Rūta Mikelkevičiūtė: „Laimingas žmogus neturi laiko sekti kitų žmonių gyvenimo“

Autorius
Jurga Klimaitė-Riebling
Nuotraukos
Reda Mickevičiūtė

LNK eterio diva Rūta Mikelkevičiūtė per daugybę metų televizijoje įrodė turinti stuburą ir gebėjimą kurti aukščiausių reitingų laidas. Grakšti laikysena, smalsios akys ir profesionaliai, net intymiausiomis temomis, prakalbinami pašnekovai: „Bučiuoju, Rūta“ vedėja atrodo žinanti sėkmės kodą. Koks gi jis?

Rūta, kalbamės ankstų rytą. Tai – ne mitas: išties keliesi penktą, pusę šešių?

Galbūt ne kasdien, bet vėliausiai prabundu 6.30 val. Tiesiog esu vyturys. Kita vertus, turiu fantastiškus sugulovus – savo šunis Bugą ir Gilę. Sako, o kur vyras? Na, vyrui čia vietos nebelieka, nes negaliu miegoti su knarkiančiais žmonėmis (juokiasi). Šiuo atveju esu individualistė: miegas – šventas reikalas. 

O šunys juk tokie: kažkam tampa nuobodu, pasikaso, užsimano gerti, migruoja. Kodėl taip ramiai išsimiegu, nepaisant migracijos? Mokslininkų tyrimai patvirtina, kad gyvūno glostymas, prisilietimas prie kailio, jo nuostabios akelės, kai žvelgia į tave su begaline meile, iš tiesų teigiamai veikia nervų sistemą.

Saulei kylant mūsų namuose prasideda „kariuomenės reikalai“, viskas – sekundės tikslumu, visi tiksliai pasiskirstę pareigomis. Aš ruošiu pusryčius, būtinai – šilto maisto. Ypač vaikui kokybiškas, šiltas, su meile pagamintas maistas yra nepamainomas. 

Jaunėlį Joną į mokyklą veža vyras, o aš tvarkau kambarius. Tuo pat metu prasideda darbo „konferencijos“. Kloji lovą, bet telefonas – prie ausies. Biuras yra mano automobilis, nuvykus į plovyklą, net baisu parodyti, kiek visko viduje (juokiasi). Mano mašina panaši į spintą, kurioje galima rasti visko – nuo lūpdažių iki batelių, kartais – ir apatinių. Ir gerai – esu pasiruošusi bet kam, niekas neišmuš iš vėžių.

Iki dienos vidurio beveik negaliu atsikvėpti. Daugiaveika kartais bukina smegenis, kitąsyk net nežinau, kaip iš taško A pasiekiau tašką B, bet kitaip nespėčiau nieko. 

Kai kurių televizijos žvaigždžių namuose gyvena samdomi žmonės, kurie rūpinasi vaikais, tvarka, aplinka. Tu taip nenorėtum?

Ne. Mes turime namų fėją, kuri padeda tvarkytis buityje, bet nuolat namuose matyti svetimą žmogų, tarkime, kartu gyvenančią auklę… Nebandžiau, bet sakyčiau, tai – ne man. Ir taip gyvenu pakankamai viešą gyvenimą, noriu turėti privačią erdvę tik sau.

Abejoju, ar patektum į sąrašus tų, kurie išties gyvena viešai… 

Galbūt viešumo lygį suprantame skirtingai, kartais pasižiūriu į kitus ir galvoju: Dieve, negalėčiau šitaip gyventi. Bet net ir aš, nemažai pasilikdama sau, sulaukiu neapykantos. O tos piktų, nelaimingų, pavydžių ir turbūt nemylimų žmonių kategorijos siunčiamos žinutės visgi yra energija. Nenoriu, kad virš galvos kabėtų neigiamos energijos debesis.

Laimingas žmogus neturi laiko sekti kitų žmonių gyvenimo, jis gyvena savąjį. Stebiuosi, kai žmonės žino viską – kur tu buvai, kas ką nusipirko, kokiose salose atostogavo. Kaipgi taip – jūs nežinote, kas vyksta pasaulyje, bet žinote viską, ką veikia mūsų nuomonės formuotojai. Kai kitados ieškojome komandai pastiprinimo, atėjo studentai, ėmiau klausytis, apie ką jie šneka. Papasakokite, kas šiandien įvyko. Spėkite, nuo ko prasidėjo mūsų pokalbis? Man išklojo, kas susipyko su vyru ir viešai lieja ašaras, kas pasidarė nosies operaciją. Palaukite, o kaipgi tuo metu vykęs NATO susitikimas? Karas Ukrainoje? Artėjantys rinkimai? Šiame žinių stalčiuje – tuščia. Išsigandau, kaip žmonės nesidomi tuo, kas iš tiesų svarbu. Wow. 

Grįžtant prie laimingų žmonių smegenų: jie suvokia gyvenantys kartą, todėl vertina laiką. Man jis irgi brangus. Tai labai aiškiai supratau, kai vidury spektaklio atsistojau ir draugėms pasakiau: aš tiesiog išeinu, nes man žiauriai nuobodu. Pajutau, kad tas valandas galiu praleisti kokybiškiau, tarkime, suvalgydama ledų su sūnumi, pasikalbėdama su dukra. 

Aš jau moku pasakyti „ne“, nors tai išmokti buvo sunku. Kartais net savo griežtumo išsigąstu, bet pasakau be jokių „lia lia“. Nemėgstu mandagybėmis vadinamų makaronų, iškart sakau: stop, negaišinkime vienas kito laiko. Man jokioje srityje nepatinka užpudruoti išsisukinėjimai. 

O jei laidoje prieš tave sėdi niekšelis, kuris akivaizdžiai meluoja, bando pasirodyti geresnis, nei yra?

Dvejopa situacija. Ką vadinsime niekšeliu? Galbūt man jis toks, nes aš kažką žinau, kitam – ne, nes asmeninėse istorijose vienos tiesos nėra. Žvelkime hipotetiškai – skyrybos. Žmona sakys: „Tu – niekšas, išdavei mane, palikai, esi baisiausias žmogus pasaulyje.“ Bet išklausai kitą pusę – ir ji turi savo versiją. Tai kas iš jų – teisus? 

Kas kita – politinio atspalvio, ekonominės temos. Tiesą pasakius, visa žurnalistikos mokykla, kurios mokėmės, praktiškai nebeveikia. Jei pasikvietei pokalbio politiką, gauni reklaminius šūkius ir ne atsakymą į klausimą, o bandymus apsukti kaip gražiau. Pagal senąją mokyklą turėčiau išklausyti, tačiau eterio laikas – brangus, todėl leidžiu sau nutraukti, kartais tenka pakelti balsą, jei žmogus įžūliai naudojasi situacija. Jis sako „tu man neleidai pasakyti“, tai, ko gero, ne veltui neleidau. Bet vėlgi – tai tinka politinio atspalvio laidoms, o jei gyvenimo būdo – žmogus pasakoja savo istoriją ir tai yra jo tiesa.

Šiandien išgirsti, kad kokia nors pora skiriasi, – nieko naujo. Kaip tu reaguoji į žinomų žmonių skyrybas? O, nauji laidos herojai ar…?

Šiuo laikotarpiu itin iškeltas „mano ego“, kai yra ne „mes“, o „aš“. Atkreipkite dėmesį, ką sako išsiskyrusios poros: „Aš atidaviau viską, nieko vienas kitam nebegalime duoti, neturiu ko iš santuokos pasiimti.“ Tai – savęs sureikšminimo metas. Kita vertus, yra gerų dalykų, vienas jų – pasitikėjimas savimi, drąsa. Kiek porų anksčiau gyveno kartu tik todėl, kad baiminosi, ką žmonės pasakys. Be to, moterys neturėjo, kur eiti. „Kur gi aš eisiu su vaikais…“ 

Dabar jos turi savo finansinę pagalvę, nebereikia išlaikančio vyro teikiamo saugumo ir pavardės, kuri nurodo šeiminį statusą. Netgi pavardes dabar moterys renkasi tokias, kurių vyresnė karta baidosi. Anksčiau buvo svarbu ištekėti, paskui jau gali išsiskirti, bet tu būsi -ienė. Dabar atrodo – kosmosas, košmaras. Arba – kaip pasakyti, kad nenori vaikų? Tragedija, anksčiau niekas nedrįso to pasakyti, nes privalėjo jų susilaukti pagal visuomenės užsakymą. Nors akivaizdu, kad ne visiems reikia turėti vaikų.

Judu su vyru Rolandu kartu – jau beveik 30 metų. Kaip padaryti, kad nebūtų nuobodu?

Reikia suprasti, kad šeima nėra cirkas. Norite – eikite į cirką, teatrą, kiną ir nebus nuobodu. Arba užsiimkite darbais, neturėsite laiko nuobodžiauti. 

Mudu su vyru – labai skirtingi. Kartais tai net kelia juoką. Lankėmės Tanzanijoje, nuostabiame laukinės gamtos parke, kurioje gausu visko, nuo liūtų iki žirafų, kitų gyvūnų. Ir štai sėdime ant skardžio, vaizdas – už milijoną. Gurkšnoju baltąjį vyną ir sakau vyrui: „Dabar imčiau kuprinę ir toliau varyčiau. Gal dar pakeliaukime? Gal važiuokime į Keniją?“ O vyras atsidūsta ir sako: „Būčiau geriau žolę nupjovęs namie…“ Įsivaizduojate? Prie tų visų zebrų jis galvoja apie namus, o aš galėčiau pusę metų namo neparvažiuoti. 

Mano įsitikinimu, ilgaamžiai santykiai pastatyti ant geriausios draugystės pamatų, kai su vyru gali ir butelį išlakti, ir pasikalbėti apie viską: ir sudėtingą projektą, ir patirtus įžeidimus, ir net apie nevykusią grožio procedūrą. Kitos užsisako viešbutį po lazeriu atliekamų veido procedūrų, po kurių atrodai kaip sumušta. O aš ramiausiai važiuoju namo, ir manęs nežeidžia vyro žodžiai: „Tai bent gražuolė sugrįžo.“ (Juokiasi.) 

Jeigu man po visų spektaklių – vis tiek televizijoje nesi visiškai natūralus, tai irgi yra spektaklis – man dar ir gyvenime reikėtų vaidinti, jei bijočiau grįžti namo patinusiu žandu, kam tada to reikia? Todėl tikrai tik su geriausiu draugu ir nesiskiri, net jei pasimušate žodžiais, gal kas ir lėkštę į sieną meta, nuleidžia garą. Tu netgi gali pamilti kitą, taip gyvenime irgi būna, mes juk gyvename ne Mėnulyje, nejaugi vyras nepastebi gražių moterų, o aš – gražių vyrų? Ir jis pastebi, ir aš. Bet dauguma istorijų su naujais partneriais prasideda labai panašiai: iš pradžių vienas kitam siekiame pasirodyti geresni, gražesni, bet visą gyvenimą tokie nebūsime. Juk dažniau vilki pižamą nei vakarinę suknelę. Su esamu vyru jūs – draugai, o kaip bus su anuo, kai pasibaigs fiti-miti etapas, – neaišku. 

Tiesa, iš merginų aš tiek prisiklausau, kad dabar turbūt nesusirasčiau jokio vyro. Mano aplinkoje yra jaunų moterų, kurios norėtų ištekėti, bet vyrai – žiauriai sumoteriškėję. Apima jausmas, kad moteris, ypač turinti vaiką, yra mūras, siena, o jis stovi prieš veidrodį ir klausia: „Ar gerai mane apkirpo?“ 

Sakoma, už sėkmingo vyro stovi stipri moteris. Kas gi tuomet stovi už sėkmingos, stiprios moters?

Už manęs stovi vyras, kuris leidžia man tokiai būti, nors lygiai taip pat galiu būti ir silpna. Manęs neverčia rinktis. Deja, labai dažnai matau, kad už stiprios, aukštumų pasiekusios moters yra daug draskymosi. 

Kitados esi sugretinusi televiziją su įnoringu turčiumi, kuriam reikia vis jaunesnės, karštesnės meilužės. Kaip tave tai veikia?

Niekaip. Gali vaidinti ką nori – neapgausi auditorijos. Čia esu aš, ir niekuo kitu nebūsiu. Be to, kad televizija yra reikli, kartu ji yra pramoga, gal net pigiausia, nes mums nereikia pirkti bilieto į TV laidą, kai visur kitur reikia, ir tie bilietai – brangūs. Būdavo sakoma, kad televizija neturi išliekamosios vertės. Paprieštarausiu – turi, ir dar kokią! Televizija yra kiekviename ūkyje, žmonės auga su tuo, ką mato. Jos turinys nusėda jų pasaulėžiūroje. Bet nepakanka formuoti savo pasaulėžiūros, siurbiant vaizdus ir informaciją vien iš televizijos. Yra milžiniškas skirtumas tarp tų, kuriems pakanka teliko, ir tų, kam reikia daugiau. Juk žiūrint teliką smegenys nedirba, o skaitant knygą ar stebint spektaklį – dar ir kaip, nes ten vaizdinius tenka kurti pačiam. 

Ar per savo ilgametę patirtį televizijoje esi patyrusi seksizmą? Tave kas nors yra menkinęs, pašaipiai vadinęs blondine?

Reklama

Nelabai su tuo susidūriau. Tiesa, buvo vienas prodiuseris, kuris be užuolankų siūlė pagalbą, kopiant TV karjeros laipteliais, mainais, faktas, už intymią draugystę. Negalėjau patikėti, kad jis man tai siūlo, nes buvo labai juokinga. 

Kita vertus, kadangi Lietuvoje televizijoms vadovauja moterys, nuo pat pradžių formavosi kitoks požiūris. 

Mane galbūt labiau veikė, kai išgirsdavau „ką čia ta pilka pelė…“ Na, taip – nesu 1,80 m ūgio ar 90-60-90 cm apimčių (kai kam to pirmojo skaičiaus norėtųsi bent 110 cm). Dabar rengiuosi dizainerių suknelėmis, kurios gula kaip nulietos, anksčiau taip net nedrįsdavau pasipuošti. 

Neseniai susitikę su Vyteniu Pauliukaičiu pasijuokėme iš pirmosios mano vakarinės suknelės. Giminaitė man pasiuvo ją iš tamsiai mėlyno aksomo, apsiuvams sukarpė sidabrinę mamos palaidinę. Atrodė gražiai, bet kai atsisėdi ant to senų laikų „kokybės“ aksomo, ant užpakalio lieka blynas, todėl visą vakarą taip ir prastovėjau (juokiasi).

Tai buvo modelių klestėjimo laikai: Claudia Schiffer, Cindy Crawford – tobulas kūnas, tobulas veidas, garsiosios frazės – „be 10 tūkstančių iš lovos nelipu“. Buvo populiarūs grožio konkursai. Lygiagrečiai vyko pirmieji laidos „Nuo… Iki…“ filmavimai užsienyje, kur atsivėrė tokie grožiai, kokių nebuvau mačiusi. Galėjai jaustis nevisavertė.

Dabar galvoju, kaip jaunoms merginoms įkalti, kad visi kompleksai yra tik tavo galvoje. Aš labai norėjau būti aukšta, dėl to priverčiau tėtį skersinį virš durų pakabinti, dariau specialius pratimus, bet nepavyko. Vėliau supratau, kad iš tiesų išvaizdoje svarbu tik tavo tvarka, pasitempimas, o svarbiausia, kas yra tavo smegenyse. Dirbant televizijoje reikalinga ir charizma, bet pasitikėjimas savimi yra svarbiausias.

„Net aš 6 val. ryto neatrodau kaip Cindy Crawford“, yra sakiusi Cindy Crawford. 

Tai ir aš merginoms sakau: rūpintis savimi reikia, tepkitės kremais, dėkitės veido kaukes, nes ir jų reikia, bet ko nors įsidėkite ir į smegenis. Nusidėvėjimo efektas – nepaslepiamas, bet jei kai ko turi smegenyse, net ir senstantis veidas dar ilgai veža

Gyvename laikais, kai vis dažniau nuskamba diagnozė „perdegimas“. Ne vieną žymų žmogų pražudė nuolatinė įtampa, nesibaigiantys darbai, gyvenimas aštraus dėmesio centre. Kaip pati išsivalai, ypač po emociškai sunkios laidos? Lankaisi pas psichologą?

Nesilankau, nes pajutau, kad man jo nereikia. Gal mano nervų sistema tokia? Per 15–20 metų vieną kartą kreipiausi į gydytoją, kai nuo darbo tempo iš tiesų dingtelėjo, ar tik tai nėra perdegimas. Visi tyrimai buvo fantastiški, kardiograma – puiki. Gydytojas klausia, – o kaip jūs gyvenate? Aš su užsidegimu pradedu, kada kėliausi, kiek visko veikiau. Jis man ir sako: „Gerbiamoji, bet jūs pasakojate man apie visiškai standartinį dalyką, ką jaučia ant perdegimo ribos stovintis žmogus. Kaip jūs ilsitės?“

O ką reiškia „ilsėtis“? Aš nemoku nieko neveikti. Man net ramiai pasėdėti nepavyksta – apima sąžinės graužatis. Gydytojas išklausė ir pasakė: „Su tokiais, kaip jūs, tik psichiatrai tvarkosi.“ Abu pasijuokėme, nors supratau – na, taip, toks darbo tempas – nieko gero. Tačiau tai esu paveldėjusi iš savo tėvo. O nuo darbų rutinos gelbėjuosi sportu, kitaip sulinkčiau. Mėgstu žmogaus rankų masažus, taip įsikraunu energijos.

Kaip išgyvenai žinią, kad nebėra Agnės Jagelavičiūtės? Jai paskyrėte ne vieną laidą. Kodėl? Nes tai buvo imponuojanti moteris, ar tiesiog žinojote, kad tai skins aukščiausius reitingus, kad ir kaip žiauriai skambėtų?

Aš Agnę gerai žinojau. Mes nebuvome draugės, tačiau man imponuodavo jos gebėjimas pasakyti tai, ko kiti negali, – tiesą. Man patiko jos jėga.

Ne kartą su Agne šnekėjomės apie moters stiprybę siekti gyventi taip, kaip nori. Tos pretenzijos ir derybos, ką gali, ko negali moteris, kur jos vieta, arba požiūris, neva tu nedirbi, nes augini vaiką, tai tu realiai nieko neveiki, arba – darai karjerą, bet tavo vaiką prižiūri auklės – tu bloga motina. Palaukite! Mes gyvename XXI amžiuje, kai emancipacija klesti, galime daryti karjerą, baigiame universitetus… Kodėl šalia to, ne tik namuose, bet ir iš visuomenės moteris tebepatiria psichologinį spaudimą?! 

Jai buvo sunku patikėti, kad man vyras niekada nėra priekaištavęs dėl nesuplautų indų, neparuoštos vakarienės ar valandų, kada išėjau pro duris ir kada grįžau. Ji net yra atvirai klausiusi: baik, negi jis niekada nėra balso pakėlęs ar, kad ir žodžiais, pastūmęs? Man susidarė įspūdis, kad gyvename visiškai skirtingus gyvenimus. 

Aš ir dukrai sakau: tėčiui galiu tik dėkoti, kad jis atpalaidavo mane nuo gausybės ūkio darbų, kitaip skęsčiau buityje ir negalėčiau daryti, siekti to, ką aš galiu ir darau. Jokios TV laidų vedėjos nebūtų!

Jonui gimus, vedžiau pokalbių šou ir neturėjau prabangos išeiti užtarnautų vaiko priežiūros atostogų. Į eterį grįžau antrą mėnesį po gimdymo, jaučiausi išsekusi, iškarusi kaip hiena su pilna krūtine pieno. Vyras važiuodavo į filmavimus su aparatais, per pertrauką lėkdavau nusitraukti pieno, nes per paskutines reklamines pauzes suknelė jau būdavo šlapia. Ar gali įsivaizduoti, kokį stresą patiria taip dirbanti moteris, motina? O įsivaizduokime, jei vyras nebūtų toks geras? Toji TV diva subyrėtų. Žinoma, jei stovėčiau prieš du pasirinkimus, vaikas būtų prioritetas. 

Į keliones taip pat leidiesi kartu su šeima…

Dievinu keliones. Ir sūnus panašus į mane. Po intensyvaus laiko Venecijoje grįžtame į Lietuvą. Vaikas išdribęs lėktuvo kėdėje, be pulso. Švelniai žadinu: „Jonuk, leidžiamės.“ Jis iškart atkunta: „O kur dabar skrisime?“ Keliautų, kur nori, tik ne namo.

Vyresnėlė Dominyka išvyko studijuoti į JAV. Rijai ašaras? 

Mes labai daug kalbėjomės, Doma pati nusprendė mokyklą pabaigti tarptautinėje erdvėje. Su Arūnu Valinsku esame apie tai kalbėję – gal tie vaikai nori pabėgti nuo savo žinomų tėvų? Amerika buvo Domos svajonė, laimėjusi stipendiją iškeliavo ten, o tai buvo labai sudėtingas laikas, siautė kovidas… Ligi šiol neapleidžia jausmas, kad tai atėmė keletą metų. Doma neturėjo normalių išleistuvių, suknelės, viskas vyko nuotoliniu būdu. 

Aš gausybę kartų kalbėjau, kad Lietuvoje – puikiausios mokyklos, čia gali studijuoti, ką tik nori, bet ji sakė – pradėjo ir pabaigs ten. Išsiskyrimas buvo sunkus, ypač Jonui, nes jie – sulipę, nepaisant amžiaus skirtumo. Liejosi kruvinos ašaros, ir dabar jie labai dažnai kalbasi telefonu. Pagalvoju, kuo gi mama realiai dirba, kai vaikas išvažiavęs svetur? Iš tiesų tu visąlaik esi psichologė. Kartais pavargusi. Galvoju, užmigsiu, nebegaliu, bet taip pat žinau: mes privalome pasikalbėti. Kai turi vaikų, reikia suvokti, kad yra didesnių prioritetų negu tu. 

Kaip auklėti vaiką, kad jis augtų apsuptas meilės, bet nebūtų išlepęs, tingus, o kartu kad megztųsi pats nuoširdžiausias jo ir tėvų ryšys, kai jiems galima pasakyti viską?

Kad vaikai viską pasakytų? Mielos mamos, pamirškite! Mūsų su Doma santykiai – puikūs, bet kažkada leptelėjau, kad turbūt nė 20 procentų tiesos nežinau iš dukters gyvenimo, ir ji sako – taip! Bet pasverkime iš vaiko erdvės: man ir nereikia žinoti. Svarbiausia, kad vaikas niekada nepamirštų, jog kritiniu atveju turi mamą ir tėtį, viskas. Kitu atveju, aš pati numirčiau, žinodama, kad galbūt ji įsimylėjo beprotį, įsivėlė į kokią nors istoriją. Tu niekaip nenugyvensi gyvenimo už vaiką, be to, savos pamokos yra žiauriai vertingos. Sako, kvaili mokosi iš savų, protingi – iš svetimų. Aš turbūt niekuomet nebuvau tokia protinga – iš svetimų nepasimokiau, iš savų – taip (juokiasi). 

Tave įmanoma išvesti iš kantrybės?

Tokiu atveju stengiuosi išeiti į kitą kambarį, kad nesisvaidyčiau žaibais. 

O gali apsiverkti iš beviltiškumo?

Veikiau iš sentimentų ar iš tam tikro skausmo, netekties. Iš nevilties gal ne. Mano išvis toks būdas: iš pradžių atrodo, kad žemė siūbuoja po kojomis, paskui labai greitai įsijungia šaltas protas ir aš neleidžiu sau panirti į desperacinę būseną – „ką daryti, aš numirsiu, manęs niekas neišgelbės“. Sugriebiu pati save ir sakau: palauk, turi rankas, kojas, esi sveika, tai kame reikalas?

Pagalvėlės iš tavęs neverta tikėtis?

Pagalvėlės – ne, nes žmogaus jausmų spektre turi būti visos emocijos: ir tragedija, ir meilė, ir nusivylimas, ir džiaugsmas. Mes jau žinome, koks yra patiktukų eros žmogus, suaugęs su socialiniais tinklais: jis apskritai negali priimti kritikos, nes vos kas, puola į depresiją. Neretai kyla įspūdis, kad jam – ne dvidešimt penkeri, ką rodo pasas, o daugiausia penkiolika. Vidurdienį jis sako „pavargau“, o jei išvis nesiruošia į darbą, net nešauna mintis, kad reikia paskambinti darbdaviui. Pokalbis iš gyvenimo: „Kur tu esi? Einu į emocijų paleidimo treniruotę, paskui bėgu krosą, paskui – joga. O dirbsi kada? Kai bus vaibas!“

Su vyriausiąja redaktore pasijuokiame – kažin kurioje vietoje esame mes, nes jaunimui tai ne vaibas, tai krosas, o tu turi su visais sutarti ir viską išspręsti. Bet tai – labai ryškus mūsų kartos ir vyresnių, kurie žino, kas yra atsakomybė, ženklas. Mes žinome, ką reiškia pradėti darbą ir jį pabaigti. 

Išskleisti
x