Gabija Skučaitė – edukacijos vizionierė, kūrėja ir lyderė.
Ji yra didžiausios Lietuvoje aukštojo mokslo edukacinės grupės kūrėja, SMK aukštosios mokyklos bendrakūrė, KSU universiteto kanclerė, Vilniaus verslo kolegijos direktorė, Lietuvos nevalstybinių aukštųjų mokyklų asociacijos prezidentė. Verslininkė, edukatorė, kūrybinių projektų iniciatorė, įkvėpėja. Gabija jau daugiau nei trisdešimt metų kuria švietimo ekosistemą, kurioje dera inovacijos, žmogiškumas ir prasmingo gyvenimo paieškos.
Šiame interviu Gabija kalbasi su savimi – apie tai, kas iš tiesų svarbu ir kur link veda vidiniai troškimai. Tai – ne tradicinis pokalbis. Tai – dešimt klausimų sau. Kiekvienas jų gali tapti klausimu ir Tau.
Šis interviu nėra tradicinis. Jame nėra žurnalisto – tik aš ir mano pokalbis su savimi. Esu Gabija Skučaitė ir šįkart pasirinkau tokį interviu formatą. Tai – dešimt klausimų sau. Tų, kuriuos galbūt galėtum užduoti ir tu sau. Nes kiekvienas atsakymas prasideda nuo klausimo, užduoto savasčiai. Ir kiekvienas atsakymas veda į save.
Kas tu esi?
Atrodytų, pats lengviausias klausimas, bet prisistatyti man niekada nebūna lengva. Tiesą sakant, visada pasimetu, kai reikia apibrėžti save. Ką reikėtų vardyti – pareigas, šeimos statusą ar talentus? Būtų lengva, jei galėčiau save taip įvardyti, bet man ganėtinai sunku, nes, jei bandysiu save apibrėžti pareigomis ar vaidmenimis, nežinosiu, kurią pasirinkti, nes visko neišvardysi. Gal dėl to, kad imuosi daug įvairių veiklų, ir man tai patinka. Norėtųsi save pristatyti vienu konkrečiu žodžiu, bet tada belieka vardas.
Esu Gabija. Jis man patinka. Daug ką pasako duotas vardas, jame jau užkoduota prigimtis (mano atveju – ugninga, bet serginti židinį). O visa kita kinta. Kas esu šiandien, nebėra tai, kas būsiu rytoj, o tokia, kokia esu šiandien, tikrai nebūsiu tokia, kokia buvau anksčiau. Greičiausiai vis dar nežinau, kas esu. Tik jaučiu, kad esu gyva. Tai yra tikra. Jaučiu orą, gyvybę, kvėpavimą. Tikriausiai greičiausia būtų pasakyti, kad tiesiog esu. Manau, to ir pakanka.
Ką veiki ir koks tavo pasaulis?
Mano pasaulis – tai įkūnytų ir įžemintų idėjų pasaulis. Gyvenu tarp minčių ir veiksmų. Tarp to, kas gimsta kaip idėja mano spalvingame ir kintančiame idėjų pasaulyje, ir to, kas tampa kūnu – projektu, erdve, organizacija, žmonių bendruomene. Mano darbas – kurti ir įgyvendinti.
Ši veikla geriausiai reiškiasi per akademinę sritį: vadovauju aukštosioms mokykloms, inicijuoju mokslo ir verslo projektus, kuriu naujas edukacines erdves, skatinu kūrybą ir inovacijas. Kartais tai – naujas studijų modelis, kartais – gyva žmonių bendruomenė ir organizacija, kartais – prototipas ar verslo modelis, kuris dar tik gimsta.
Mano pasaulyje kūrybiškumas, akademiškumas ir verslumas labai dera tarpusavyje. Dirbu su idėjomis, bet jos man tikros kaip gyvų kūrinių prototipai. Paversti mintį kūnu – tai pati įdomiausia misija.
Ši veikla nėra vienalypė. Ji daugiasluoksnė, plati – ir būtent tai man labiausiai patinka. Nesu vienos veiklos šeimininkė – labiau esu jungtis, matanti visumą, kurianti erdves, kuriose gali augti ir kiti.
Turbūt žavingiausia mano darbe ir yra matyti, kaip auga žmonės. Ypač lyderiai. Tie, kurie atranda galimybę mūsų edukacinėje terpėje ne tik dirbti, bet ir išsiskleisti, rasti savo pašaukimą, atpažinti ir kuo tobuliausiai save. Man tai – didžiausias džiaugsmas. Ir atsakymas, kodėl visa tai darau.
O kas tau svarbiausia?
Geriau neklausk šio klausimo.
Kai tik imu kažką vadinti „svarbiausiu“, žiūrėk, ir ima kažkas kita prašytis dėmesio ir sugriauna tą prioritetų hierarchiją. Todėl atsisakiau iliuzijos ją kurti. Viskas taip kinta su kiekviena diena, su gyvenimo tėkme ir tempu, su iššūkiais, su naujomis galimybėmis. Todėl tik susidėliok prioritetus ir viskas apsivers. Todėl teikiu pagarbą didžiajai kasdienybei, kuri ir yra svarbiausia su savo mažomis smulkmenomis, kurios reikalauja dėmesio. Nuo to, kaip atliksi mažą darbą, priklauso didesnio paveikslo grožis. Tad kasdienė atida ir noras padaryti viską, ką galiu, geriausiai ir yra svarbiausia.
O daugiausia vidinio džiaugsmo man teikia prasmės paieškos ir stebėjimas to, kaip audžiasi gyvenimo drobė. Matyti jos siūlus ir jungti juos į raštą, stebėti persipynusias gijas ir užčiuopti paslapties siūlą – tai didelė neįmenama paslaptis, kaip viena patirtis netikėtai susijungia su kita. Kaip kažkas, kas atrodė atsitiktina ar neprasminga, tampa dalimi darnios visumos. Tada jaučiuosi tarsi būčiau verpstė Didžiojo audėjo drobėje. Jis mane judina, bet aš jungiu siūlus.
Kas tau yra pašaukimas?
Anksčiau maniau, kad pašaukimas – tai ryški ir didinga kūrybinė savirealizacija. Ilgai svajojau tapti rašytoja. Mėgau tekstus, žodinę kūrybą, istorijas. Mėgstu ir dabar. Kūrybinės industrijos man vis dar labai artimos – jose jaučiu stipriai pulsuojančią gyvastį. Noras jose reikštis niekur nedingo.
Bet gyvenimas rašo savo scenarijų. Nors netapau artiste ar rašytoja, išmokau žiūrėti į gyvenimą kaip į pjesę, kurioje kiekviena scena svarbi. Ir pašaukimas joje – tai ne užgaida ar pasirinkimas, o atsiliepimas į tai, ko iš tavęs pareikalauta. Tai tavo kasdienė veikla, kurią darai su meile, atidumu, su noru tobulėti.
Šiandien jau daugiau nei tris dešimtmečius esu švietimo pasaulyje. Tai sritis, kurią gerai išmanau, kurioje esu užaugusi ir subrendusi. Pašaukimas man – tai meistrystė kasdienybėje. Ir kiekvienas mažas veiksmas, atliktas su atida ir dėmesingumu, tampa pašaukimo išraiška.
Ko ilgiesi?
Ilgiuosi tik vaikystės. Tiek savo, tiek savo sūnaus. To nerūpestingo, šviesaus, žaismingo buvimo. Savos vaikystės ilgiuosi ir todėl, kad joje dar buvo gyvi tėvai. Jie išėjo anksti, todėl jų trūksta. Ilgiuosi sūnaus vaikystės, nes norėčiau ją iš naujo išgyventi kartu.
Visa kita galiu sukurti iš naujo, todėl nebijau žvelgti į priekį, į ateitį, todėl kartais mane vadina futuriste, bet iš tiesų labiausiai vertinu praeitį. Į ją žvelgiu su pagarba ir lengva nostalgija.
Dėl to kartais vis dar leidžiu sau pasijausti vaiku. Susisukti į šiltus patalus ir prieš užmigdama pajusti, kad esu ten – vaikystėje. Arba tiesiog kasdienybėje daryti dalykus su žaismingumu, polėkiu.
Kas tave įkvepia?
Pats gyvenimas – jo judesys, tėkmė ir virsmai, gyvybės pulsavimas. Tai, kad galiu matyti, jausti, liesti šį pasaulį, kuris nuolat kinta, kvėpuoja, skleidžiasi aplink mane.
Mane visada įkvėpė noras tobulinti – ne abstrakčią žmoniją, ne utopinį pasaulį kažkur tolumoj, o tą mažą visatą, kuri yra šalia manęs. Tai žmonės, erdvės, daiktai, procesai – viskas, prie ko galiu prisiliesti rankomis, žodžiais, darbais.
Įkvėpimą randu galimybėje veikti kasdienybėje. Gal todėl ir edukacija, aukštasis mokslas tapo ta erdve, kurioje daugiau erdvės veikti ir kurti. Joje įsišaknijau, o iš tų šaknų auga medis, kuriame užgimsta vis kažkas nauja. Ne tik aš, visi kartu auginame tą mūsų medį ir džiaugiamės jo vaisiais. Ši sritis – beribė. Ji kupina atradimų, pažinimo džiaugsmo, paslapties. Čia gali kurti ne vien idėjas, bet ir galimybes kitiems. Akademinis pasaulis – tai ne sausų žinių, o gyvos kūrybos laukas. Ir kai jį suvoki kaip tokį, pasaulis ima spindėti.
Ar dar yra kažkas, ko trokšti?
Jaučiu, kaip beveik išsilaisvinau iš troškimų, kurie anksčiau mane gal įkalindavo jų siekiant. Kai kažko neturi, tas trūkumas įgauna svorį, ima vilioti, raginti siekti. Ir tuomet ieškai. Kartais randi, kartais supranti, kad nebenori.
Bet su laiku troškimai keičiasi. Kai kurių tiesiog nebelieka, kiti – nutyla. Tai visai nereiškia, kad esu apatiška norams. Atvirkščiai – dar jaučiu didelį norą pačiam gyvenimui, jo alsavimui. Jaučiu norą kurti, daryti, gyventi. Jaučiu norą būti. Todėl vis dar turiu daug planų, bet jų nesureikšminu. Priimu juos kaip gyvenimo įvairovės dalį, kaip galimybių kupiną pasaulį. Todėl vis dar planuoju, kuriu, veikiu. Tai mane veda į priekį, suteikia pagreitį ir prasmę veikti. Esu atvira galimybėms, bet jei kas nors neįvyks pagal mano norą, priimsiu tai gana lengvai, kaip „taip ir turėjo būti“. Todėl turiu daug norų, tačiau nesu jų suvaržyta – esu laisva rinktis.
Kas tau yra sėkmė?
Nežinau, ar apskritai žinau, kas yra sėkmė. Gal kartais atrodo, kad sėkmė – tai netikėtas, nelauktas pasisekimas. Kaip loterija. Tokia sėkme nepasitikiu. Man sėkmė – tai palaimintas veikimas. Tada, kai jauti, supranti ar net pamatai, kad tavo veiksmai dera su aukštesne valia.
Man daug svarbiau kurti ir auginti vertę. Tikras džiaugsmas ateina ne tada, kai viskas lengvai pavyksta, o tada, kai iš nieko sukuri vertę. Dar didingiau, kai tai daroma kartu su kitais. Kolektyvinis darbas, žmonių jungtys, bendri siekiai, kurie įgyja formą ir kūną, – man tai ne tiek sėkmė, kiek palaiminta kūryba. Ir svarbiausia čia ne tik konkretūs rezultatai, o pojūtis, kad darai tai, kas išlieka.
Kur ieškai ir randi prasmę?
Prasmės paieškos tapo ne tik mano kasdienybės palydove, bet ir profesinės veiklos orientyru. Tai – mano disertacijos tema, mano semiotikos studijų laukas. Tapusi prasmės teoretike, išmokau apie ją kalbėti ir teoriškai, ir praktiškai. Ir vis dėlto kiekvieną kartą prasmė pasirodo vis kitaip – kaip gyvas, besikeičiantis darinys.
Supratau, kad prasmės neįmanoma pagauti tik akimirkoje. Ji konstruojasi retrospektyviai – kai atsigręži į savo patirtis, įvykius, sprendimus. Kai sugebi juos sujungti, suprasti, kokį vaidmenį jie atliko tavo gyvenime. Ir net tai, kas skaudino, žeidė, vertė gedėti, su laiku įgauna kontūrus, tampa dalimi visumos. Šiandien jau galiu pasakyti: visa tai turėjo prasmę. Net tai, kas nebuvo mano valioje – ligos, netektys, išdavystės. Viskas, kas vertė išlikti.
Prasmė man – išlikimas. Gebėjimas išgyventi, kai nelengva. Ir gebėjimas į tai atsigręžus pamatyti, kad buvai vedama. Gal ne visada žinojai, kur, bet visada ėjai. Ir tas ėjimas nupynė gyvenimo audinį. Dabar galiu jį skaityti – kaip tekstą, kaip simbolį, kaip įrodymą, kad viskas buvo ne veltui. Ir todėl gyvenimas nebūtinai turi būti lengvas, bet būtinai turi būti prasmingas.
O kas toliau? Ar dar yra kažkas, ko lauki?
Toliau lieku atvira gyvenimui, pasauliui, savasties tapsmui. Dar tiek daug norisi nuveikti – jau šį rudenį atversime naują edukacinį kampusą – tai erdvė, kurią kursime kaip gyvą vietą žmonių prasmingam bendrabūviui.
Bet man įdomiausia – ne tik tai, kas suplanuota, o tai, kaip visos gyvenimo jungtys toliau susipins. Kaip netikėtumai nuves ten, kur dar nebuvau.
Esu prasmės piligrimė. Ieškanti ir klausianti. Ir net jei niekada nerasiu galutinio atsakymo – man svarbu išlikti gyvai tame kelyje.
