Lietuvą garsinantys paralimpiečiai. Ką žinome apie juos, be to, kad triatlonininkas Ernestas Česonis laurus skina, neturėdamas kairiosios rankos, maratonų bėgikė Aušra Garunkšnytė – silpnaregė, o plaukikė Gabrielė Čepavičiūtė turi judėjimo negalią?
Vaiskiai žalioje fotosesijoje dalyvavę sportininkai pasakoja apie tai, kokios yra jų gyvenimo spalvos ir skoniai. Kalbamės ir apie sūrius, ir apie atsainiai numestus paspirtukus, ir apie chlorą, išplaunantį mokyklos problemas.
GABRIELĖ ČEPAVIČIŪTĖ: „Plaukdama mintyse dainuoju“
Esate 18-metė dvyliktokė, o jau startavote kaip pirmoji Lietuvos plaukikė moteris paralimpietė. Ar tai neprimena filmo?
Tikrai primena! Atvykus į Paryžiaus paralimpinį miestelį, smegenys sunkiai priėmė tai, kad esu tarp pajėgiausių atletų. Panašiai jaučiausi ir grįžusi į Lietuvą, kai vėl reikėjo persiorientuoti – grįžti į mokyklą.
Ar teko viešėti Paryžiuje anksčiau, ar jis labiau buvo žinomas iš filmų?
Tai buvo pirmas kartas. Įspūdį apie Paryžių labiau buvau susidariusi iš „La troškinio“ ar „Amelijos iš Monmartro“. Nors nesakyčiau, kad romantiniai filmai – mano mėgstamiausi, pastarasis labai patiko, Amelija pasirodė artima savo užsibrėžtais tikslais daryti kitiems gera.
Esate jautri, linkusi susigraudinti? Ar paralimpiečiai neverkia?
Ašarų tikrai būna ir iš džiaugsmo, ir iš liūdesio. Visi sportininkai verkia, tik gal to neparodo. Aš dėl daug ko galiu apsiverkti, nes gana jautriai į viską reaguoju. Plaukimas – toks sportas: ateini ir supranti, kad turi tik vieną galimybę parodyti maksimalų rezultatą. Jei kažko neišpildai – tavo kaltė. Tuo metu liūdi, ieškai priežasčių, kodėl nepadarei, bet tai praeina, vėl kimbi į darbus. Savigailos laiką verčiau išnaudoti treniruotėms.
Šioje fotosesijoje vilkite džinsinį švarkelį, mūvite plačias kelnes. Iš šalies gali atrodyti, kad domitės gatvės kultūra, hiphopu. Kaip yra iš tiesų?
Man labai patinka ir mada, ir muzika, domiuosi menu. Kai pamačiau, kokią aprangą išrinko stilistai, galvojau, kažkas įsirausė į mano spintą ir pasižiūrėjo, ką rengiuosi (juokiasi). Kita vertus, aprangoje, kaip ir muzikoje, nesirenku vieno stiliaus: klausausi visko nuo klasikinės muzikos iki metalo, populiariosios, roko, ir hiphopą mėgstu. Taip pat mėgstu formalią aprangą, labai patinka kostiumai, švarkai, liemenės, vertinu įdomesnius kaklaraiščius, linksmesnių spalvų marškinius.
Plaukime valandų valandas esi po vandeniu, tik su savimi, ten ausinuko neužsidėsi. Apie ką galvojate, sukdama ratus baseine?
Išties plaukimo specifika yra tokia, kad lieki tik su savo mintimis. Apie ką galvoju, priklauso nuo užduoties. Tačiau plaukdama fiziškai pavargstu, bet psichologiškai pailsiu. Tai labai padeda po mokyklos: kai išlendu iš baseino, atrodo, smegenys prasiskalavo chloru, lengviau ir namų darbus daryti. Kartais plaukdama mintyse dainuoju. Kai pradėjau treniruotis pas Rasą Mažutaitienę, drauge plaukė jos dukra Ugnė, daugkartinė čempionė. Ji patarė plaukiant ilgus nuotolius (kai reikia skaičiuoti, kada bus 8 kartai po 400 metrų) kas šimtą metrų dainuoti vis kitą dainą. Laikausi to.
Profesionalaus plaukimo treniruotes pradėjote vienuolikos. Ko gero, trenerei teko dar ir psichologės, draugės, kone mamos vaidmenys, kai tu – paauglė, be to, nevaldanti kojų?
Visa tai tikrai buvo. Vos atėjau, trenerė išbandė mane psichologiškai, klausinėjo apie tikslus. Buvo daug diskusijų dėl mitybos, režimo. Ji vis primindavo, kad niekas nelaiko mūsų įkalintų baseine – plaukiame dėl savęs. Kai būdavo labai sunku, sakydavo: „Tu gali dabar išeiti, jei manai, kad tai – ne tau.“ Ne ne, pasiliksiu, įveiksiu, susitvarkysiu.
Plaukimas Lietuvoje tapo itin populiarus, kai sužibo Rūtos Meilutytės žvaigždė. Pačiai jos sėkmė turėjo įtakos? Esate bendravusios?
Rūtai visa plaukikų bendruomenė gali dėkoti, nes tada, kai ji parvežė medalį, ir baseinų ėmė atsirasti, visos sąlygos buvo sudarytos. Esame susitikusios Tenerifės sporto stovykloje, ir dabar kartais baseine pamatau. Rūta – tikrai labai įdomus ir geras žmogus. Tenerifėje ji man papasakojo apie radijo teatrą, maniau, nebėra tokių laidų, per ją atradau.
Olimpiečiai vis dar uždirba daugiau nei paralimpiečiai, nors jūsų atranka į paralimpines žaidynes – daug nuožmesnė. Kaip sutinkate žinią, kai atsiranda papildomų rėmėjų?
Man labai smagu, kad sulaukiame paramos. Tokios įmonės kaip „Bitė“ asocijuojasi ne tik su finansine pagalba: ten dirba labai malonūs žmonės, susitikę šiltai pasikalbame. Jauti, kad jiems rūpi, o tai labai daug duoda. Iš tiesų sportininkams palaikymo labiau reikia sunkiais etapais, nes kai viskas sekasi, savaime esi laimingas, o jei net kelis kartus iš eilės nepasieki rezultato, tada ištinka krizė. Paryžiaus žaidynėse palaikymo išties buvo daug.
Domitės politika, tarptautine teise. Gal tai patraukė dėl gyvenime patiriamos neteisybės?
Kai augi nedidelėje šalyje, kur stereotipų – labai daug, esi žmogus su negalia, moteris ir dar sportuoji – iš to kyla labai daug dalykų. Politikos mokslas ir teisė galbūt patraukė iš pykčio. Nusibosta nuolat susidurti su tomis pačiomis problemomis, situacijomis, vargina ir teisiniai dalykai tarp olimpiečių ir paralimpiečių, nors dabar jau turėtų sulyginti stipendijas, dar norėčiau pamatyti tai savo karjeroje.
Negalia gali būti ir supergalia – ne kiekvienas fiziškai sveikas žmogus pasiektų tai, ką daro paralimpiečiai. Kas yra jūsų slaptosios galios, apie kurias dar nežinome?
Skraidyti nemoku, bet jei galėčiau rinktis supergalią, imčiau teleportaciją (juokiasi).
