Fotografė Nina Antoniuk, nuo karo Ukrainoje pabėgusi į Lietuvą, perėjo visus etapus: skaudžiai užtrukusį laikinumą, tai lydintį liūdesį ir ilgesį, depresiją, apmąstymus, kaip save įveiklinti, įprasminti. O tuomet ji paėmė į rankas tėčio dovaną. „Nuo 40-ies gyvenimas tik prasideda!“ – šiandien šypsodamasi sako „Ninel Studio“ įkūrėja.
Iš kur tas vardas – Ninel?
Aš esu Nina. Bet vyras mane švelniai vadina Ninel. Mano ausims tai skamba labai mielai, tad ir savo interneto puslapį taip pavadinau. Mūsų fotografijos studijos pavadinimas ėmė skambėti kaip prekės ženklas, klientai kalbasi: „Buvome pas Ninel.“ Daug kas girdėjo tą vardą, identifikuoja jį. Tai prigijo.
Pasukusi fotografijos keliu, jautėte vyro palaikymą?
Vyras visada tikėjo manimi, kitaip nei aš pati. Kai pradėjau, nemaniau, kad esu talentinga, bet jis įtikino, kad viskas pavyks, ir pavyko. Vaikystėje ir tėtis mane taip vadino, sakydavo: „Tu mano Ninel.“ Jis daug fotografuodavo mane, anksčiau – ir mano besilaukiančią mamą, kai buvau po jos širdimi…
Tais laikais žmonės neturėjo tūkstančių savo nuotraukų. Tačiau mūsų namuose jų buvo daug. Pamenu didžiulį lagaminą, pilną tėčio darytų nuotraukų. Būdavo smagiausia, kai leisdavo man po jį pasirausti. Apie tai kalbant grįžta atmintin, kad ir mano senelis – tėčio tėvas – domėjosi fotografija. Močiutė sėdi pievelėje, skaito laikraštį, o senelis ją fotografuoja… Tai yra mūsų giminės kraujyje, bet aš iki 40-ies rimtai apie tai nė nesusimąsčiau. O juk vis savęs ieškojau, svarsčiau, koks tas mano kelias, ir štai kaip viskas įsisuko. Tikrai galiu pasakyti – nuo 40 metų galima viską pradėti iš naujo, atrasti save ir pomėgį paversti profesija.
Įprastai fotografams nelengva pereiti iš vienos kadro pusės į kitą. Kaip jautėtės per „ELLE Lithuania“ fotosesiją, kai buvote ne už objektyvo, o priešais jį?
Neįprasta. Labai jaudinausi, retai pati fotografuojuosi. Tačiau šioje fotosesijoje man buvo labai įdomūs specifiniai momentai, kuriuos stengiausi įsiminti: dėmesį, skiriamą man ir detalėms, fantastinį komandinį darbą. Kai kiekvienas užsiima savo reikalu, kurį išmano geriausiai, rezultatai išeina išties profesionalūs. Ir dar buvo vienas malonus dalykas: komanda tarpusavyje bendravo lietuviškai. Aš šios kalbos dar tik mokausi, bet norai – dideli, judu savo svajonės link kalbėti laisvai, tikiuosi, pavyks. Bet fotosesijos metu apsidžiaugiau, kad jau orientuojuosi, apie ką žmonės kalba.
Ar buvo lengva pasijusti žvaigžde?
Išties taip ir jaučiausi, tik neišdrįsau pasakyti (šypsosi). Nors pati visuomet siekiu, kad mano fotosesijose moterys kaip tik taip ir jaustųsi. Vėliau jos prisipažįsta: „Buvo lengva, malonu, jaučiausi komfortiškai, buvau pati sau graži.“ Kadangi specializuojuosi nėščiųjų fotografijoje, neišvengiamai tenka susidurti su įvairiais kompleksais: moterys priauga svorio, pasikeičia formos, jos ateina fotografuotis jaudindamosi, kiek ko paslėpti. O po fotosesijos švyti, nes tą laiką praleido būdamos pačios gražiausios ir pačios svarbiausios.
Šioje jūsų fotosesijoje buvo daug augalų. Ar dirbdama su būsimomis mamomis to privengiate, tarkime, dėl pernelyg intensyvaus gėlių kvapo arba dėl to, kad vienoms moterims gėlės – pavasaris, įkvėpimas, o kitos ima liūdėti, žvelgdamos į pamerktas puokštes, nes jaučia jų laiko trapumą: akimirka kita – ir nuvys?
Šiame projekte gėlės tikrai skleidė įkvėpimo aromatą, mane žavėjo ir mastelis, ir grožis. Sumaniau kada nors sukurti gėlėtą kompoziciją su nėščiosiomis. Mes rečiau naudojame gėles, nebent mažas puokšteles, kurios suteikia besilaukiančios moters nuotraukai švelnumo.
Esate sudariusi 10-ies žingsnių gidą: kaip pasiruošti nėščiosios fotosesijai.
Taip, turime įvairių įvaizdžių kolekciją, teikiame vizažisto, kirpėjo paslaugas, klientes informuojame apie pasiruošimą, patariame, ar reikalingas savaiminis įdegis, ar ne, koks turėtų būti manikiūras, apatinis trikotažas. Moterims tereikia išsirinkti įvaizdžius, o visus kitus rūpesčius perimame mes.
Mėgstu minimalizmą, vengiu provokuojančių spalvų ir perkrauto dekoro. Bet ir moterys, kurios pas mane ateina, turi panašų skonį. Nesu šalinininkė rėkiančių fotosesijų, kurios būtų visiškai „crazy“. Ir žmonės iš lūpų į lūpas transliuoja, kokia esu – švelni, rami, atvira. Tokie ir mano kuriami įvaizdžiai, ir patys klientai.
Ar esate įamžinusi savo nėštumą?
Antrąjį – taip. Kai pirmą kartą laukiausi, apie tokią fotosesiją nepagalvojau ir dėl to šiek tiek gailiuosi. Man atrodo, net negaliu rasti atsitiktinių pirmojo nėštumo nuotraukų. Kai laukiausi savo mažylės, užsisakiau fotosesiją, man tai labai patiko. Praėjo penkeri metai, dukrytė auga, bet tos nuotraukos yra išskirtinės, profesionalios, jas norisi ant sienos pasikabinti, jos nepabosta ir neišeina iš mados.
Šįkart fotosesijoje su jumis dalyvavo abi dukterys. Ar teko įkalbinėti, ar jūs – gera komanda, ir merginos noriai dalyvauja jūsų veikloje?
Mes – puiki komanda. Vyresnėlei dukrai Sofijai vasarį sukako penkiolika, ji – pereinamojo amžiaus, bendrai nuotraukai prisikviesti tampa vis sunkiau (šypsosi). Dabar tas etapas, kai ji nenori dėmesio, bet „ELLE Lithuania“ fotosesija ją sudomino, buvo smalsu, kaip dirba stilistai. Sofija ir pati turi gerą skonį, domisi mada. O jaunėlė Marija – mano mažoji kopija, ji labai mėgsta fotografuotis, dažnai tai darome, ji man pasako, kaip turėčiau fotografuoti.
Jūsų šeimoje – net keturi vaikai, lyg savus mylite ir vyro vaikus. Ar kada nors įsivaizdavote, kad taip susiklostys, jog užgyvensite tokią didelę šeimą?
Svajojau apie tokią šeimą. Nuo pat jaunystės žinojau, kad mano šeima bus didelė, ir visada norėjau vaikų. Mano vyras irgi labai myli vaikus, sakyčiau, jam jie – pirmoje vietoje.
Lietuvoje jūsų šeima atsidūrė prieš trejus metus, kai Ukrainoje prasidėjo karas. Ar žinojote, kur važiuojate?
Rimti mūsų šeimos gyvenimo pokyčiai išties yra susiję su karu. Ilgai galvoti, ką darysime, negalėjome. Atvykome į draugišką šalį – Lietuvą, čia ir likome. Pasijutau kaip namie. Žinoma, nebuvo lengva. Pirmąjį pusmetį laukiau, kad grįšime namo, į Kyjivą. Atrodė, kad gyvenimo pultelyje kažkas tiesiog paspaudė pauzę. Tais laikais dar nerengiau profesionalių fotosesijų. Fotografija buvo mano aistra, kurią paveldėjau iš tėtės: jis man šešioliktojo gimtadienio proga padovanojo pirmąjį fotoaparatą. Tai virto pomėgiu. Nemaniau, kad fotografavimas gali būti darbas. Iki atvykimo į Vilnių.
Laikas bėgo – Kyjivas tolo?
Pirminė stadija – pasimetimas, sutrikimas virto sunkesniu etapu. Apėmė depresyvi nuotaika. Tada išsitraukiau kamerą ir pajutau neįtikėtinai stiprų norą fotografuoti. Nepažinojau čia nė vieno žmogaus, ėmiau kviestis ir fotografuoti merginas iš socialinių tinklų. Kuo daugiau tai dariau, tuo aiškiau supratau, kad pasinėrusi į fotografiją viską pamirštu, tame jaučiu tikrą įkvėpimą. Užtikrintai pasakysiu – tai mane išgelbėjo.
Kaip reikalai klostėsi toliau?
Kelis mėnesius nuomojausi studijas, patekau į nėštumo fotografijos meistrystės klasę, tada supratau, kad tai – mano sritis, noriu kurti kaip tik tokias nuotraukas. Ėmiau pirkti įrangą, užsakinėti įdomius įvaizdžius, kurti kadro estetiką. Gana greitai atsirado poreikis įsirengti savo studiją. Iš pradžių – nedidelę, kad nebūtų nereikalingos skubos ir blaškymosi, juo labiau kad nėščiosios per sesiją nori intymaus dėmesio.
Pirmojoje studijoje stengėmės sukurti atpalaiduojančią atmosferą, po pusmečio turėjome daugybę užrašymų. Kilo noras plėstis, kitiems suteikti galimybę studijoje kurti kai ką gražaus, juk šiais laikais vizualus turinys yra labai svarbus. Man norėjosi tokios erdvės, kurioje dirbtų ir kiti fotografai. Taip gimė antroji studija, atidarėme ją 2023-iųjų gruodį, ir per metus pasiekėme labai gerų rezultatų.
Įkvepiantys atsiliepimai skatino vystyti šį reikalą, investuoti, plėstis. Šį mėnesį jau turėsime penkias sales. Ko gero, Vilniuje trūko tokių erdvių, kur būtų galima fotografuoti ir žmones, ir kosmetiką, ir baldus.
Atradote save šiame versle?
Taip. Galiu užtikrintai sakyti, kad atradau ir noriu augti, plėstis toliau. Šis darbas kasdien įkvepia, įkrauna. Per pastaruosius kelerius metus labai daug dirbau. Bet jei tai darysi iš širdies – viskas pavyks. Iš dūšios dirbau, nemokamai, bet gyvenimas atlygino.
Ilgitės Kyjivo?
Žinoma. Ten liko visi mūsų draugai, tačiau Vilniuje užgimė naujų pažinčių, atsirado išties artimų žmonių, kurie visada šalia ir su kuriais drauge augame.
Nesiūlėte bičiuliams atvykti į Vilnių, pamėginti kurti naują gyvenimą?
Kiekvienam savas drąsos slenkstis. Ne bet kas gali ryžtis pradėti viską iš pradžių naujoje, nepažįstamoje šalyje. Tačiau šiandien man sako, kad savo pavyzdžiu daug ką įkvepiu. Mūsų fotosesijose dalyvauja daug ukrainiečių, jos džiaugiasi, kad atradau save čia. Daugelis mūsų ilgisi namų, apima slogios nuotaikos, tai sunku nugalėti, todėl ir man žmonės rašo, klausia patarimų, žavisi, kad suradau save. Ir aš džiaugiuosi, kad tai įvyko Lietuvoje.
