Meilės, santuokos ir motinystės siekiai keičiasi, bet ką tai reiškia romantiškai meilei?
Kokia romantiškų santykių prasmė? Tokio tipo egzistencinius klausimus pastaruoju metu sau užduodu ypač dažnai. Pirmą kartą rimtai apie tai pagalvojau prieš 10 metų, kai man buvo 25-eri. Tuo metu mano mama tėčiui pareiškė, kad nori skirtis. Jiedu buvo susituokę beveik 30 metų.
Po kelių savaičių maniakiško siautėjimo mano mamą ištiko gyvenimo vidurio metamorfozė: ji nustojo sėdėti namuose, susirado draugų, o karjera kilo į viršų. Daliai jos bendraamžių skyrybos reiškia gyvenimo šukes, bet aš mačiau palengvėjimą žmogaus, kuris ištisus dešimtmečius mėgino draugėje išsaugoti visuomenei priimtino gyvenimo – vyras, namai – dalis, kol galiausiai suprato, kaip taip stengtis nebenori.
Tas palengvėjimas virto tuo, ko iki tol mamoje nebuvau pastebėjusi – laime. Tą liudija ir vis didėjantis tyrimų skaičius: netekėjusių ir vaikų neturinčių moterų kategorija yra laimingiausias populiacijos porūšis. Tikėtina, kad jos gyvens ilgiau nei ištekėjusios ir vaikų turinčios jų lyties atstovės. Be to, vienišos jos laimingesnės nei tokio paties statuso vyrai.
Žinoma, yra tam tikrų sąlygų. Būti vienišoms kur kas lengviau gerai uždirbančioms moterims, nes jos gali finansiškai pasirūpinti tiek savimi, tiek nuo jų galbūt priklausančiais asmenimis. Ekonominė galia reiškia socialinę laisvę. Bendrai kalbant, per sąlyginai trumpą istorinį laikotarpį moterų lūkesčiai gerokai išaugo ir nebeatitinka buitinių poreikių susirasti vyrą, sukurti šeimą. O visa tai lėmė išaugusios mūsų galimybės.
Vos prieš amžių ištekėjusi moteris dar buvo laikoma sutuoktinio nuosavybe, o išsilavinimą gaudavo tik saujelė vyresnių nei 16 metų merginų. Šiandien Jungtinėje Karalystėje universitetus baigia daugiau moterų nei vyrų. Nors egzistuoja su lytimi susijęs atlyginimų skirtumas, duomenys rodo, kad dvidešimtmetės moterys statistiškai uždirba daugiau nei vyrai. Iki kol susilaukia vaikų. Šiuolaikinės moterys tekėti renkasi vis vėliau (Jungtinės Karalystės statistikos duomenimis, būdamos vidutiniškai 35,8 metų), o pirmojo vaiko susilaukia vidutiniškai 30,7 metų – tokio vėlyvo nėštumo vidurkio nebuvo nuo 8-ojo dešimtmečio.
Socialinis ir ekonominis moterų išsivadavimas reiškia, kad pakankamai uždirbančioms moterims nebėra poreikio susirasti partnerį – tai tampa noru. Mokslo pažanga dirbtinio apvaisinimo srityje ir spermos donorystė reiškia tą patį ir bent jau juokais daugybė finansiškai savarankiškų moterų vis dažniau sako, kad auginti vaiką vienai joms nebeatrodo kaip pats baisiausias dalykas pasaulyje. Tiesą sakant, net priešingai – jos sako, kad baisiausias dalykas pasaulyje būtų užstrigti bloguose santykiuose.
Vieniša ketvirtą dešimtį bebaigianti ir šešiaženklę sumą Londone uždirbanti Amy sako: „Užsitarnavusi pasitikėjimą savimi ir kitų pagarbą, dabar kur kas lengviau baigiu nesėkmingus santykius. Kaskart žinau, kad ir vėl būsiu viena, bet dėl to nesijaučiu blogai… Nebebijau būti viena, net jei santykiuose atsirastų vaikas.“ Šis pokytis matomas ir mus supančioje kultūroje. Šiuolaikinė literatūra, filmai ir televizijos produkcija mums ima atspindėti kitokius nei įprasta dalykus: apgalvotai vaizduojamos moterys, sąmoningai apsisprendžiančios neturėti vaikų ar bent jau vėlinančios santuoką ir motinystę.
Serialo „Normal People“ (liet. „Normalūs žmonės“) pabaigoje Marianė ir Konelas visgi nelieka kartu. Abiem veikėjams paliekama teisė tapti tokiais žmonėmis, kokiais jie nori būti. O tai reiškia – būti atskirai. Garsiajame Gretos Gerwig filme „Barbė“ pagrindinė herojė nusprendžia palikti viską, ką jai siūlo Barbielandas, ir net tobuląjį partnerį Keną, kad tik patirtų, ką reiškia mirtingųjų gyvenimas. Ir tai patirti vienai. O štai nesenoje Dolly Alderton knygoje „Good Material“ (liet. „Gera medžiaga“) pasimetęs ir paliktas vaikinas bando suprasti, kodėl mergina jį paliko, ir niekaip netiki, kad ji sako tiesą: nežino, ar išvis nori santykių.
Ši drąsi nauja era suteikė galimybę iš naujo persvarstyti, kas yra romantiški heteroseksualūs santykiai ir kokiam tikslui jie skirti. Žinoma, daugeliui romantiškų meile pagrįstų santykių idėja ir toliau lieka patraukli. Jos ištakos gali siekti XII amžiaus viduramžių dvarą, kai riteriai neretai ateidavo gelbėti moterų gyvybių. Ilgainiui šias istorijas savaip ėmė perpasakoti „Disney“ filmai ir galybė romantinių komedijų. Visų jų formulė panaši: tvarkinga, laiminga pabaiga, kurios realiame gyvenime neretai visai nebūna.
Pasaulyje vis dar gyvuoja mitas, kad „meilė gali išgelbėti pasaulį“, kuriuo tiki visi, nepriklausomai nuo lyties ar seksualinės orientacijos, tačiau panašu, kad vis daugiau moterų ima savęs klausti, kada baigiasi ankstyvoji santykių romantika ir prasideda realybė.
33 metų reklamos srityje dirbanti ir 100 tūkstančių svarų per metus uždirbanti Mila sako, kad ji vis dar tikisi sutikti jai skirtąjį, tačiau supranta, kad tą padaryti vyresnio amžiaus gyvenimo mačiusiai moteriai vis sunkiau. „Nes jau nebesigundau vyrais, kurie mane traukė dvidešimties. O buvimas finansiškai nepriklausomai reiškia, kad bet kuriame santykių etape galiu tiesiog atsitraukti. Jau visiškai netikiu naratyvu, su kuriuo užaugau: vyrai yra šeimos maitintojai, o moterys turi jiems paklusti. Per ilgai buvau toksiškuose santykiuose jaunesnė, nes negalėjau sau leisti jų nutraukti. Daugiau nebenoriu atsidurti tokioje padėtyje“, – sako ji.
Dabar vyrauja viena svajonė ir ta svajonė yra apie laisvę. Pirmą kartą istorijoje ji realybe tampa vis didesniam skaičiui finansiškai nepriklausomų moterų, o statistika rodo, kad už savo partnerius vyrus daugiau uždirbančių moterų skaičius 2021 metais pasiekė rekordines aukštumas – 30,6 proc., kai 1981 m. tokių moterų buvo vos 15,9 proc.
Keičiantis visuomenei, ima (labai lėtai) nykti ir stigma, kad gėdinga būti vienišai. Tai liudija ir santuokų rodikliai – jie vis labiau mažėja. Britų duomenys rodo, kad, palyginti su 1991 metais, 2021-aisiais net 44 proc. suaugusių britų buvo nesusituokę arba linkę to nedaryti. Prancūzų sociologė Eva Illouz romantišką meilę analizavo du dešimtmečius. Remdamasi šimtais pokalbių su žmonėmis visame pasaulyje, ji teigia, kad ypač moterys ima nebetikėti romantiškos meilės ir partnerystės fantazija. Savo knygoje „The End of Love“ (liet. „Meilės pabaiga“) ji pastebi, kad kadaise tik santuoka simbolizavo suaugusio gyvenimo pradžią. Nuo pramonės revoliucijos laikų tai buvo momentas, kai jaunas žmogus palikdavo šeimos namus, pirmą kartą pasimylėdavo ir sukurdavo savo šeimą. Dabar daugeliui jaunų žmonių tai reiškia laisvės pabaigą, net jei tai gražių meilės įsipareigojimų pradžia, tai reiškia, kad nuo šiol reikės atsižvelgti ir į kito, o dažnai net ir kelių žmonių interesus. „Ikimodernios piršlybos prasidėdavo jausmais, baigdavosi kaltės ir nerimo jausmą keliančiu seksu, dabartiniai santykiai prasideda maloniu seksu, o baigiasi nerimą keliančia užduotimi sukurti ir išlaikyti jausmus.“
Prie su santuoka ir motinyste susijusių pokyčių prisideda ir kita tendencija – vis daugiau moterų save identifikuoja kaip biseksualias ar lesbietes. Viena jų esu aš. Tai gali būti susiję su vis mažesne stigma viešai pripažinti savo homoseksualumą ir tuo, kad vis daugiau moterų nori atrasti kitokius santykius. Bet kuriuo atveju, tai rodo abejones heteronormaliais santykiais, kurie ilgą laiką dominavo visuomenėje ir kultūroje. Faktas, kad tuokiamės vis vėliau, reiškia, kad, skirtingai nei mūsų mamos ar močiutės, turime galimybę būti nepriklausomi suaugę žmonės, galintys išbandyti daugybę santykių, susitelkti į karjerą ar draugystes, o svarbiausia – atrasti „save“ ir tik tada nerti į ilgalaikius santykius. Toks gyvenimo būdas „TikTok“ ar „Instagram“ buvo žymimas grotažyme „Eat, Pray, Love era“ (liet. „Valgyk, melskis, mylėk era“). Save kaip mamą ar žmoną pažinusios moterys dabar turi galimybę atrasti save ir kituose santykiuose, vietose ar gyvenimo scenarijuose.
Man 35-eri, esu be partnerio, būdama 31-erių užbaigiau beveik devynerius metus trukusius santykius su vyru ir šiuo metu nesu tikra, ar man tebegalioja senieji romantiškų santykių užmezgimo būdai: meilė, apsvaigimas ir aklas tikėjimas likimu.
Toli gražu nesijaučiu vieniša, nors būtent to tamsiausiomis akimirkomis labiausiai bijojau dar būdama poroje, kurios pabaigą vadinu „tūkstantmečio skyrybomis“, nes skyriausi su ilgalaikiu partneriu, su kuriuo siejo būsto paskola, bet ne santuoka. Nuo to laiko mano pasaulis praturtėjo tiek profesiniu, tiek asmeniniu lygmeniu.
Tiesa, sociologė E. Illouz mano, kad vyksta ir šis tas daugiau. Iš viduramžių paveldėtą romantiškos meilės idėją, kuria siekta paskatinti žmones užmegzti santykius, perėmė kapitalistinės korporacijos, norinčios mus paskatinti kažką pirkti: nuo šampano iki milžiniškų sužadėtuvių deimantų. „Kapitalizmas užgrobė seksualinę laisvę“, – rašo E. Ilouz, teigdama, kad sukurtoje rinkoje romantiška meilė gali būti paversta preke ir pamatuota kiekybiškai, todėl ji vis labiau siejama su vartojimu, o ne įsipareigojimu.
Šiandien, kai vis daugiau moterų ilgiau lieka vienišos ar netekėjusios, labai auga pirmų pasimatymų ir vakarienių žvakių šviesoje skaičius. Tai reiškia, kad praėjusiame amžiuje išpopuliarėję romantikos ženklai dabar traktuojami ne kaip partnerystės pagrindas, o kaip miela, bet trumpalaikė fantazija prieš prasidedant tikriesiems santykiams.
Atrodo, kad kurdamos romantiškos meilės idilę – kaip ji veikia, kiek laiko trunka ir ką reiškia – įmonės pametė sveiką protą: „Instagram“ socialinis tinklas pilnas sužadėtuvių įrašų, įmantrių ir brangių vestuvinių suknelių bei romantiškų porelių kelionių vaizdų. Bet niekas iš šių vaizdų negarantuoja sėkmingų santykių, kad ir kiek pinigų jiems leistum. Tad kai šalyse auga sunkiai būstą įperkančių jaunų žmonių skaičius, ar reikia stebėtis, kad ima mažėti brangiai kainuojančių vestuvių skaičius?
Per tuos metus, kai dėl judėjimo #MeToo vis garsiau imta kalbėti apie išprievartavimus ir seksualinį smurtą, nebuvo įmanoma išvengti esminio svarstymo – ką reiškia būti moterimi ir turėti santykių su vyru? Kai romantiškos meilės iliuziją supurto realybė, meilė tampa mažesne siekiamybe nei kiti svarbūs partnerystės dėmenys: sklandus bendravimas, emocinė parama ir pagarba.
Britų akademikė Katherine Angel, kuri knygoje „Tomorrow Sex Will Be Good Again“ (liet. „Rytoj seksas ir vėl bus geras“) nagrinėja seksualinius vyrų ir moterų santykius post-#MeToo eroje, teigia, kad mūsų visuomenė yra labai sudėtingoje situacijoje, kai moterys ima svarstyti, kas turi sudaryti seksualinius ir emocinius santykius su vyru.
„Neabejotina, kad vyrai vis dar išlaiko didelę socialinę, ekonominę ir politinę galią. Tai reiškia, kad vis dar egzistuoja nusistatymas prieš moteris, ypač kalbant apie seksualinės prievartos riziką. Tačiau #MeToo judėjimo reiškinys atskleidė kai ką labai svarbaus: tvyrant neteisybei, alternatyvūs teisingumo paieškos būdai gali būti labai sudėtingi“, – rašo K. Angel.
Mane paveikė vieni Milos pasakyti žodžiai: „Prasčiausios psichologinės būklės buvau būdama santykiuose, todėl tikrai nemanau, kad santuoka ar romantiški santykiai galėtų išspręsti mano problemas. Norėčiau vieną dieną sukurti šeimą, bet galėčiau auginti vaiką ir viena, padedama seserų, draugų ir šeimos. Renkuosi savo emocinę sveikatą ir neromantiškus santykius.“
Mums reikia naujų istorijų, kurios padėtų svajoti apie romantiškos partnerystės ateitį, pranokti mintis apie santuoką ir vaikus, kurie nuo vaikystės buvo diegti daugeliui moterų. Vis daugiau vienišų moterų turi naujų galimybių: partnerio jos gali ieškoti tik tada, kai jaučiasi tam pasiruošusios ir, jei tikrai to nori, gal net suvokdamos, kad tikroji romantika ir yra pačioje kelionėje, laimės paieškose, nes šis kelias dovanoja laisvę ir savęs pažinimą.
