Veido tobulinimo injekcijos, nors ir sukurtos siekiant padėti žmonėms jaustis geriau, neretai gali tapti priklausomybe, vedančia į nuolatines fizinių trūkumų paieškas. Apie norą atrodyti „tobulai“, išaugantį į priklausomybę, pasakoja psichologė-psichoterapeutė Agnė Žvikaitė.
Kokie yra skirtumai tarp sveiko noro atrodyti gerai ir priklausomybės?
Oficialiai priklausomybė nuo grožio injekcijų nėra pripažinta, tačiau mokslinėje literatūroje kartais toks terminas vartojamas norint apibūdinti sunkiai kontroliuojamą, dažną, intensyvų tokių procedūrų naudojimą. Jis įprastai siejamas su kūno dismorfijos sutrikimu – kai žmogus turi stiprų nerimą dėl išvaizdos trūkumų, kurių aplinkiniai nė nepastebi.
Sveikas yra noras atrodyti estetiškai ir tvarkingai – kai išvaizda nėra pagrindinis prioritetas, kai užtenka kelių procedūrų, kad žmogus pasitenkintų rezultatu, kai procedūros atliekamos dėl aiškaus tikslo, o išvaizdos tobulinimas yra tik viena iš daugelio kitų gyvenimo sričių, netrukdanti kitoms.
Probleminis noras yra tada, kai išvaizdos tobulinimas pasidaro vienu didžiausių gyvenimo prioritetų, kai procedūros suteikia tik trumpalaikį palengvėjimą, bet ilgainiui kyla dar daugiau nerimo ir noro jų darytis daugiau. Kai tai pradeda trukdyti kitoms gyvenimo sferoms, kartais net nepaisoma žalos sveikatai.
Galima į tai žiūrėti ir taip: žmogus viduje jaučia kažkokį trūkumą, nepakankamumą, gėdą ar kitus nemalonius išgyvenimus ir juos bando sumažinti grožio procedūromis. Kadangi emocinis palengvėjimas po jų būna trumpalaikis, o tikrieji poreikiai – jaustis priimtam, pakankamam, mylimam, – nebūna patenkinti, greitai ir vėl kyla nemalonūs jausmai ir impulsai darytis procedūras. Taip žmogus pakliūva į užburtą ratą.
Ar yra tam tikrų asmenybės bruožų, kurie labiau būdingi žmonėms, linkusiems į grožio injekcijų priklausomybę?
Tyrimai rodo, kad taip, yra tam tikrų bruožų, kurie gali būti būdingi žmonėms, linkusiems į tokią priklausomybę. Pirmiausia, tai siejama su žema saviverte, kai žmogui atrodo, kad jų vertė priklauso nuo išvaizdos ir išorinio patvirtinimo. Tuomet grožio injekcijos gali atrodyti kaip priemonė kompensuoti savivertės trūkumą.
Kitas asmenybės bruožas, susijęs su probleminiu potraukiu prie grožio injekcijų, – perfekcionizmas, noras viską daryti nepriekaištingai ir siekti nepasiekiamų standartų. Perfekcionistai dažnai kelia itin aukštus reikalavimus išvaizdai, todėl gali atlikti injekcijas tam, kad „ištaisytų“ net smulkiausias išvaizdos detales. Žmonėms taip pat gali būti būdingas impulsyvumas, didelis jautrumas aplinkinių nuomonei, troškimas būti dėmesio centre.
Prie to prisideda ir nuolatines procedūras atlikti skatinanti aplinka – socialinės medijos formuoja nerealistinius grožio standartus, dėl ko kenčia daugybė moterų, galvojančių, kad atrodo blogai. Dėl to jos jaučiasi nevertos laimės, meilės, priėmimo.
Nerealūs grožio standartai visur aplink – „Instagram“, reklamose, filmuose, kur pagrindiniai herojai – tik jauni ir išskirtinai geros išvaizdos. Grožio procedūros vis labiau tampa norma, todėl dažnas gali nė nepastebėti, kai tai jau tampa problema.
Kokių psichologinių pasekmių gali kilti žmonėms, nuolat siekiantiems išvaizdos tobulinimo?
Žmogui, siekiančiam nuolat tobulinti išvaizdą, dažniausiai atrodo, kad būtent tai ir yra problemos sprendimo būdas – pasidarysiu procedūrą, atrodysiu geriau, vadinasi, ir jausiuosi geriau. Tačiau svarbu suprasti, kad savijauta kyla iš vidaus, o ne išorinių veiksnių. Mūsų jausmai priklauso nuo gyvenimo patirties, susiformavusių įsitikinimų, minčių, elgesio. Čia ir yra tikrieji spąstai.
Grožio procedūros iš esmės nepagerina vidinio jausmo apie save ilguoju periodu. Atvirkščiai – gali net problemą gilinti, nes vidinio skausmo, liūdesio ar kitų išgyvenimų vis tiek nepavyksta atsikratyti. Emocinių poreikių tai irgi nepatenkina, todėl gali vesti prie didesnio nerimo, depresijos, kitų priklausomybių vystymosi.
Kaip pats asmuo, priklausomas nuo grožio injekcijų, gali suprasti, kad turi problemą?
Tokios problemos atpažinimas gali būti itin sudėtingas, nes žmonės dažnai turi neigimo gynybos mechanizmą – emociškai tiesiog gali būti per sunku tokią problemą pripažinti. Tačiau yra keletas klausimų, kuriuos galima sau užduoti:
- Ar jaučiate nepasitenkinimą, nerimą, jei dėl kokių nors kliūčių negalite atlikti procedūrų, kai tik užsimanote?
- Ar atrodo, kad jas atlikę būsite labiau priimtini, mylimi, laimingesni?
- Ar pasidarius procedūrą kuriam laikui atsiranda palengvėjimas, po kurio juntama, kad pasiekta emocinė „duobė“?
- Ar grožio procedūros yra jūsų gyvenimo prioritetas, ar skiriate tam didžiąją laiko dalį (apie tai domintis, skaitant, taupant pinigus)?
- Ar kas nors iš artimųjų, draugų ar sveikatos specialistų yra sakęs, kad, jų nuomone, jūs darotės procedūrų per daug?
Kuo daugiau atsakymų „taip“, tuo didesnė tikimybė, kad grožio procedūros jau yra problema.
Kokie žingsniai svarbiausi sprendžiant šią priklausomybę?
Galima mokytis sąmoningumo – stebėti save, reflektuoti prieš tai minėtus klausimus. Labai svarbu auginti savivertę, brėžti ribas ir mažinti procedūrų naudojimą, mokytis emocijų reguliavimo metodų, kurie padėtų susitvarkyti su nerimu dėl išvaizdos, kylančiais impulsais. Žmones, kurie atpažįsta šią problemą, kviesčiau kreiptis psichologinės pagalbos, nes su profesionaliu terapeutu tokias problemas spręsti žymiai lengviau nei vienam.
