Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1918 m. gimusiam perspektyviam amerikiečių fizikui R. Feynmanui buvo pasiūlyta dalyvauti JAV vyriausybės pradėtame Manhatano projekte – kurti atominę bombą.
Feynmanas priėmė pasiūlymą, nes baiminosi, kad tokį ginklą pirmieji gali sukurti naciai, ir tapo jauniausiu mokslinės grupės vadovu. Jaunąjį mokslininka labai vertino jo vyresnieji kolegos, tikri autoritetai, tokie kaip Juliusas Robertas Oppenheimeris, Hansas Bethė ir Nilsas Bohras, nes drįsdavo kritikuoti jų idėjas ir įrodyti savo tiesą, kai kiti besąlygiškai priimdavo mokslo „grandų“ nuomonę.
Dirbdamas ypatingo slaptumo sąlygomis, veržlumu, smalsumu ir iniciatyvumu pasižymėjęs Feynmanas savotiškai vertino darbą ir santykius su kolegomis. Norėdamas įrodyti projekto saugumo spragas, jis įsilauždavo į bendradarbių seifus, kuriuose buvo laikoma slapta dokumentacija, ir juose palikdavo nuotaikingas žinutes. Ilgainiui genialusis fizikas pelnė įžūlaus „įsilaužėlio“ reputaciją. Dėl neįtikėtino išradingumo ir intelekto jam pavykdavo tai, ko nepadarydavo kiti. Inspektuodamas ypač slaptą urano sodrinimo gamyklą Oak Ridže (Tenesio valstija), Feynmanas, pasikliaudamas ne tik savo žiniomis, bet ir atmintimi bei intuicija, bemat nustatė pagrindinius trūkumus.
Dirbdamas ypatingo slaptumo sąlygomis, Feynmanas savotiškai vertino darbą ir santykius su kolegomis. Norėdamas įrodyti projekto saugumo spragas, jis įsilauždavo į bendradarbių seifus, kuriuose buvo laikoma slapta dokumentacija, ir juose palikdavo nuotaikingas žinutes.
Sąmojis ir puikus humoro jausmas – ne vieninteliai išskirtiniai būdo bruožai, kuriais pasižymėjo Richardas P. Feynmanas, vienas didžiųjų kvantinės elektrodinamikos kūrėjų. Be mokslinio darbo, jis domėjosi menais, tapė, muzikavo, net surengė asmeninę tapybos parodą, mokėsi egzotiškų užsienio kalbų. Pokariu mokslininko paskaitos sutraukdavo daugybę klausytojų, dažnai ničnieko nenutuokiančių apie branduolinę fiziką. Feynmanas laikėsi požiūrio, kad net pačius sudėtingiausius mokslinius klausimus galima pateikti paprastai, nuotaikingai, užburiančiai. Paskaitos buvo tokios populiarios, kad vėliau išleistos knygų pavidalu.
1965 m. Feynmanas kartu su kitais dviem mokslininkais buvo apdovanotas Nobelio premija už nuopelnus tyrinėjant kvantinę elektrodinamiką. Kadangi nemėgo oficialių ceremonijų, jis svarstė galimybę atsisakyti garbingos premijos.
Leidykla „Briedis“ išleido „New York Times“ bestselerį – Richardo Phillipso Feynmano „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“. Šioje knygoje vienas genialiausių pastarojo šimtmečio mokslininkų atvirai ir su subtiliu humoru pasakoja nuo pirmųjų puslapių dėmesį patraukiančią originalaus gyvenimo istoriją.
Iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas
„Feynmanas nebuvo vien puikus mokslininkas ir nepaprastas mokytojas. Tai viena įdomiausių savo eros asmenybių. […] Būtina pasitelkti šiek tiek magijos, kad paverstum mokslą tokiu smagiu, įtraukiančiu ir paprastu, kokiu jį pavertė Feynmanas. Visiškai nesvarbu, pirmą ar penktą kartą skaitote „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“. Tikiuosi, ši knyga patiks, kaip ir man.“ (Billas Gatesas)
Knygos ištrauka:
Galų gale visgi šį bei tą sugalvojau: nupiešiu vergę įsivaizduojamoje Romoje, masažuojančią kokį nors įtakingą romėną – gal kokį senatorių. Kadangi ji vergė, jos veide atsispindi tam tikra emocija. Ji juk žino, kas toliau nutiks, ir jau su tuo susitaikė.
Prie šio piešinio vargau labai ilgai. Tam man modeliu tapo Kathy. Vėliau susiradau kitą modelį, kuriuo rėmiausi piešdamas vyrą. Man prireikė daugybės eskizų, tad netrukus išlaidos modeliams jau sudarė aštuoniasdešimt dolerių. Bet pinigai man nerūpėjo – tiesiog mėgavausi gauto užsakymo iššūkiu. Galiausiai visa tai virto paveikslu, kuriame pavaizduotas raumeningas vyras, gulintis ant stalo, ir jį masažuojanti vergė: ji apsivilkusi kažkuo panašiu į togą, kuri dengia vieną jos krūtį – kita liko nepridengta, – o jos veido išraiškoje man pavyko puikiai perteikti tą susitaikymą su padėtimi.
Aš jau buvau bepristatąs savo užsakytąjį šedevrą į masažo saloną, kai Gianonnis pranešė, kad tas vyrukas buvo suimtas ir atsidūrė už grotų. Paklausinėjau restorane be palaidinių dirbančių merginų, ar jos nežino kokių nors gerų Pasadenos masažo salonų, kurių vestibiulyje galima būtų pakabinti mano paveikslą.
Jos man davė įmonių Pasadenoje ir jos priemiesčiuose pavadinimus ir adresus, kaskart vis patikslindamos: „Kai nueisi į Šitą masažo saloną, ieškok Franko – jis visai šaunus vaikinas. Jei jo ten nėra, vidun geriau net neik.“ Arba taip: „Su Eddžiu nesikalbėk. Eddis niekada nesuprastų piešinio vertės.“
Kitą dieną susukau paveikslą, įsimečiau į automobilio bagažinę, žmona Gweneth palinkėjo man sėkmės ir aš išvykau į kelionę po Pasadenos viešnamius, kad parduočiau piešinį.
Prieš užsukdamas į pirmąją mano sąraše esančią vietą, mintyse tariau: „O žinai ką, prieš eidamas kur nors kitur, pradžioje privalau apsilankyti toje vietoje, kuri priklausė tam vyrukui. Galbūt ji vis dar atidaryta ir galbūt naujasis valdytojas irgi norės mano piešinio.“ Taigi nuvykau ten ir pasibeldžiau. Po kurio laiko prasivėrė durys ir aš pamačiau merginos akį.
– Ar mes pažįstami? – paklausė ji.
– Ne, nepažįstami, bet gal norėtumėte paveikslo, kuris labai tiktų jūsų salėje?“
– Atleiskite, – atsakė ji, – bet mes jau sutarėme su vienu menininku dėl paveikslo ir jis jau tuo užsiima.
Tai aš ir esu tas menininkas, – tariau, – ir jūsų piešinys paruoštas!
Paaiškėjo, kad tas vyrukas prieš patekdamas į kalėjimą pranešė savo žmonai apie mudviejų susitarimą. Tad užėjau ir parodžiau piešinį.
To vyruko žmonai ir seseriai, kurios dabar vadovavo jo įmonei, piešinys ne visai patiko. Jos panoro, kad jį pamatytų ir kitos merginos. Aš jį pakabinau ant sienos tame vestibiulyje ir iš skirtingų kambarių salės gale pasipylė merginos bei pradėjo komentuoti.
Viena pareiškė, kad jai nepatinka tos vergės veido išraiška.
– Mergina neatrodo laiminga, – tarė ji. – Ji turėtų šypsotis.
Tada aš jai atšoviau:
– O sakyk, kai tu masažuoji kokį nors vyrą ir jis į tave nežiūri, ar tu šypsaisi?
– Oi, ne! – sušuko ji. – Jaučiuosi lygiai taip, kaip ta vergė! Bet paveiksle to rodyti nevalia.
Palikau piešinį ten, bet po savaitės dvejonių jos visgi nutarė jo atsisakyti. Pasirodo, tikroji priežastis, kodėl jos nenorėjo to paveikslo, buvo ta viena apnuoginta krūtis. Aš mėginau joms paaiškinti, kad manoji piešinio versija daug mažiau vulgari nei originalus užsakymas, tačiau jos man sakė, jog nuo pat pradžių turėjo kitokių idėjų nei tas vyrukas. Susimąsčiau, kaip tai ironiškai juokinga, kad žmonės, dirbantys tokio tipo įstaigoje, šitaip jaudinasi dėl vienos apnuogintos krūties, ir parsivežiau paveikslą namo.
Mano draugas verslininkas Dudley‘is Wrightas pamatė tą piešinį, tad papasakojau jam visą istoriją. Jis tarė man:
– Tau reikėtų patrigubinti jo kainą. Mene niekas nėra tikras dėl objekto vertės, todėl neretai žmonės mąsto: „Kuo didesnė kaina, tuo vertingesnė prekė!“
– Visai išprotėjai! – atšoviau, bet dėl įdomumo nupirkau rėmą už dvidešimt dolerių ir įrėminau tą piešinį, kad būtų paruoštas kitam pirkėjui.
Kažkoks vyrukas, dirbantis meteorologijos srityje, pamatė paveikslą, kurį buvau padovanojęs Gianonniui, ir susidomėjo, ar turiu daugiau darbų. Pasikviečiau jį ir jo žmoną į savo „studiją“ pirmajame mano namo aukšte, ir juos iškart sudomino mano naujai įrėmintas paveikslas.
– Šitas kainuoja du šimtus dolerių.
Padauginau šešiasdešimt iš trijų ir pridėjau dvidešimt už rėmelį. Jau kitą dieną jie sugrįžo ir jį nupirko. Štai taip masažo salonui skirtas paveikslas atsidūrė meteorologo kabinete.
Vieną dieną Gianonnio restorane įvyko policijos reidas, kurio metu buvo suimta keletas šokėjų. Kažkam nepatiko Gianonnio rengiami pusnuogių merginų pasirodymai, o štai Gianonnis savo veiklos stabdyti nenorėjo. Tad dėl to prasidėjo rimtas bylinėjimosi procesas – apie tai mirgėjo visos vietinių laikraščių antraštės.
Gianonnis ėjo prie kiekvieno restorano kliento ir klausinėjo, ar jie nesutiktų paliudyti jo naudai. Ir visi turėjo kokių nors pasiteisinimų:
– Aš organizuoju vaikų stovyklą ir jei tėvai sužinos, kad lankausi toje vietoje, į mano stovyklą nebeleis savo atžalų …
Arba tokių:
– Aš užsiimu tokiu ar anokiu verslu ir jei bus paviešinta, kad čia lankausi, neteksime klientų.
O aš mąsčiau: „Aš čia esu vienintelis laisvas žmogus. Neturiu jokio pasiteisinimo! Man patinka ši vieta ir norėčiau, kad ji ir toliau gyvuotų. Nieko blogo pusnuogių merginų šokiuose aš neįžvelgiu.“ Taigi atsakiau Gianonniui:
– Taip, su malonumu paliudysiu.
Teisme svarbiausias klausimas buvo toks: ar be palaidinių šokančios merginos priimtinos bendruomenei – ar tai atitinka bendruomenės standartus? Gynybos advokatas mėgino pateikti mane kaip bendruomenės standartų žinovą. Jis paklausė manęs, ar aš lankiausi ir kituose baruose.
– Taip.
– Ir kiek kartų per savaitę jūs įprastai užsukdavote į Gianonnio restoraną?
– Penkis ar šešis kartus per savaitę.
Šis faktas papuolė ir į laikraščius: Kaltecho fizikos dėstytojas šešis kartus per savaitę eina paspoksoti į pusnuoges šokėjas.
– Kurių bendruomenės sričių atstovai lankėsi Gianonnio restorane?
– Bemaž kiekvienos srities: ten buvo vyrukų iš prekybos nekilnojamuoju turtu, vienas iš miesto tarybos, degalinės darbuotojai, vaikinai iš inžinerijos įmonių, fizikos dėstytojas…
– Taigi ar jūs teigtumėte, kad pusnuogių merginų pasirodymai bendruomenei yra priimtini, jei jau šitiek daug įvairių sričių atstovų ten lankosi ir jais mėgaujasi?
– Man reikėtų žinoti, ką jūs turite omenyje, sakydamas „priimtini bendruomenei“. Joks vienas dalykas nėra priimtinas visiems, tad kiek procentų bendruomenės turi kažką priimti, kad tai taptų „priimtina bendruomenei“?
Advokatas pasiūlė skaičių. Kitas advokatas paprieštaravo. Teisėjas paskelbė pertrauką ir visi jie 15 minučių išsiskirstė į kabinetus, kol pagaliau nusprendė, kad „priimtina bendruomenei“ reiškia priimtina 50 proc. bendruomenės.
Nepaisant to, kad priverčiau juos tai tiksliai apibrėžti, neturėjau jokių konkrečiais skaičiais pagrįstų įrodymų, todėl pareiškiau:
– Aš manau, kad merginų be palaidinių šokiai priimtini daugiau nei 50 proc. bendruomenės narių, todėl jie turėtų būti laikomi priimtini ir pačiai bendruomenei.
Gianonnis laikinai pralaimėjo bylą, bet ji (o gal kažkokia labai panaši į šią bylą) galiausiai pasiekė ir Aukščiausiąjį teismą. Visgi jo įstaiga tuo metu ir toliau veikė, o aš vis dar gaudavau nemokamus „7-Up“ gėrimus.
Maždaug tuo laikotarpiu Kalteche keletą kartų pamėginta įplieksti susidomėjimą menu. Kažkas paaukojo pinigų, kurių reikėjo senam augalų mokslų pastatui paversti meno studija. Įranga ir priemonės buvo supirktos ir pateiktos studentams, be to, nusamdytas menininkas iš Pietų Afrikos, kuris turėjo Kalteche koordinuoti bei remti su menais susijusią veiklą.
Kursų vesti susirinko įvairiausi žmonės. Aš pakviečiau Jerry‘į Zorthianą dėstyti piešimą, o dar kažkoks vyrukas užsiėmė litografija, kurios išmokti mėginau ir aš.
Tas menininkas iš Pietų Afrikos kartą užsuko pas mane į namus apžiūrėti mano piešinių. Jis pareiškė, kad, jo nuomone, būtų visai įdomu surengti mano asmeninę darbų parodą. Visgi šįkart aš tikrai sukčiavau: jei nebūčiau Kaltecho profesorius, niekam nė į galvą nebūtų šovę, kad mano paveikslai to verti.
– Kai kuriuos iš mano geresniųjų paveikslų jau nupirko ir man kažkaip nepatogu trukdyti tiems žmonėms, – pasakiau.
– Nesirūpinkite dėl to, pone Feynmanai, – patikino jis. – Su jais susisiekti jums neprireiks. Mes viską suderinsime ir organizuosime parodą oficialiai ir tvarkingai.
Pateikiau jam sąrašą žmonių, kurie buvo nusipirkę mano piešinių, ir jie visi netrukus sulaukė skambučio:
– Girdėjome, kad turite Ofey paveikslą.
– Oi, taip!
– Mes planuojame jo darbų parodą, todėl norėjome pasiteirauti, ar nesutiktumėte jį mums paskolinti.
Aišku, visi dėl to labai džiaugėsi.
Paroda buvo surengta privataus Kaltecho klubo „Athenaeum“ rūsyje. Viskas vyko kaip tikrame meno renginyje: prie kiekvieno paveikslo buvo parašytas pavadinimas, o tie, kurie buvo pasiskolinti iš jų savininkų, turėjo atitinkamus prierašus, pavyzdžiui, „Paskolino ponas Gianonnis“.
Vienas iš piešinių – išvaizdžios blondinės iš meno pamokų portretas, kurį iš pradžių norėjau panaudoti šešėliavimui nagrinėti: jos kojų lygyje, tik truputį į šoną, pastačiau lempą ir pakreipiau ją aukštyn. Kol mergina sėdėjo, bandžiau nupiešti šešėlius taip, kaip jie ir krito – nosis ganėtinai nenatūraliai metė šešėlį per visą veidą, – kad jie neatrodytų taip prastai. Taip pat nupiešiau jos torsą, todėl matėsi krūtys ir jų metami šešėliai. Pakabinau jį tarp kitų parodoje demonstruotų piešinių ir pavadinau „Madam Curie, stebinti radžio radiaciją“. Tuo siekiau perduoti žinutę, kad niekas apie madam Curie negalvoja kaip apie moterišką moterį su dailiais plaukais, apnuogintomis krūtimis ir visa kita. Visi galvoja tik apie tai, kuo ji susijusi su radžiu.
Žymus pramonės projektuotojas Henry‘is Dreifussas po parodos pakvietė įvairius žmones į susitikimą jo namuose: ten dalyvavo moteris, kuri suteikė lėšų mokslui paremti, Kaltecho prezidentas, jo žmona ir kt.
Vienas tų meno mėgėjų priėjo prie manęs ir mudu pradėjome šnekučiuotis:
– Sakykite, pone Feynmanai, jūs piešiate iš fotografijų ar pasitelkęs modelius?
– Aš visada piešiu pozuojančius man modelius.
– Na, o kaipgi jūs sutarėte su madam Curie, kad ji jums pozuotų?
Maždaug tuo metu Los Andželo apygardos meno muziejaus valdybai kilo mintis, panaši į manąją: menininkams dar toli gražu iki mokslo suvokimo. Aš maniau, jog menininkai nesupranta to esminio gamtos bei jos dėsnių visuotinumo ir grožio (todėl jie negali to pavaizduoti savo meno darbuose). O muziejuje nutarta, kad menininkams reikėtų daugiau sužinoti apie technologiją: jiems derėtų iš arčiau susipažinti su visokiais prietaisais ir kitais mokslo pritaikymo būdais.
Meno muziejuje buvo sugalvotas projektas, kuriuo remiantis keletas išties talentingų tų laikų menininkų vyktų į įvairias įmones, sutikusias šiam projektui skirti laiko ir pinigų. Menininkai turėtų lankytis tose įmonėse ir paslampinėti ten, kol pastebėtų ką nors įdomaus, o paskui galėtų tai panaudoti savo darbuose. Muziejaus atstovams taip pat atrodė, kad būtų visai neblogai, jei koks nors žmogus, kuris bent šiek tiek gaudosi technologijose, galėtų veikti kaip savotiškas ryšininkas su tais iš vienos įmonės į kitą keliaujančiais menininkais. O kadangi jie žinojo, kad man visai neblogai sekasi paaiškinti žmonėms visokius dalykus ir kad nesu visiškas kvailys meno srityje (manau, kad jie žinojo, jog mokiausi piešti)… Žodžiu, jie paprašė manęs, ar galėčiau tuo užsiimti, ir aš sutikau.
Lankytis įvairiose įmonėse su tais menininkais buvo vienas malonumas. Dažniausiai viskas vykdavo taip. Koks nors vyrukas parodo mums vamzdelį, kuriame gražiais mėlynais raštais raitosi kibirkštys. Menininkai labai susijaudina ir ima klausinėti, kaip tai galima panaudoti parodoje. Kokios būtinos sąlygos tam prietaisui veikti?
Tie menininkai buvo labai įdomūs žmonės. Dalis jų buvo visiški apsimetėliai: jie teigė esą menininkai, ir visi sutiko su tuo, kad jie tikrai menininkai, bet kai prisėdi ir su jais pasikalbi, pamatai, jog jie negali pasakyti nieko protingo! Vienas iš jų, pats didžiausias apsimetėlis, iš visų išsiskyrė tuo, kad keistai rengėsi: jis dėvėjo didelę juodą skrybėlę-katiliuką. Į klausimus atsakinėjo kažkokiomis nesuvokiamomis frazėmis, o kai bandydavau išsiaiškinti, ką jis pasakė, pradėdavo tauškėti visai kita tema! Galiausiai vienintelis dalykas, kuriuo jis prisidėjo prie meno ir technologijų parodos, – jo autoportretas.
Kiti menininkai, su kuriais bendravau, taip pat kalbėjo pradžioje visiškai nesuprantamus dalykus, tačiau jie visgi dėjo didžiules pastangas, kad paaiškintų man savo mintis. Kartą, kaip ir buvo numatyta projekte, kažkur nuvykau su Robertu Irwinu. Tai buvo dviejų dienų kelionė, ir po ilgiausių diskusijų pagaliau supratau, ką jis man norėjo išaiškinti. Man tai pasirodė iš tikrųjų gan įdomu bei įstabu.
Dar ten buvo tokių menininkų, kurie apskritai atitrūkę nuo realybės. Jiems atrodė, kad mokslininkai yra kažkokie galingi stebukladariai, kurie gali pagaminti bet ką, todėl jie vis kartodavo: „Noriu pagaminti trimatį paveikslą, kuriame figūra, patalpinta erdvėje, švyti ir mirga.“ Jie susigalvojo tokį pasaulį, kokio patys norėjo, ir visiškai nesuvokė, ką pagaminti įmanoma, o ko – ne.
Galų gale įvyko ta paroda, ir manęs buvo paprašyta dalyvauti komisijoje, vertinančioje meno kūrinius. Ir nors ten buvo keletas neblogų darbų, įkvėptų menininkų apsilankymų tose įmonėse, man pasirodė, kad dauguma gerų kūrinių buvo pristatyti paskutinę akimirką, jau užgriuvus nevilčiai, ir iš esmės neturėjo nieko bendra su technologija. Visi kiti komisijos nariai su manimi nesutiko, todėl atsidūriau keblioje padėtyje. Juk meno kritikuoti aš nemoku ir apskritai tokioje komisijoje man tikrai ne vieta.
Apygardos meno muziejuje buvo toks vyrukas Maurice‘as Tuchmanas, kuris, pokalbiui pakrypus apie meną, tikrai išmanė tai, apie ką kalbėjo. Jis žinojo, kad Kalteche esu surengęs savo darbų parodą.
– Žinai, – tarė jis man, – tu niekada daugiau nebepieši.
– Ką? Kas per nesąmonės! Kodėl gi aš daugiau niekada…
– Todėl, kad tu jau esi surengęs asmeninę parodą, o esi tiktai pradedantysis.
Nors po to aš dar šiek tiek piešiau, niekada taip stipriai nebesistengiau, į savo piešinius nebedėjau tiek daug energijos ir pastangų kaip anksčiau. O ir paveikslo nė vieno po to nebepardaviau. Jis buvo protingas vyrukas, ir aš daug ko iš jo išmokau. O galėjau išmokti dar daug daugiau, jei tik nebūčiau toks užsispyręs!
