Kelionių žurnalistas Orijus Gasanovas save vadina maisto „prasčioku“. Ir štai visai neseniai jis išleido stilingą receptų knygą. Kalbant tiksliau, leidinį, kuriame įsirangė trys didžiausios jo gyvenimo aistros: kelionės, fotografija ir maistas. O pats naujausias projektas – maisto papildai – panašu, suteikė dar daugiau greičio penktą pavarą ir taip išgyvenančiam pasaulio keliautojui.
Interviu publikuotas vasario mėnesio „ELLE Lithuania“ numeryje.
Receptų knyga. Tai buvo labai netikėtastavo rodeo. Kaip ir kodėl tavo galvoje kilo mintis parašyti receptų knygą?
Tai nėra tiesiog receptų knyga. Tai yra kelionių fotoalbumas, kelionių istorijos ir receptai.
Jau ilgus metus tiek nepažįstami žmonės, kurie skaito mano straipsnius ir žiūri mano laidas, tiek draugai nuolat ragino parašyti knygą. Vis sakydavau, kad neturiu tam laiko. Tuomet draugai pasiūlė, kaip galėčiau tai padaryti. Kadangi rašau daug įrašų socialiniuose tinkluose, jie man pasiūlė kiekvieną dieną vietoje vieno „posto“ skirtingose šalyse parašyti vis po naują istoriją apie maistą. Taip viską ir dariau. O kodėl maisto knyga? Todėl, kad aš labai myliu maistą. Ateityje galvoju, kad parašysiu ir daugiau knygų, tad pradėti šį reikalą man buvo paprasčiausia kalbant apie tai, ką nuoširdžiai mėgstu.
Beje, rašyti knygą man yra siūliusi ne viena leidykla. Jiems buvo visai nesvarbu, apie ką ji bus. Kiekvienąkart viskas baigdavosi tuo, kad atsisakydavau. Knygą jos autorius paprastai rašo pusę metų, metus ar net keletą, o leidyklos už tai siūlydavo 3 tūkst. eurų honorarą. Įsivaizduokite, dirbi tiek laiko ir už tai gauni keletą tūkstančių. Tokį atlygį gauti už metų darbą sau gali leisti tik žmogus, kuris turi daug pinigų ir laisvo laiko. Man reikia kasdien dirbti, kad turėčiau iš ko gyventi, tad tokie pasiūlymai netiko. Ir štai nusprendžiau knygą išleisti pats. Ir tai man užtruko 5 mėnesius.
Ar receptus tiesiog pats ir kūrei? Kodėl šią aistrą pasaulis sužinojo tik dabar? Kaip sugalvojai tokį knygos konceptą?
Receptų pats nerašiau, juk tai – profesionalų darbas. Mano receptus kūrė kulinarė, maisto technologė Elžbieta Monkevič. Su ja susipažinau dirbdamas kulinarinėse TV laidose. Ši moteris už kadro yra sukūrusi receptų ne vienam žymiam Lietuvos žmogui.
Rašydamas knygą sugalvojau tam tikrą sistemą ir nusprendžiau įtraukti penkis mėgstamiausias lietuvių kelionių kryptis: Turkiją, Italiją, Ispaniją, Norvegiją ir Vokietiją. Taip sutapo, kad visose esu buvęs daug kartų ir puikiai jas pažįstu. Tuomet peržiūrėjau visas savo laidas bei nuotraukas ir išsirinkau, ką įdomiausio šiose šalyse esu valgęs. Pasirodo, daugybę patiekalų pats esu ir gaminęs. Tuomet prisiminiau ir aprašiau, kaip tie patiekalai atsirado ir kitas įdomias detales. Pavyzdžiui, įdėjau istoriją apie Turkijos policininkų mėgstamiausią užkandį „borek“. Kiekvienas žinome, ką mėgsta Vakarų pareigūnai – spurgas, bet ar žinote, ką valgo Turkijos pareigūnai?
Visi tavo gerbėjai ir pažįstami žino, kad dažniausiai visur vėluoji…
Leisdamas knygą negalėjau leisti sau vėluoti, nes už kiekvieną pradelstą dieną spaustuvei būčiau turėjęs mokėti baudą (juokiasi). Kadangi į knygos leidimą buvo įvelta daug žmonių, jie padėjo man laikyti pulsą. Jei ne jie – būčiau stipriai vėlavęs. Seniai svajojau turėti savo komandą. Dabar taip ir yra – jaučiuosi atsakingas, jie man labai padeda. Prieš pat knygą atiduodami į spaustuvę iš biuro išėjome 4.30 val. ryto.
Tai – pirmoji tavo knyga. Daugybė tavo kolegų žurnalistų knygas jau yra išleidę. Ar jautiesi ją išleidęs pačiu laiku?
Visi mano kolegos, su kuriais dirbu nuo senų laikų: Akvilė Kavaliauskaitė, Jurga Baltrukonytė, Algis Kriščiūnas jau yra išleidę knygas. Jie turėjo tokią svajonę. Savo knygą jaučiuosi išleidęs pačiu laiku. Aš niekada nesvajojau būti rašytoju, man visada norėjosi būti žurnalistu, tad ir knygos pasirodymo stipriai nesureikšminu. Stebėjausi ir negalėjau patikėti, kiek dėmesio gavau, kai paskelbiau šią žinią. Man puolė skambinti visi žiniasklaidos kanalai. Juokiuosi, kad portalai niekada nerašo, kai man kas nors pasiseka – straipsniai pasirodo tik tuomet, kai pakliūvu į kokią nors nesėkmę.
Kaip atrodo tavo paties maisto gaminimas kasdien?
Nesu išrankus valgytojas, bet labai mėgstu ryškius skonius. Kelionėse maistą apskritai labai sureikšminu, visada žmonėms sakau savo taisyklę: išvykę niekada nevalgykite bet kur. Juk taip tiesiog užsikemšate. O juk maistas gali būti malonumas ir tai nėra niekaip susiję su jūsų finansinėmis galimybėmis. Visada žmonėms linkiu nepatingėti paieškoti, galima atrasti vietinę valgyklą, užkandinę, o gal šalia jūsų stovintis gatvės maisto furgonas paserviruos skaniausią valgytą patiekalą. Nors dažnai valgau gurmaniškus patiekalus, nesu gurmanas. Mano mėgstamiausias patiekalas yra mamos kotletai su bulvių koše ir burokėliai su majonezu. Esu maisto prasčiokas!
Lietuviai – tradiciški žmonės, o tavo knyga turi unikalią, modernią stilistiką…
Mano knygos stilistiką žmonės pavadino „orijiška“, nežinau, gerai tai ar blogai. Tačiau jei žmonės žiūri mano laidas, turbūt jiems patinka mano kūryba, skonis, estetika. Tiesa, manau, kad mano skonis yra gana liaudiškas, „neužmandrintas“. Kai kūrėjai į pasaulį išleidžia kokį nors dalyką, visada yra rizika, kad žmonėms jis nepatiks. Man buvo svarbiausia, kad knyga patiktų man.
Vasaris – meilės mėnuo. Ši knyga sujungia tavo tris „romantikos“ sritis: keliones, maistą ir fotografiją?
Yra dar viena meilė, apie kurią žmonės turbūt žino mažiau, – muzika. Jai knygoje vietos šįkart neatsirado. Dainos aš neparašysiu, dainuoti taip pat nemoku. Taip pat mėgstu kiną.
Kas toliau? Kada dar sulauksime naujienos iš tavęs?
Neseniai pristačiau savo keliautojams skirtus maisto papildus. Keliaudamas po Ameriką parduotuvėje pastebėjau produktų stendą, ant kurio buvo parašyta „Be šito keliauti negalima“. Iškart nuėjau prie tos lentynos ir ten aptikau visą krūvą įdomių produktų, skirtų keliautojams. Tokių anksčiau nesu matęs, Lietuvoje mes nieko panašaus neturime. Iš to skyrelio nusipirkau „jet lago“ veido kaukę ir maisto papildų, kurie labai padeda keičiantis laiko juostoms, klimatui. Tuomet pradėjau ieškoti, kur dar galėčiau rasti tokių maisto papildų. Paieškos mane nuvedė iki Šveicarijos, kur šiandien ir yra gaminami mano maisto papildai. Labai džiaugiuosi, nes ant jų pakuotės yra uždėtas Šveicarijos kokybės ženklas – raudona vėliavėlė, kuri reiškia patvirtintą kokybę.
Aiškindamasis pačias smulkiausias detales apie maisto papildus, sužinojau, kad daugybė rinkoje esančių preparatų nieko verti. Dažnai už didelius pinigus žmonės perka absoliučią nesąmonę. Aš tikrai nuoširdžiai norėjau, kad mano maisto papildai būtų kokybiški, turėtų tikrą poveikį ir būtų tai, ką pats vartočiau.
Vieni maisto papildai yra skirti virškinimui. Vėlgi, akivaizdu, kad tai atspindi mano didelę meilę maistui – man svarbu kelionėje nebijoti valgyti (juokiasi). Kiti skirti miegui, kai kelionėse vargina „jet lagas“. Treti papildai yra skirti padėti valdyti stresui kelionės metu. O paskutinis preparatas yra labai reikalingas šaltajam metų laikui – antivirusinis nosies purškalas.
Panašu, Orijaus vardas ėmė plėstis tolyn už televizijos ir tampa prekės ženklu?
Kartu su knyga atsirado ir mano internetinė svetainė, kurioje galima įsigyti ir naują mano leidinį, ir specialių vardinių drabužių, o nuo dabar – ir maisto papildų kelionėms.
