Jau rugsėjį Vilniaus rajone, Didžiojoje Riešėje, duris atvers nauja Šiaurės licėjaus mokykla ir darželis. Prie direktorės vairo stos Inga Romanovskienė – profesionalė, sukaupusi milžiniškos patirties prekybos, rinkodaros ir vadybos srityse.
„Nežinau, ar būna kitiems toks jausmas, kad vos peržengęs kokios įstaigos ar namų duris pajunti jo atmosferą. Kai pirmą kartą atvykau į Šiaurės licėjų ir susipažinau su jo vadovais, man viskas susidėliojo galutinai – mums pakeliui“, – sakė ji.
Kaip kito jūsų karjeros kelias ir kodėl rinkotės sukti įvairiomis jo kryptimis?
Man vis dar keista savo darbinę patirtį vadinti karjera. Karjera man atrodo kažkas, ką kryptingai planuoji ir ko sieki, o aš niekada to nedariau. Ji man siejasi su vis svarbesnėmis pareigomis ir kopimu hierarchiniais laipteliais, o man tai niekada nebuvo svarbu. Viskas vyko kažkaip savaime. Imdavausi to, kas man įdomu, kas atrodė prasminga, visose įmonėse pradėdavau nuo žemesnių pareigų, tačiau buvau pilna entuziazmo ir užsispyrimo. Vadovai tai pastebėdavo ir leisdavo imtis vis atsakingesnių užduočių.
Studijavau vadybą ir, tiesą sakant, ilgą laiką atrodė, kad tai kažkoks pseudomokslas, kuris nesuteikia jokių konkrečių žinių ar įgūdžių, jokio išskirtinumo ar tvirto pamato po kojomis. Ir tik keisdama sritis ir industrijas supratau, koks svarbus ir universalus tai mokslas, kad vadybos principai yra panašūs visose srityse, ar tai būtų prekyba, paslaugų sfera, viešasis sektorius, ar kiti. Vadybos išmanymas leidžia gana lengvai pritaikyti esamas žinias ir įgūdžius skirtingose srityse, net jeigu jos labai neišmanai, tačiau šalia būtinai turi būti žmonės, kurie yra tos srities specialistai. Būtent tokia simbiozė man padėdavo pasiekti rezultatų.
Nemėgstu rutinos, kai viskas yra aišku, kai procesai pasikartoja, o mano vaidmuo – palaikyti esamą situaciją. Kuo daugiau neaiškumo ir neapibrėžtumo, kuo labiau neįmanomas atrodo tikslas, kuo didesnis „bardakas“, tuo man įdomiau. Pati nelabai mėgstu savęs už šią savybę, kartais pavargstu ir galvoju, na, kada gi tas ramus gyvenimas prasidės? Bet kai tik jis prasideda, suprantu, kad manęs jis „neveža“. Mėgstu kurti naujus dalykus ten, kur nieko nebuvo arba buvo didelė netvarka, o palaikyti esamą tvarką ne man. Imdamasi naujo darbo arba projekto, matau viziją, kuo mano pastangos turi pavirsti po kurio laiko. O kai matai viziją, eiti keliu jos link ir įveikti kliūtis nėra taip jau sudėtinga.
Mano profesinis kelias prasidėjo nuo didmeninės prekybos įmonės, paskui pasukau į „Maximą“, kur „užsibuvau“ beveik septynerius metus. Daug išmokau šioje įmonėje – mažmeninė prekyba yra itin dinamiška sritis, konkurencija didelė, o būdamas rinkos lyderiu dažnai duodi toną ir visai industrijai. Kartu su komanda teko kuruoti įvaizdinius ir socialinius projektus, rūpintis įmonės reputacija ir komunikacija. Būtent ten supratau, ką reiškia krizių valdymas – nuo mažų ir kasdienių iki itin sukrečiančių.
Kai supratau, kad realizavau didžiausią dalį savo sumanymų, atėjo jausmas, kad reikia dairytis ko nors naujo. Tiesa, giliai širdyje galvojau, kad geriau ir įdomiau nieko nebebus. Tuomet dar nežinojau, kas manęs laukia priešaky. Žinia, kad buvo įkurta miesto agentūra, skirta garsinti Vilniui ir pritraukti į jį turistus ir investuotojus, mane pasiekė per aplinkui. Tapau „Go Vilnius“ rinkodaros vadove, dar po metų – direktore.
Viena vertus, šiame darbe tikrai buvo nemažai romantikos – dirbti savo mylimam miestui, realizuoti beprotiškiausius sumanymus, „išeiti“ už Lietuvos ribų ir įgyvendinti projektus visame pasaulyje atrodė tarsi svajonė. Iki šiol stebiuosi ir žaviuosi, kiek daug kūrybingų ir iniciatyvių žmonių gyvena mūsų mieste, džiaugiuosi, kad pavyko juos pažinti ir kartu įgyvendinti nemažai iniciatyvų, apie kurias kalbėjo ir kalba visas pasaulis.
Tačiau kartu patyriau ir nemažai streso bei nerimo – atėjusi į „Go Vilnius“ neturėjau žalio supratimo, kaip veikia viešasis sektorius, girdėjau daug gąsdinimų ir perspėjimų, kad čia nieko neįmanoma padaryti, kad viskas vyksta lėtai, daug biurokratijos, sunku pritraukti gerų žmonių. Neslėpsiu, iššūkių buvo nemažai, tačiau didžiausiu komplimentu laikau tai, kad partneriai sakydavo: „Kartais pamirštame, kad agentūra yra viešoji įstaiga, dirbame kaip verslas.“ Pasiekti rezultatų viešajame sektoriuje ir būti efektyviam yra gerokai sunkiau ir sudėtingiau nei pačiame konkurencingiausiame versle.
Išėjusi iš agentūros, kur, atrodo, palikau dalelę savęs, nežinojau, ką toliau veiksiu. Tik žinojau, kad bus sunku surasti labiau įkvepiantį ir prasmingą darbą. Bet tada atsidūriau mokykloje ir dar kartą įsitikinau, kaip svarbu įsiklausyti į save ir drąsiai žengti pirmyn (šypsosi).
Kokius projektus teko inicijuoti tuo metu, kai dirbote „Go Vilnius“ agentūroje?
Dabar net sudėtinga būtų prisiminti ir įvardyti visus projektus, o ir lyginti jų neišeina. Tai – ir Vilnių pristatančių reklamos kampanijų organizavimas, ir trejų metų Vilniaus jubiliejinės programos inicijavimas ir įgyvendinimas, Vilniaus šaltibarščių festivalio inicijavimas, ir „International House Vilnius“, palengvinančio aukštos pridėtinės vertės darbuotojų integraciją, atidarymas, ir „Vilnius Techfusion“ bendruomenės subūrimas, ir dar daug kitų iniciatyvų, kurios niekada neišvystų dienos šviesos, jei ne talentingi ir entuziastingi žmonės šalia.
Darbe labai svarbu profesionalumas, žinios, noras siekti aukščiausių rezultatų ir geriausios kokybės. Man sunku su žmonėmis, kurie to neturi. Tačiau šalia to turi būti ir žmogiškumas, bendras „vaibas“, kai vieni užkrečia kitus idėjomis taip, kad jų įgyvendinti tiesiog nebeįmanoma. Jei pavyko įgyvendinti kažką gero, tai pavyko dėl bendraminčių. Tikiu, kad ir naujoje Šiaurės licėjaus mokykloje sukursime bendruomenę, kuri nuvers ne vieną kalną. O dėl ko, jei ne dėl vaikų, versti tuos kalnus?
Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad esate ta vadovė, kuri nebijo drąsiai komunikuoti. Ar daug drąsos prireikia stovint prie privačios mokyklos vadovės vairo?
Suklysite. Kai tapau „Go Vilnius“ vadove, už komunikaciją atsakingiems kolegoms pasakiau: „Darykite, ką norite, bet aš į viešumą neisiu, interviu nedalysiu, esu privatus žmogus ir noriu toks išlikti.“ Tačiau gyvenimas krėtė pokštus – pristatėme gana provokatyvius ir kontroversiškus projektus, tad slėptis už savo privatumo negalėjau. Pati nepastebėjau, kad ėmiau reguliariai bendrauti su žurnalistais. Antra vertus, kai sergi tuo, darai ir didžiuojiesi komandos darbais, nesunku apie tai pasakoti.
Kalbant apie atsiradimą mokykloje, pati kartais įsižnybiu, kad patikėčiau, jog tikrai esu ten, kur esu. Įdomiausia, kad apie vadovavimą mokyklai buvau sugalvojusi jau seniai. Gal prisižiūrėjau filmų ar prisiskaičiau knygų, bet įsivaizdavau, kaip įžengiu į apleistą nušiurusią mokyklą, kur viskas yra blogiau nei blogai, tada imuosi darbo ir po kurio laiko viskas pražysta. Man ir pačiai tai atrodė naivu ir vaikiška, per daug radikalu ir neįgyvendinama, galvojau, kad ši svajonė ir liks svajone. Bet mintis jau apsigyveno kažkur viduje ir, matyt, laukė tinkamo laiko realizacijai.
Dažniausiai sprendimus priimu vadovaudamasi vidiniu jausmu ir nuojauta, tad, kad ir kiek tai būdavo neracionalu, vis atsisakydavau patrauklių darbo pasiūlymų. O kai pamačiau, kad Šiaurės licėjus stato naują mokyklą Didžiojoje Riešėje, supratau – štai ir galimybė! Nežinau, ar būna kitiems toks jausmas, kad vos peržengęs kokios įstaigos ar namų duris pajunti jo atmosferą. Kai pirmą kartą atvykau į Šiaurės licėjų ir susipažinau su jo vadovais, man viskas susidėliojo galutinai – mums pakeliui. Artimas pasirodė ir požiūris į vaiko ugdymą, ir į darbuotojų įtraukimą, ir į numatomą plėtrą.
Ar man pačiai baisu imtis tokio iššūkio? Aišku, kad taip. Bet esu gavusi patarimą – jei baisu, tai ir yra ženklas, kad to reikia imtis. Šiaurės licėjus veikia daugiau nei 10 metų, turi subūręs stiprią bendruomenę ir komandą, tad jaučiu stiprų užnugarį ir palaikymą sprendžiant naujos mokyklos reikalus.
Ar man pačiai baisu imtis tokio iššūkio? Aišku, kad taip.
Būdavo įprasta, kad mokyklai vadovauja pedagoginį išsilavinimą turintis asmuo. Visgi galbūt iš kitos srities atvykęs specialistas geba į viską žvelgti kitu kampu?
Vadybos ir vadovavimo žinios labai padeda bet kurioje industrijoje, nes mokykla juk irgi yra organizacija, kur svarbu tinkamai iškelti tikslus, parinkti geriausią strategiją, numatyti veiksmų planą, suteikti geriausią paslaugą, patenkinti klientų poreikius, įtraukti darbuotojus ir panašiai. Žinoma, tam tikri klausimai reikalauja specialių žinių ir išmanymo. Ugdymo proceso organizavimas, švietimo naujovių diegimas, vaiko psichologinės gerovės užtikrinimas – visa tai neįmanoma be patyrusių, savo sritis išmanančių žmonių įsitraukimo. Tad mano darbas – suburti geriausius savo srities specialistus ir „netrukdyti“ jiems dirbti (šypsosi).
Kalbant apie švietimą, viešosios mokyklos sulaukia visuomenės kritikos.
Neskirstyčiau išsilavinimo į privatų ir valstybinį, tuo labiau neklijuočiau vienam ar kitam etikečių. Yra puikių valstybinių mokyklų, turinčių atsidavusių vadovų ir pedagogų komandas, privatus išsilavinimas nėra panacėja savaime. Kiekviena mokykla, valstybinė ar privati, turi savo vertybes, ugdymo metodus, puoselėjamas tradicijas. Jei vaiko, šeimos ir mokyklos požiūris sutampa, jei dedamos pastangos iš visų pusių, tuomet ir rezultatai bus atitinkami.
Šiaurės licėjus vadovaujasi šiaurietiško ugdymo principais, kurie nusako, kad vaiko emocinė gerovė turi būti dermėje su jo akademiniais pasiekimais. Mūsų šūkis yra „Laimingi vaikai mokosi geriau“. Tik emociškai saugioje aplinkoje vaikas gali atskleisti savo talentus ir gabumus. Kitas svarbus dalykas, kuriam skiriamas dėmesys, tai – kompetencijų ugdymas. Išmokyti vaikus tradicinių mokomųjų dalykų yra labai svarbu ir tam skiriame daug dėmesio, tačiau ne mažiau svarbu ugdyti ir lavinti kritinį mąstymą, komandinio darbo, viešo kalbėjimo, kūrybiškumo ir kitas kompetencijas.
Suomijoje fenomenais grįstas ugdymas yra įtrauktas į bendrąją ugdymo programą, o Lietuvoje jis išpopuliarėjo tik pastaraisiais metais, ir mes džiaugiamės, kad būtent Šiaurės licėjus yra šio ugdymo metodo pradininkas ir pagrindinis vėliavnešys. Kasmet vykstančioje mokinių Fenomenų konferencijoje suteikiame galimybę dalyvauti ir mokytis mokytojams iš visos Lietuvos.
Šiuo metu aktyviai rūpinatės visais naujosios mokyklos įkūrimo aspektais. Į kokius kriterijus atsižvelgiate vykdydama mokytojų atranką, kurdama ugdymo programą?
Dirbame pagal bendrą ugdymo programą, tačiau jau nuo pradinės mokyklos mūsų vaikai mokosi anglų kalbos, finansinio raštingumo, turi papildomas matematikos ir lietuvių kalbos pamokas. Mūsų mokytojai turi būti ne tik savo dalyko profesionalai, bet ir taikyti inovatyvius ir nestandartinius ugdymo būdus, atpažinti mokinių gebėjimus ir diferencijuoti užduotis, integruoti skirtingų dalykų temas, taikyti fenomenais grįstą ugdymą. Šalia viso to, kas yra ne mažiau svarbu, mokytojas turi tiesiog mylėti vaikus, būti mokiniams pagalba ir atrama.
Apskritai, kokia bus naujoji mokykla? Kuo ji skirsis nuo kitų šiuo metu sostinėje esančių privačių mokyklų?
Šiaurės licėjus jau suformavo išskirtinį mokyklos veidą, mus vertina už šiaurietiško ugdymo taikymą, gerai perduodamas akademines žinias, individualų požiūrį į kiekvieno vaiko situaciją – tad visa tai ir toliau vystysime ir puoselėsime naujoje mokykloje.
Kalbant apie infrastruktūrą, mokykla Didžiojoje Riešėje tikrai bus išskirtinė. Pati aplinka diktuoja, kad už miesto ribų daugiau dėmesio bus galima skirti aktyvioms veikloms, tad mokykloje bus įrengtas ne tik baseinas, kuriame darželinukai galės mokytis plaukti, bet ir aukščiausius standartus atitinkanti sporto salė, tinklinio aikštelės, vaikų laisvalaikio erdvės, meditacijų ir šokių salės.
Vienas pagrindinių Šiaurės licėjaus mokyklų tiek centre, tiek naujoje mokykloje privalumas – kad mūsų mokykla yra kartu su darželiu. Tai reiškia, kad vaikai turi galimybę užaugti toje pačioje saugioje, pažįstamoje aplinkoje nuo metukų amžiaus iki pat 12-os klasės. Mokykla bus patogiai pasiekiama ne tik automobiliu ar viešuoju transportu, bet ir dviračių ir pėsčiųjų takais aplink gyvenantiems.
