žymiausi dizaineriai ir podiumai, bet ir žurnalų, tokių kaip „Elle“, „Vogue“, „Cosmopolitan“, viršeliai.
Šiandien ji man dar gražesnė. Ir tai lemia ne tik beveik nepasikeitęs veidas ar išlaikyta manekenės figūra, o nuo jos sklindanti išmintis ir ramybė, kurias lėmė motinystė, branda ir mokėjimas gyventi harmonijoje. Pirmiausia, su savimi.
Daugiau nei pusę gyvenimo Svetlanos namai – Niujorkas, čia visomis spalvomis išsiskleidė jos modelio karjera, sukurta laiminga šeima su gydytoju Angelo Acquista, užauginti vaikai – dukrai Alessandrai jau aštuoniolika, o dvyniams sūnums Salvatorei ir Nicholui – šešiolika. Ten ji turi viską – gražius namus megapolio centre, draugus, aktyvų socialinį gyvenimą, pagaliau – įprastą rutiną, tačiau su metais vis labiau ilgisi gimtųjų Jašiūnų ir Lietuvos.
Per pastarąją viešnagę čia ji spėjo ir aplankyti artimuosius, ir mielai dalyvavo lietuviškojo „Elle“ fotosesijoje.
Svetlana, kaip dažnai jus galima sutikti Lietuvoje?
Dabar sugrįžtu dažniau, nes tėvai jau garbaus amžiaus, jiems sunkiau keliauti, nebeaplanko mūsų taip dažnai, kaip anksčiau. Atvykstu bent keletą kartų per metus, ypač mėgstu vasarą. Gimta šalis visada buvo mano širdyje, bet turėdama antruosius savo, savo šeimos namus Niujorke tikrai negalvojau, kad kada nors vėl norėsiu gyventi Lietuvoje. Pastaruosius kartus čia lankydamasi pajutau: norėčiau! Bėgant metams tampu brandesnė ir labiau klausausi savo sielos. Anksčiau skubėdavau atgal į ūžiantį Niujorką.
Bet kuo toliau, tuo labiau ilgiuosi lėtesnio laiko, kokybiško gyvenimo, o ne tik darbo, darbo, darbo neturint kada pamąstyti, kokia gyvenimo prasmė. Niujorkas – labai stimuliuojantis, genantis į priekį. Jame vakare dažnai pagalvoji, kad dienos buvo per maža, visko taip ir nepadariau. Tas jausmas tarsi pulsuoja kraujyje, ir nenustoji galvoti, kad gyvenimas eina pro šalį, o tu – tiesiog stovi. Viena vertus, tai yra gerai, nes visada esi spaudžiamas žengti pirmyn. Kita vertus, Europoje, ypač Lietuvoje, pastebiu daug daugiau prasmingo ryšio tarp žmonių, laiko kokybės.
Čia vakarais lengviau nurimti, mėgautis buvimu su šeima, draugais ir nebegraužti savęs, kad kažkas taip ir liko nepabaigta. Pas jus, jei ir galvoji apie kokį rūpestį, jis vienas, o ne keli neduodantys ramybės vienu metu. Manau, Lietuva labiau įvertintų, jei būtent joje imčiausi labdaros projektų, o ne didžiulis Niujorkas, kur mano vienos prisidėjimas prie gerų darbų tiesiog sutirpsta visko gausoje.
Ten esu mažas lašelis sraunioje upėje. Kuo daugiau būnu Lietuvoje, tuo stipriau jaučiu savo šaknų šauksmą. Šalis man davė tiek daug, tad dabar, pasiekusi tam tikrą gyvenimo etapą, noriu jai grąžinti skolą. Džiaugiuosi, kad ir mano vaikams patinka Lietuvoje.
Net truputį keista, kad tokio amžiaus Niujorko jaunuoliams pas mus įdomu.
Jie visuomet pradžiunga, kai kur nors vykstame atostogų. Visa trijulė nebe mažutėliai, kuriuos galėtum pasodinti paplūdimyje statyti smėlio pilių. Vaikai smalsūs, viskuo besidomintys, jais reikia užsiimti, kartu keliauti, viską rodyti. Tai nuoširdžiai darau Lietuvoje. Nustebau, kad ir pati atradau puikių vietų, kurių dar buvau nemačiusi. Jaunystėje daugiau pakeliauti čia tiesiog nespėjau, užtat dabar gražiausius šalies kampelius išvydau tarsi savo vaikų akimis.
Galbūt tai dar labiau sustiprino gimtinės artumo ir ilgesio jausmą. Kai aktyviai užsiimi su vaikais, jie mažiau laiko skiria mano priešams – šiuolaikiniams įrenginiams, priklausomybė kuriems man kartais atrodo stipresnė nei narkotikams. Maniškiai daug laiko leidžia su šeima, yra nepaprastai aktyvūs, o tai ir gelbsti nuo laiką ryjančių ryšio priemonių ir kitų prietaisų. Tik veiklos gali atitolinti jaunimą nuo mobiliųjų įrenginių, nes jų tiesiog neduoti negali – mokyklose jie naudojami kaip mokymosi priemonė, jais bendraujama su draugais.
Jūsų Alessandra jau tikriausiai studentė?
Taip, vienas paukštelis jau paliko lizdą. Universitete Arizonoje ji studijuoja biologiją ir technologijas. Nuo mažens Alessandra svajojo tapti gydytoja, kaip jos tėtis. Viskas sparčiai evoliucionuoja, ji mano, kad ateityje medicina ir biologija bus neatsiejamos nuo technologijų, todėl ir pasirinko šį kelią. Kas žino, gal dar persigalvos ir pakeis kryptį.
Užtat berniukai dar su jumis Niujorke.
Esu laiminga, kad dar kelerius metus jie bus su manimi. Salvatore ir Nicholas – lyg ne dvyniai, skiriasi jų išvaizda, mąstymas, pomėgiai, tačiau turi bendrą geriausių draugų grupę. Jei abiem patinka beisbolas, tai būtinai skirtingos komandos – visur turi vienas kitam oponuoti.
Jie tebelanko mokyklą, kur mokoma ir anglų, ir kinų kalbomis?
Taip. Abu kiniškai kalba taip pat laisvai kaip angliškai. Nicholui ši kalba sekasi ypač gerai – kadangi labai domisi ir Kinijos kultūra, šįmet abu ten skridome, jis kurį laiką lankė mokyklą. Smagu, kad mokosi kalbų – jos gyvenime labai svarbios.
Keliomis kalbomis šnekama jūsų šeimoje? Tėtis tikriausiai su vaikais bendrauja itališkai?
Tiesą sakant, ne. Angelo gimė Sicilijoje, kai su tėvais atvyko į Niujorką, dar buvo visai vaikas. Jų šeimoje buvo kalbama sicilietiškai, o tai gerokai skiriasi nuo italų. Kai dar buvo gyva močiutė, mano vaikai suprasdavo, ką ji šneka su jų tėčiu, tačiau patys sicilietiškai nekalbėjo. Visi, savaime suprantama, moka anglų, rusų, lenkų, berniukai – ir kinų. Turėjau lenkiškai kalbančią auklę, tai ji pasistengė, kad mano mama jaustųsi laiminga, galėdama susišnekėti su anūkais lenkiškai ir rusiškai.
Alessandra vienu metu rimtai užsiiminėjo jodinėjimu. Tebetęsia šį pomėgį?
Ji nebedalyvauja varžybose, o jodinėja tik atvykusi į mūsų sodybą, esančią pora valandų kelio nuo Niujorko.
Sodyboje ūkį puoselėjate iš nostalgijos savo vaikystei Jašiūnuose, greta Šalčininkų?
Žinoma, to yra. Bet man apskritai labai patinka gamta. Esu vandens žmogus, man gera pajūryje, prie ežerų. Gamtoje aš medituoju, įsikraunu. Ir dabar, kai kalbamės, esu sodyboje – iki jūsų skambučio tvarkiausi su augintiniais. Mėgstu žirgus, mano gebėjimą joti dukra vadina tiesiog „sėdėjimu ant arklio“, bet man patinka būti su jais. Šių gyvūnų labai gera energija. Smagu juos prausti, šukuoti. Kartais, kai užsiimu joga viduryje laukų, žirgai vaikšto aplinkui – tai taip gera ir gražu!
Šiuo metu turime tris žirgus, daug avyčių, ožkų, asiliukų, šunų, vištų, – esame didelė šeima (šypsosi). Negaliu valgyti pirktinių kiaušinių, tik tuos, kuriuos sudeda mūsų vištos. Vaikystėje gimtame kaime būdavau atsakinga už vištų priežiūrą. Kai gyveni ūkyje, augini derlių, laikai gyvulius, atėjus laikui tą gėrį ir suvalgai.
Man buvo sunku šią natūralią gyvenimo tvarką paaiškinti vaikams, kaip aš jų amžiaus mokėdavau vištą nupešti, išvalyti – paruošti valgyti. Jiems tai atrodydavo tikra siaubo istorija. Matydama jų akis, kaip reaguoja vien į pasakojimą apie šį natūralų gyvenimo procesą, pasistengiau, kad mūsų fermoje jie nieko panašaus nepatirtų, kad jiems neskaudėtų. Juk kai turėdavome mažų viščiukų, vaikai su jais žaisdavo, globodavo kaip kūdikius, užsiaugindavo draugus. Kai tos vištos pasendavo, nustodavo dėti kiaušinius, tekdavo jomis atsikratyti.
„Mama, kur dingo Braunė?“ Išgirdusi klausimą, akimirksniu sugalvojau: „Ji išvyko į Floridą atostogauti.“ Jau kai jie beveik suaugo, paklausiau, ar jie tikrai tebetiki, kad mūsų vištos „išvyksta atostogų“ ir nebegrįžta, vaikai išpūtė akis: „Ką turi galvoje? Tai – ne tiesa?“ Jie nebetikėjo Kalėdų Seneliu, tačiau vis dar – vištų kelione į Floridą (juokiasi). Tai graži istorija, bet turėjau vaikus grąžinti į tikrovę. Ir tą dieną jie atrodė nusiminę: „Tik nesakyk, kad mes valgėme pačių augintus viščiukus?..“ Paaiškinau, kad nebūtinai savus, tačiau augusius kituose ūkiuose. Juk niekas – nei pomidorai, nei pienas savaime neatsiranda parduotuvėje, kur juos perkame.
Šį rudenį jums sukanka 52-eji. Išduokite savo jaunatviškumo ir grožio paslaptį.
Aš nebijau savo metų. Kadaise jaunystėje penkiasdešimtmečiai man atrodė visiški senukai, o kai tą ribą pasiekiau pati, visiškai nesijaučiu amžėjanti. O metai – tik skaičiai. Daug kas manęs klausia, ką darau, kur ta paslaptis, kad taip atrodau. Tiesą sakant, manau, kad tai – dėl gyvenimo būdo, kurį praktikuoju daugybę metų. Jau dabar to mokau savo dukrą, nors Alessandrai atrodo, kad jai priklauso visas pasaulio laikas ir viską suspės. Bet taip nėra, tam tikri įpročiai turėtų tapti rutina anksti. Tai nėra kokios nors dietos – niekada jomis netikėjau ir nesilaikiau.
Tiesiog turi daryti taip ir tą, kas tikrai patinka. Man, pavyzdžiui, patinka valgyti sveikai, niekada nemėgau greitmaisčio. Gal dėl to, kad vaikystėje tokių dalykų nebuvau mačiusi? Mano vaikai miršta dėl „McDonald’s“. Kuo griežčiau tam sakau „ne“, tuo stipriau jie nori.
Aš augau valgydama namie augintus vaisius ir daržoves. Mano kūnas sporto tiesiog reikalaute reikalauja. Taip pamažu ankstyvoje jaunystėje susidėliojau įpročių rinkinį ir nedarau nieko, kas nedžiugintų. Jei pajuntu, kad tikrai noriu picos ar jautienos didkepsnio, kodėl ne? Neatsispiriu ir gabalėliui gero pyrago. Bet – ne kasdien. Stengiuosi, kad mano gyvenime visur būtų pusiausvyra. Taip pat, manau, svarbu, kad mintys, siela gražiai sutartų su kūnu, būtų vienis. Meditacijos – taip pat didelė pusiausvyros rato dalis. 
Taip pat svarbu nekelti kūnui streso. Daug mano draugų ir pažįstamų klausia, kaip įmanoma keltis penktą valandą ryte. O man paprasčiausiai neišeina kitaip – nubundu natūraliai, tada turiu laiko sau, nes septintą jau užverda gyvenimas, ruošiu vaikus mokyklai. Galbūt kūnas pats ir prabunda penktą, kad ramiai pamedituočiau, pamąstyčiau, kažką užsirašyčiau?..
Protas taip pat jau būna nubudęs. Pamenu, kai vaikai buvo mažutėliai, neišsimiegodavau naktimis, tokio vidinio balanso tikrai nejusdavau – buvau pervargusi, išsibarsčiusi, nes motinystė dažnai būna sudėtingiausias ir mažiausiai vertinamas darbas pasaulyje. Dėl to jį dirba tik moterys. Nes mes stiprios.
Kartais, ypač vasarą, kai vaikams nereikia į mokyklą, prisiverčiu pasivartyti lovoje iki šešių, bet tada jau šoku medituoti ir parengti save gražiai naujai dienai.
Jei taip anksti kylate, kada einate miegoti?
Stengiuosi iki dešimtos, vėliausiai – vienuoliktą. Vaikai dažniausiai gulasi vėliau. Viskas virto aukštyn kojomis: kažkada aš juos apklostydavau, dabar jie ateina užgesinti šviesos ir palinkėti man labos nakties.
Kažkuriame interviu esate sakiusi, kad savo vyrą brandžiame amžiuje mylite labiau nei jaunystėje? Tai tebesitęsia?
Karšta meilė būna santykių pradžioje, paskui ji įgauna kitokias formas ir pavidalus. Mes pradedame kitaip bendrauti, rodyti jausmus, pagarbą vienas kitam. Dabar, po aštuoniolikos metų kartu, kalbamės ir žinome, kad išgirsime vienas kitą. Būti išgirstam ir suprastam – labai svarbu.
Jūsų vyras Angelo vis dar daug dirba?
Daugiau nei bet kada anksčiau. Tiesa, savo privačiame kabinete pacientus priima rečiau. Mano vyras dabar stipriai paniręs į visokius medicinos verslo projektus, yra labai užsiėmęs, o turėti mėgstamą veiklą ir daug darbo svarbu kiekvienam.
Kiekvieną ketvirtadienį tebeinate į pasimatymus dviese?
Taip. Kartais pakeičiame savaitės dieną. Kadangi jis nebebūna klinikoje, laisviau planuoja laiką, dažniau ištaikome dviese papietauti ar pavakarieniauti – vaikai nebe maži, galima sau leisti. Tada stengiamės pasikalbėti apie gyvenimą, ne apie vaikus. Taip tardavomės ir anksčiau, kai susitikinėdavome ketvirtadieniais, bet beveik visada pirmas pokalbio pusvalandis būdavo skirtas tik vaikų reikalams (šypsosi).
Puikiai gaminantis Angelo anksčiau buvo pagrindinis šefas jūsų namuose. Gal dabar jam užaugo konkurentų?
Gaminame maždaug po lygiai – tai patinka ir man. Visuomet gaminau daug daržovių patiekalų, daugiausia – salotas. Dabar internete matau tiek receptų, kad nespėju išbandyti – viskas taip skaniai atrodo! Na, o Angelo virtuvė daugiau tradicinė italų – nė dienos be pastos.
Mūsų vaikams patinka gaminti, tuo ypač susidomėjęs Salvatore, tad kartais virtuvę užleidžiame jiems. Ar visuomet priešgyniaujantis brolis valgo jo patiekalus? Na, pasirauko, pakritikuoja, kad kažkas galėjo būti geriau, bet, žinoma, suvalgo.
Ar dažnai tenka padirbėti modeliu?
Taip, vis dar tenka. Dažniausiai dirbu klientams, kurie mane pažįsta nuo senų laikų.
Koks įvykis iš didžiojo podiumo metų jums šiandien atrodo juokingiausias ar tiesiog įsimintiniausias, baisiausias?
Baisiausias? Pamenu fotosesiją Arizonoje, dykumoje. Vilkėjau Žemėje nusileidusio ateivio kostiumą, galva – specialiame burbule, lyg skafandre. Šalia buvo stovinčio vandens telkinys – lyg ežeriukas ar bala. Fotografas sakė: „Noriu, kad stovėtum tos balos viduryje.“ Aš paniškai bijau gyvačių, o čia – basomis lipti į vandenį džiunglių viduryje?.. Apėmė jausmas, kad tenai – gyvačių kamuolys. Profesiniame pasaulyje buvau garsi kaip modelis, kuris niekuomet nesiskundžia – man viskas tikdavo net baisiausiomis sąlygomis, su maudymosi kostiumėliu galėdavo guldyti į sniegą – „Smagu! Kaip vaikystėje!“
O čia aiškiai pajutau: NE! Fotografas stebėjosi, kodėl bijau paprasto vandens, šis kadras turėjo būti pagrindinis. Tada mano kostiumu apsivilko ir į balą įbrido užsakovė, paskui nuotraukoje „Photoshop“ prie jos kūno buvo pridėtas mano veidas… Jaučiausi baisiai, tai buvo vienintelis kartas, kai atsisakiau kažką daryti darbe. Nustebinau ir save, ir užsakovus.
Visi seniai žinojo, ko laukti, pavyzdžiui, iš Naomi Campbell – ji po tris valandas trukusio makiažo leisdavo sau nusiprausti veidą, parodydama, kad jos netenkina, makiažo ir šukuosenų meistrai raudodavo kruvinomis ašaromis, bet turėdavo dažyti ir šukuoti po tris kartus. Mane tą vienintelį kartą nugalėjo ne įnoringumas, o baimė.
Kuris jūsų gyvenimo etapas buvo sunkiausias?
Sakyčiau, pati karjeros pradžia, treji pirmieji metai, kai atsidūriau svetimoje šalyje nemokėdama kalbos (1993-iaisiais Lenkijoje vykusiame modelių konkurse „The Look of the Year“ užėmusi vieną aukščiausių vietų, Svetlana patraukė agentūros „Elite“ dėmesį ir išvyko į Paryžių, – red. past.). Neturėjau pinigų net maistui. Žmonės mato tik modelių spindesį, bet ne jų gyvenimo užkulisius su visais spygliais. Stengiausi, kad šeima nesužinotų, kaip man blogai.
Juolab mama niekada nenorėjo, kad pasukčiau į nežinomą modelių pasaulį. Ji norėjo, o ir aš pati svajojau, Lenkijoje baigti universitetą – Torunėje studijavau pedagogiką. Galėjau viską mesti, grįžti į mokslus, bet tai būtų reiškę pralaimėjimą – rizikavau, nesusitvarkiau… Dabar savo vaikams sakau, kad kiekvienas sunkumas mus paverčia stipresniais, nors daug kas galvoja, kad kliūtys tik meta mus atgal, sulaužo. Ne. Šiandien manau, kad tai, jog ištvėriau tą laiką, yra dalis mano tolesnės sėkmės. Išmokau, kad, jei kas nesiseka, reikia bandyti vėl ir vėl.
Amerika – jūsų sėkmės šalis. Kaip manote, kodėl?
Reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Kaip sakoma, sėkmė atėjo per naktį, pakako susidurti su svarbiu žmogumi iš Niujorko „Cosmopolitan“ žurnalo. Tą moterį sutikau Lenkijoje, buvau konkurso, kurį prieš kelerius metus laimėjau, viešnia. Ji pažvelgė į mane ir paklausė, kur dirbu modeliu. Tuo metu gyvenau Paryžiuje. „Noriu, kad būtum „Cosmopolitan“ viršelis“, – pasakė. Maniau, juokauja. Bet viskas buvo rimta. Amerikoje mane sutiko limuzinas, buvau įkurdinta gražiausiame viešbutyje ir visi elgėsi kaip su pasauline žvaigžde. Tas viršelis buvo visko pradžia.
Kuris gyvenimo etapas šiandien atrodo laimingiausias?
Galbūt laikas, kai tapau mama. Tada savyje atradau tikrą moterį, ėmiau gerai jaustis savo kūne net ir besilaukdama, kai sluoksniai ant kūno augo kaip kopūsto lapai. Žinote, kai esi modelis, dalyvauji konkursuose, esi nuolat apsupta nepaprasto grožio, o kad tame pasaulyje gerai jaustumeisi, turi labai savimi pasitikėti. Dukra man kartais rodo telefono ekrane: „Pažiūrėk, kokia ji graži!“ Aiškinu, kad ta moteris net netikra – ten vien makiažas, dešimt filtrų fotografuojant, tad ir kūno linijos greičiausiai iškraipytos.
Kartoju, kad nelygintų savęs su kažkuo, ko nepažįsta, nėra mačiusi akyse. Tai, ką jų dauguma patiria naršydamos telefonuose, perėjau gyvai. Matau, į kambarį, kur sėdi klientas, peržiūrai užėjo už mane tikrai gražesnė mergina. Eidama po jos turiu būti kažkuo kitokia, surasti savyje tai, kas jį sudomintų. Juk mes, moterys, visos esame gražios ir tokios skirtingos visais įmanomais būdais.
Kalbu ne tik apie išorinį grožį. Kartoju dukrai: jei būsi pikta ir irzli, tai atsispindės tavo veide. Tada, net būdama labai daili, netapsi patraukli. Jaunimas, ypač merginos, dėl socialinių tinklų įtakos ir juose skleidžiamo netikro grožio viruso yra labai nesaugūs.
Tai – ne jų kaltė, tokioje realybėje jie gyvena. Man pasisekė, kad būdama tikrame, ne virtualiame, modelių pasaulyje išmokau tikėti pati savimi, susirinkau begalybę patirčių ir subrendau. Dabar turbūt esu laimingiausia ta prasme, kad būdama tokio amžiaus jaučiuosi puikiai, džiaugiuosi viskuo, ką turiu, įskaitant savo grožį ir kūną. Taip yra, nes jau turiu nemažai gyvenimo patirties.
Taip pat buvau ir esu laiminga, gaudama savo vaikų pamokas – jie dideli mokytojai. Visi dalykai, apie kuriuos pasakoju, tarsi medžio rievės, kurios viena po kitos asmenybę paverčia brandesne, išmintinga, kai jau moki gyvenime labiau atsipalaiduoti, nei įsitempti ir dėl ko nors kovoti.
Esate sakiusi, kad vienas jūsų pomėgių – apsipirkinėti. Ar šio įpročio nepakeitė tvaraus gyvenimo mada?
Nebesu apsipirkinėjimo mėgėja. Prijaučiu tvariai madai. Jei einu apsipirkti, dažniau renkuosi vintažo parduotuves. Per mados pasaulyje praleistus metus išsigryninau stilių, žinau, ko noriu. Mano stilius – džinsai ir švarkai, kelios suknelės. Jei koks „gala“ renginys – paprastai renkuosi vieną iš Juozo Statkevičiaus drabužių. Jis man – vienas didžiausių kūrėjų, man labai patinka, kaip jis mato moterį, kokios kokybės Juozo darbai. Greitosios mados tinklai – ir pigūs, ir brangesni – nieko panašaus nesiuva ir niekad nesius.
Mėgstu, kai drabužis ne tik gerai gula ant kūno, bet yra nepavaldus laikui, skirtas ne vienam sezonui. Nenorėčiau, kad kažkas, pažvelgęs į mane, įvertintų: „Ji vilki kostiumėlį iš 2025-ųjų rudens kolekcijos.“ Man svarbiau stilius, rūbo ilgaamžiškumas, kad ir po dvidešimties metų tą patį būtų galima apsirengti ir jaustis madingai. Tai galiu pasakyti apie Juozo sukneles – turiu jų ir dvidešimties, ir penkiolikos metų senumo.
Kaip geriausiai pailsite?
Vaikštau į muziejus, labai mėgstu skaityti – visada gaudau kitų rekomendacijas, ką naujo verta perskaityti, kokią tinklalaidę paklausyti, tad turiu jų surinkusi didžiulį sąrašą. Stengiuosi imti vieną knygą, ją pabaigusi susitelkiu į kitą. Nebebėgioju Centriniame parke, anksčiau tai darydavau nuolat, esu nubėgusi pusmaratonių. Gal kada nors įveiksiu ir visą maratono distanciją.
Šiuo metu didžiausia mano meilė yra padelis – dėl šio sporto tiesiog pamečiau galvą. Kol kas stengiuosi tobulėti šioje srityje. Mėgstu susikoncentruoti į vieną dalyką – ir sporte, ir gyvenime.
