Rožinis Pudelis: dar neseniai Kalėdų Senelis vilkėjo žalią chalatą ir nepriminė rubuilio dėdulės

Autorius
ROŽINIS PUDELIS
Nuotrauka
cottonbro studio/ Pexels

Dar visai neseniai (vos prieš 100 metų!) Kalėdų Senelis dažniausiai vilkėjo žalią chalatą ir nepriminė rubuilio baltabarzdžio dėdulės, o Kalėdų eglutės netviskėjo taip, kaip dabar. Apskritai, istorijoje net buvo metas, kai Kalėdos buvo proga prisigerti, tad šias net buvo uždraudę! Bet viską į vėžes sustatė ponas kapitalizmas, sukūręs mūsų vaizduotėje Kalėdų pasaką tokią, kokią matome atvirukuose ir reklamose.

Metas sočiai pavalgyti

Dar iki krikščionybės atsiradimo daugelis tautų, ypač Šiaurės pusrutulyje, švęsdavo žiemos saulėgrįžą – gruodžio pabaigoje būdavo metas skersti galvijus, kad nereikėtų šių šerti per žiemą. Daugeliui tai buvo vienintelis metų laikas, kai būdavo šviežios mėsos atsargų. Be to, per metus pagamintas vynas ir alus pagaliau fermentuodavosi ir tapdavo tinkamas gerti, tad šventės buvo puiki proga viską išragauti.

Skandinavijoje saulės sugrįžimą švęsdavo nuo gruodžio 21 dienos iki sausio mėnesio. Tėčiai ir augaloti sūnūs parsinešdavo namo didelius rąstus, kuriuos padegdavo, – taip prie tokių ugnies fakelų vaišindavosi ir šėldavo tol, kol rąstas išdegdavo. Skandinavai tikėjo, kad kiekviena ugnies kibirkštis reiškia naują kiaulę ar veršelį, kuris gims jų ūkiuose ateinančiais metais, todėl liepsnų netrūko.

Romos imperijoje, kur žiemos nebuvo tokios atšiaurios kaip šiaurėje, buvo švenčiamos Saturnalijos – dievui Saturnui skirta šventė. Saturnalijos, prasidėjusios gruodžio 17 dieną ir besitęsiančios visą mėnesį, buvo stipriai hedonistinis metas – šventės metu būdavo gausu maisto ir gėrimų, o įprasta romėnų socialinė tvarka apsiversdavo aukštyn kojomis. Mėnesiui vergams ir tarnams suteikdavo laikiną laisvę, net elgdavosi su jais kaip su lygiais. Neveikdavo mokyklos ir amatai, kad visi galėtų švęsti.

Apskritai, pirmaisiais krikščionybės metais pagrindinė metų šventė buvo Velykos, o Jėzaus gimimas išvis nebuvo minimas. Tačiau IV amžiuje bažnyčios pareigūnai nusprendė Jėzaus gimimą galiausiai paskelbti švente, tačiau Biblijoje nepaminėta tiksli jo gimimo data. Popiežius Julius I sąmoningai pasirinko gruodžio 25-ąją, kad tiesiog asimiliuotų pagoniškos Saturnalijos šventės tradicijas, nors buvo spėliojama, jog Jėzus gimęs sausio 6 dieną. Pavadinta Gimimo švente, ji galiausiai paplito Egipte apie 432 metus, o Anglijoje – tik VI amžiaus pabaigoje.

Per Kalėdas tikintieji lankydavosi bažnyčioje, paskui audringai švęsdavo girtoje karnavalinėje atmosferoje, panašioje į šiandienes Užgavėnes, žodžiu, nieko tauraus ir kuklaus, visiška palaida bala. Vargšai eidavo į turtingųjų namus ir reikalaudavo geriausio maisto bei gėrimų. Kalėdos tapo tuo metų laiku, kai pasiturintys galėjo grąžinti savo tikrą ar įsivaizduojamą „skolą“ visuomenei, linksmindami vargingus piliečius, – toks socialinis eksperimentas kartą per metus. Skamba įdomiai, ar ne?

Uždrausti Kalėdas!

O būtent šie kalėdiniai girtavimai ir ūžavimai netgi nulėmė istorinį „Grinčo“ periodą, kai Kalėdos tapo… draudžiama švente! Taip nutiko XVII amžiaus pradžioje, kai religinių reformų banga nusirito per Europą, galiausiai nukeliavo ir į JAV. Kai Oliveris Cromwellis ir jo puritonų pajėgos 1645 metais užėmė Angliją, jie pažadėjo prikelti Angliją iš moralinio ir fizinio nuosmukio, tad moralinei daliai įvykdyti buvo uždraustos Kalėdos.

Kiekvienas, demonstruojantis Kalėdų dvasią, būdavo baudžiamas penkių šilingų bauda. Piligrimai, anglų separatistai, atvykę į Ameriką 1620 metais, savo puritoniškais įsitikinimais buvo dar labiau ortodoksiški nei Cromwellis. JAV, Masačiusetse, net visus 10 metų (nuo 1660-ųjų) kalėdoti buvo didis nusižengimas! Taip po truputį šventė iš girto karnavalo gatvėje persikėlė į pogrindinį namų ratelį, tyliai ir jaukiai, įgavo daugiau religinių atspalvių ir rimties. JAV Kalėdos buvo paskelbtos federaline švente tik 1870 metų birželio 26 dieną – po Amerikos revoliucijos, kai anglų puritoniški papročiai buvo raunami su šaknimis. Be to, pirmoji valstija, paskelbusi Kalėdas teisėta švente, buvo Alabama 1836 metais, o paskutinė – Oklahoma 1890 metais.

Moderniaisiais amžiais Kalėdos draudimus atlaikė ir sovietmečiu – okupuotos šalys oficialiai turėjo tik Naujųjų metų šventę, o bet kokios religinės kalėdinės intencijos buvo griežtai nepageidaujamos.

Įdomus faktas, kad trumpinys „Xmas“ visiškai nėra šiuolaikinių Z kartos lepūnėlių išgalvotas Kalėdų žodelis. Žodis iš tikrųjų datuojamas 1500-ųjų viduryje ir kilęs iš graikiškos raidės X, kuri yra pirmoji graikiško žodžio, reiškiančio Kristų, raidė.

Kalėdų dievukų gimimas

Kalėdos neįsivaizduojamos be daugelio atributų – Kalėdų Senelio, eglutės, elnio Rudolfo, dovanų ir raudonų kaspinų. Štai Kalėdų Senelio legenda yra tokia spalvinga ir sena, kad galiausiai labai sunku surasti vieną tiksliausią jo gimimo šaltinį. Seniausios žinios apie šį gerąjį dėdę – iš III amžiaus. Šv. Mikalojus iš Myros buvo turkų vienuolis, garsėjęs pagalba vargšams ir ligoniams, tad geradario, vilkinčio žaliu ar rusvu chalatu, vaizdinys buvo gajus daugelyje kultūrų.

Olandų imigrantai galiausiai atnešė šią kiekvienos tautos vis labiau ir labiau apipintą istoriją apie vyrą „Sinter Klaas“ į Niujorką, kur jo legenda tęsėsi. Garsus politinis karikatūristas Thomas Nastas 1800-aisiais keliose iliustracijose oficialią Kalėdų Senelio rezidenciją įvardijo kaip Šiaurės ašigalį. Tuo metu vyko daugybė ekspedicijų į Arktį, o Šiaurės ašigalis buvo laikomas mitine, magiška vieta.

Reklama

Angliška Kalėdų Senelio sąvoka pasiekė platesnę Amerikos auditoriją, daugiausia per Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“.

Bet Kalėdų Senelio įvaizdžiui bene didžiausią įtaką padarė „Coca-Cola“ reklamų sėkmė – 1931 metais ši užsakė menininkui Haddonui Sundblomui nupiešti Kalėdų Senelį įmonės kalėdinėms reklamoms. Įkvėptas 1823 metų eilėraščio „Šv. Mikalojaus apsilankymas“ menininkas sukūrė šiltą, linksmą personažą, kokį žinome šiandien – raudonskruostį balta barzda rubuilį, vilkintį raudonu kostiumu. Bet čia pakastas ne vienas šuo! Laaaaabaiiii panašų (kone tokį patį) Kalėdų Senelio įvaizdį pirmesni pademonstravo 1915-aisiais amerikiečiai „White Rock“ savo mineralinio vandens reklamoje. Bet, kaip nutinka gyvenime, mažiau komerciškai patrauklūs „White Rock“ buvo praryti didesnių, visi laurai atiteko „Coca Cola“ ir šia „atradėjų“ legenda jie vis dar švaistosi kaip unikaliu pasiekimu, nes niekada nekalbama apie tai, kas tai padarė pirmas, o apie tai, kas visa tai geriausiai parašė didžiosiomis raidėmis.

Kalėdų eglutės tradicija, manoma, prasideda XVI amžiuje Vokietijoje, kai krikščionių šeimos savo namuose ėmė žvakėmis puošti medelius, nebūtinai spygliuočius. Garsioji Rokfelerio centro eglė pirmąkart pastatyta 1931-aisiais. Tuomet ji buvo mažutė ir nepriminė dabartinės su daugiau nei 50 000 įvairiaspalvių LED lempučių – tai beveik penkios mylios šviesų!

Vokietijoje užgimusi ir kalėdinių cukrinių lazdelių tradicija. Kalbama, kad ji atsiradusi apie 1670 metus, kai iš cukranendrių pagaminti spalvingi raudoni ir balti saldainiukai buvo dalijami Kelno katedros chorvedžio jauniesiems dainininkams, kad šie kantriai išbūtų ir tylėtų per ilgai trunkančias mišias.

O Kalėdų Senelio pagalbininkas raudonnosis elniukas Rudolfas užgimė universalinės parduotuvės „Montgomery Ward“ tekstų kūrėjo dėka. Jis nupiešė visų taip mylimą personažą už dyką dalijamai spalvinimo knygutei, nė nenutuokdamas, kokią pasaulinę šlovę jo personažas pelnys vėliau.

Garsioji daina „Jingle Bells“ buvo sukurta Jameso Lordo Piermonto 1857 metais bažnyčios Padėkos dienos koncertui. Tačiau bėgant metams ji vis labiau buvo siejama su Kalėdomis, o dabar yra viena populiariausių šventinių dainų! Būtent „Jingle Bells“ tapo pirmąja kosmose skambėjusia daina: 1965 metų gruodžio 16 dieną, remiantis Gineso rekordų knyga, NASA kosminio skrydžio „Gemini 6A“ metu transliavo būtent ją.

Daugiau, brangiau, garsiau

Vis dėlto Kalėdos tampa viena labiausiai kritikuojamų švenčių dėl savo vartotojiško atspalvio, kalno dovanų ir sintetinių dekoracijų. Socialiniuose tinkluose gausu judėjimų su grotažymėmis „stop christmas“ ir panašiai, o dėl religinio atspalvio daugelyje Europos miestų Kalėdos pervadinamos į Žiemos šventes. Statistikos spėjimais numanoma, kad 2024 metais Kalėdų išlaidos, palyginti su praėjusiais metais, padidės 7 proc., o vidutinis pirkėjas dovanoms, kelionėms ir pramogoms per šventinį laikotarpį išleis apie 1 638 JAV dolerių. Anot Nacionalinės mažmeninės prekybos federacijos, Amerikos vartotojai per Kalėdas dovanoms ir kitoms šventinėms prekėms išleidžia vidutiniškai 997,73 JAV dolerio, o visos Kalėdų išlaidos Jungtinėse Valstijose 2023 metais sudarė apie 1,1 trilijono JAV dolerių – tad grinčai, teigiantys, kad Kalėdos per daug komerciškos, nėra neteisūs.

„Ironiška, kad šiandien kalbame apie tai, jog Kalėdos yra per daug komercinės“, – kalba popkultūros tyrinėtoja istorijos docentė McClelland-Nugent. – JAV jos tikrai išpopuliarėjo per šį komercinį procesą. Kalėdų populiarumas ir prasidėjo nuo reklamos. XVII ir XVIII amžiuje daugeliui anglakalbių žmonių, kurie šventė Kalėdas, buvo metas prisigerti, jei buvo teikiamos kokios nors dovanos, tai buvo Naujųjų metų dieną. Tačiau vokiečių imigrantai ir importuotojai pristatė Kalėdų idėją kaip į vaikus orientuotą šventę, kas buvo puiki rinkodaros galimybė.“

„Kapitalizmas padėjo perimti tokias Europos tradicijas iš dviejų skirtingų vietų – vokiečių ir anglų tradicijų – ir jas sujungti į kažką naujo. Reklama sukūrė iliuziją, kad, jei mylite savo vaikus, pirkite jiems šias reklamuojamas prekes. Tėvai gavo spaudimą pirkti dovanas savo vaikams, – sakė McClelland-Nugent. – Kaltės jausmas yra visiškai tyčinis. Jei nepirksite, jūsų vaikai to neturės. Ir kas to norėtų? Jūs juk norite būti geri tėvai.“

3-iajame ir 5-ajame dešimtmečiuose popkultūros dainos, tokios kaip Bing Crosby „White Christmas“, Fredo Cootso ir Haveno Gillespie „Santa Claus Is Comin’ to Town“ ir Irvingo Berlino „Happy Holiday“ taip pat padėjo parduoti idėją, kaip turėtų atrodyti idealios Kalėdos – jaukios, išpuoštos, su laiminga šeima. Tam antrino didieji prekybos centrai, jų vitrinos, specialūs paradai ir šventinės loterijos.

Prie „tobulų Kalėdų“ idėjos stipriai prisidėjo ir Holivudo ar politikos žvaigždės. Štai Mamie Eisenhower, prezidento Eisenhowerio žmona, buvo vadinama Ponia Kalėdiene, nes pirmoji į Baltuosius rūmus, o iš jų – ir į likusias „valdiškas“ įstaigas, atnešė kalėdinį džiugesį. Prezidentienė ne tik pirmoji išpuošė visus Baltuosius rūmus, apdovanojo visus rūmų darbuotojus asmeninėmis dovanėlėmis, tačiau ir pradėjo gražią labdaros tradiciją: vargingoms amerikiečių šeimoms kreipusis kalėdinės paramos į pirmosios ponios biurą, Mamie surinko visas jos anūkams skirtas dovanas ir atidavė toms šeimoms.

Tradicijos keičiasi, prisitaiko prie naujų kartų, asimiliuojasi, persipina. Štai Japonijoje 1970-aisiais prasidėjusi KFC rinkodaros kampanija galiausiai peraugo į plačiai paplitusią tradiciją švenčiant Kalėdas suvalgyti kibirą KFC vištienos.

Kad ir kur pasinertumėte per šias Kalėdas – į komercializuotą blizgančią pasaką ar ant asketiško Jėzaus ėdžių šieno, linkiu kuo tikresnių ir nuoširdesnių patirčių. Nes visos jos geros.

Išskleisti
x