„Aš jau dvidešimt penkerius metus – nuolat kelyje“, – prisipažino 46-erių keliautojas Danas Pankevičius. 2024 metų birželį jis buvo oficialiai pripažintas pirmuoju lietuviu, aplankiusiu visas pasaulio šalis.
Ketvirtį amžiaus trunkanti kelionė Danui nė kiek nepabodo. Kiekvienais metais Lietuvoje jis gyvena vos mėnesį. Tiesa, prisipažino, kad šiemet užsibuvo net du mėnesius – teko atsiimti prizą už aplankytas visas pasaulio šalis ir pasikeisti pasą.
Rekordus registruojanti organizacija „Rekordų akademija“ pripažino, kad D. Pankevičius aplankė 195 valstybes ir yra pripažintas pirmuoju lietuviu, aplankiusiu visas Jungtinių Tautų Organizacijos pripažįstamas valstybes ir pateikusiu tai patvirtinančius įrodymus.
Gavęs tokį retą titulą, Danas prisipažino: „Pagaliau, po 25 metų keliavimo be sustojimo aplankiau visas mūsų gražiosios planetos valstybes. Visas iki vienos. Paskutinė jų buvo Turkmėnistanas. Tiek daug patyriau, kad neįmanoma visko išvardyti. Kopiau kalnais, plaukiau vandenynais, per didžiausius karščius klampojau per dykumas. Nuogas maudžiausi Antarktidoje. Metų metus miegojau hamake, palapinėje džiunglėse ar kitose atokiose vietose. Nardžiau po nuskendusius laivus ir lėktuvus. Metro atstumu stebėjau baltuosius ryklius. Sausuma nukeliavau per visą Afrikos žemyną. Perplaukiau visą Amazonės upę. Iš Singapūro sausuma grįžau namo.“
Rugsėjo viduryje Danas iškeliavo į Šiaurės Pakistano kalnus. Tik šį kartą – ne vienas, o su dešimties bendrakeleivių grupe.
„Šią kelionę organizavau pats. Bet, žinoma, turėsime ir vietinius vedlius. Kai organizuoju keliones, turiu kiekvienoje šalyje tų vietų partnerius, kurie geriausiai žino saugumo situaciją, istoriją. Net ir gidus pasikviečiu tik vietinius“, – patirtimi dalijosi Danas.
Nebaisu leistis į kelionę po Pakistano kalnus, žinant, kad būtent šiaurėje besiribojančiame kaimyniniame Afganistane nėra ramu?
Šiemet Afganistane buvau jau du kartus. Prieš tai vienas keliavau 2006 metais, taip pat – per COVID pandemiją. Tuo metu jau pusę šalies teritorijos valdė talibanas. Bet talibai dar nebuvo valdžioje, todėl keliauti po Afganistaną buvo labai pavojinga, nes, jei talibams būčiau įkliuvęs, namo nebūčiau grįžęs. Tačiau dabar situacija ženkliai pasikeitusi – talibanas yra valdžioje, užsienio karinių pajėgų nebėra, todėl užsieniečiai – nebe priešai. Talibanas dabar Afganistaną valdys labai ilgai.
Talibai puikiai supranta, kad turizmas jų šaliai gali duoti didžiulį pelną, ir deda visas pastangas, kad turizmas tik aktyvėtų. Kai šiemet lankiausi Afganistane, talibai prie patikrinimo postų kitataučius vaišina arbata, o miestuose užsieniečiams pasiūlo ir pavalgyti. Žinoma, neaišku, kas darosi talibų galvoje, kai mato užsieniečius, tačiau buvo „nuleistas įstatymas turistus gerbti ir mylėti“, todėl jie savo valdžiai visiškai paklūsta.
Kaip ir kodėl kelionės užvaldė jūsų širdį ir galvą? Kada ta aistra užgimė?
Viskas susiklostė natūraliai. Niekada nemaniau, kad keliausiu, nes aplink save neturėjau pavyzdžių. Dabar jau kelionės kone kiekvienam tapo gyvenimo dalimi. Juk į užsienį dažnai galima nuskristi už keliolika eurų.
Prieš dvidešimt penkerius metus idėja leistis į pirmąją kelionę užgimė, kai laikraštyje perskaičiau žinutę, kad kažkoks vaikinas traukiniu sugebėjo nukeliauti į Kiniją. Traukiniu? Net nežinojau, kad tuo metu traukiniai dar į Kiniją važiuoja. Mintys apie to vaikino kelionę į Kiniją nedavė ramybės. Prisirinkau nemažai informacijos, kaip būtų galima pasiekti Kiniją, ir supratau, kad aš irgi galėčiau leistis į šią kelionę. Išvykau su draugu.
Bet pirmyn atgal traukiniu važiuoti nenorėjome. Planavome į Kiniją nuskristi lėktuvu. Tačiau, beieškodami lėktuvų bilietų, aptikome galimybę iš pradžių nuskristi į Singapūrą, iš ten – į Kiniją. O į Lietuvą iš Kinijos grįžau traukiniu.
Kiek laiko truko kelionė traukiniu į Lietuvą iš tolimosios Kinijos?
Iš Kinijos traukiniu galima sugrįžti per šešias septynias dienas. Bet, kadangi pakeliui nesinorėjo aplenkti gražių vietų, kelionė iš Kinijos truko pusę metų. Pabuvome ir prie Baikalo, ir kitose gražiausiose Sibiro vietose. Tada dar nemokėjau kelionių planuoti, todėl ir keliavome tik pusę metų. Jei dabar leisčiausi į tokią kelionę, užtrukčiau kur kas ilgiau.
Kai keliavome į Kiniją, kai kurių šalių vizas gavome iš anksto. Todėl, norėdami pakeliui namo aplankyti ir kitas vietas, privalėjome paisyti, kiek kokios šalies viza galioja. Po pirmosios kelionės Kinijoje dar joje lankiausi keliolika kartų ir daug ką ten esu pamatęs.
Kaip jūs Kinijoje su vietiniais gyventojais susikalbėdavote? Kinai moka anglų kalbą?
Nemoka. Net ir jaunimas nekalba angliškai. Tik didmiesčiuose jauni žmonės jau pramokę angliškai, bet kiek toliau į provinciją niekas jokių užsienio kalbų nemoka.
Kai po Kiniją keliaudavau anksčiau ir ten buvo uždraustas internetas, tekdavo „kalbėtis“ gestais ir rankomis, o dabar jau galima pasitelkti visas ryšio priemones. Yra įvairiausių programėlių, todėl nesudėtinga iš kinų kalbos išsiversti tai, kas bent jau būtiniausia kelionėje. Man atrodo, kad šiais laikais įmanoma visą pasaulį pamatyti, mokant ir tik lietuvių kalbą.
Jei jūs keliaujate po pusę metų ir daugiau, o Lietuvoje būnate tik po mėnesį, ar jūsų nevaržo darbai Tėvynėje?
Nevaržo. Iš kelionių į Lietuvą grįžtu dažniausiai tada, kai pase nebetelpa vizos arba jį reikia pasikeisti. Mano kelionės mėnesį netrunka, nes per tiek laiko nespėčiau net įsijausti į vienos ar kitos šalies ypatumus ar subtilybes. Tad aš – nuolat kelyje.
Anksčiau, turėdamas prekybininko išsilavinimą, turėjau įvairių verslų. Užsiėmiau didmenine prekyba. Po to septynerius ar aštuonerius metus iš viso niekur nedirbau, nes turėjau rinktis – ar dirbti, ar pamatyti net ir pačias atokiausias pasaulio šalis.
Neseniai kilo idėja dalytis su kitais savo kelionių patirtimi, žiniomis, gebėjimu, kaip jas organizuoti, todėl įkūriau savo kelionių agentūrą. Tad dabar – kelionės ne tik pomėgis, bet – ir darbas.
Kodėl neretai renkatės tas šalis, kuriose vyksta kokie nors konfliktai? Nebijote pavojų?
Renkuosi visas šalis, tik kažkodėl dažnas prisimena: „O, Danas buvo Somalyje.“ Bet šią vasarą visą mėnesį keliavau po Italiją. Nors visi galvoja, kad Italija – saldaus gyvenimo šalis, ir ten pasitaiko konfliktinių situacijų. Ypač pietinėje Italijos dalyje – nemenkas nusikalstamumas ir dažni plėšimai. Tačiau tai manęs visiškai negąsdino. Jei žinau, kad kelionėse gali tykoti kokie nors pavojai, joms labiau pasiruošiu.
Turite ginklą?
Ne, bet kartais peilį vežiojuosi. Dar neteko jo panaudoti, bet kai turi kišenėje – šiek tiek ramiau.
Kuriam laikui išvyksite į Pakistano šiaurę?
Nežinau. Jeigu žinau grįžimo datą, mane graužia mintys, kad tuoj baigsis kelionė. Išskrendu su grupe, po numatytų kelionės maršrutų visi grįš namo, o aš pasiliksiu Pakistane. Bilietą turiu tik į vieną pusę. Galbūt po Pakistaną keliausiu iki kitų metų vasaros.
Kur keliausiu Pakistane, kol kas nežinau, nes kai kurie šios šalies regionai yra uždari. Į juos įvažiuojant būtini specialūs leidimai. Ypač į pasienį su Afganistanu. Bet man labai norėtųsi aplankyti tose vietose esančius nacionalinius parkus, kurie nepaprastai gražūs.
Kokia jūsų kelionė jums pačiam buvo netikėčiausia? Atsikėlėte ryte ir nusprendėte leistis kad ir į pasaulio kraštą…
Kai nuolat esi kelyje, netikėtumų nebūna. Viena diena – geresnė, kita – prastesnė. Keliaudamas tiesiog neturiu jokių lūkesčių, todėl niekada kelionėmis nenusiviliu. Nelyginu, tarkime, Seišelių paplūdimių su kokiomis nors kitų jūrų ar okeanų pakrantėmis, o mėgaujuosi tuo, ką matau.
Rašote kelionių dienoraštį?
Ne. Ir tai – blogai. Bet daug fotografuoju. Kartais filmuoju. Todėl prisiminimus man dažniausiai pažadina nuotraukos ar filmuoti siužetai.
Nebuvote, kaip svetimtautis, patekęs į nelaisvę?
Ne. Tik kelis kartus buvau trumpam sulaikytas patikrinimo postuose. Bet, kyšio negavę, pareigūnai paleido. Dažniausiai juk užsieniečiai sulaikomi dėl kyšių, o pretekstu neretai būna kokie nors išsigalvoti dokumentai, kurie net neegzistuoja. Bet aš, prieš išvykdamas į keliones, susirenku visą informaciją, kokius dokumentus privalu turėti. Todėl bandymai išvilioti pinigų manęs nė kiek negąsdina.
Kai kurie keliautojai yra pasakoję, kad gana pavojinga keliauti po Afrikos šalis. Jums neteko ten patirti kokių nors netikėtumų?
Afrikos šalys, palyginti su Europa, menkai išsivysčiusios. Man šiame žemyne neteko susidurti su pavojais. Žinoma, jei prie vietinių genčių būčiau bandęs prisiartinti automobiliu arba demonstratyviai rodydamas kino ar fotokameras, geruoju būtų nepasibaigę. Reikia žinoti, kaip prieiti prie tenykščių gyventojų. Afrikos gentys kovoja tarpusavyje ir dėl vandens, ir dėl kitų civilizacijos dalykų, bet aš nesu joms priešas, nes negaliu nieko atimti. Esu matęs, kaip žmonės Afrikoje iki kokio nors vandens telkinio su talpyklomis ant galvų eina dvidešimt kilometrų.
Vežate į Afriką tenykščiams kokių nors lauktuvių?
Žinodamas, kad ten vyrai svaiginasi, pasiimu kokių nors tam tinkančių medžiagų. Gal jos Vakarų pasaulyje ir nelegalios, bet Afrikoje jų vartojimas – visiškai legalus.
Koks kelionių per ketvirtį amžiaus nuotykis vis dėlto jus yra nustebinęs?
Afrikoje viena gentis man bandė įsiūlyti žmoną. Atsisakiau, bet jokio keršto už tai nesulaukiau. Man žmona buvo siūloma iš genties, kurioje moterys gyvenime nusiprausia tik du kartus – kai gimsta ir kai miršta. Bet tos moterys turi savas švaros procedūras – maišo raudonąją žemę su įvairiomis žolelėmis bei gyvūnų taukais ir nuolat tuo mišiniu tepa visą kūną. Todėl moterys – raudonos spalvos.
Negalėjau priimti siūlomos afrikietės žmonos dar ir dėl to, kad ten merginos į žmonas atiduodamos ne šiaip sau. Tėvai už dukras Afrikos miestuose prašo nemenkų pinigų, o gentyse kai kurios žmonos kainuoja net šimtą jaučių. Viena vertus, tokia banda kainuoja milžiniškus pinigus, kita vertus, kas gi gali turėti tiek galvijų? Todėl būna ir taip, kad dėl žmonų gentys viena iš kitos atiminėja jaučius.
Kaip artimieji ir šeima vertina tai, kad jūs nuolat keliaujate, nuolat – kelyje?
Artimieji jau įprato, kad esu išvykęs. Turėjau šeimą, bet ji subyrėjo. Tad esu laisvas keliauti. Gal po kelerių metų mano gyvenimo būdas pasikeis ir gims sprendimas kur nors apsistoti ilgesniam laikui. Lietuvą laikau savo namais, bet joje kol kas juk būnu labai trumpai.
Kokia jūsų, kaip keliautojo, patirtis Lietuvoje? Ar ją apkeliavote skersai išilgai?
Daug kas manęs klausia, ar pažįstu Lietuvą? Prieš COVID-19 ligos pandemiją grįžau iš Azijos ir supratęs, kad ilgai vienoje vietoje nenustygsiu, pasiėmiau palapinę ir išėjau keliauti po Lietuvą per miškus. Pėsčiomis per mėnesį nuėjau daugiau nei tūkstantį kilometrų. Nuo pasienio su Lenkija gražiausiomis vietomis nuėjau iki Latvijos. Kadangi Vilniuje dar buvo daug įvairiausių karantino apribojimų, nusprendžiau pakeliauti Baltijos pajūriu. Nuėjau iki Drevernos. Buvo ruduo. Naktimis jau būdavo šalnų. Kadangi mėgstu sunkias keliones, nepaisant šalto oro, miegodavau palapinėje. Kelionės įspūdžiais dalydavausi socialiniuose tinkluose, todėl nemažai bičiulių man siūlydavo nakvynę savo sodybose: „Danai, mūsų sodyba nuo tavo buvimo vietos už dviejų šimtų metrų. Raktai palikti ten ir ten. Eik ir pernakvok.“
Tačiau savo nuostatų – miegoti tik palapinėje, maudytis tik atviruose vandens telkiniuose ir gamintis maistą tik ant laužo, neužeiti į jokią kavinę ar restoraną – neišdaviau. Miškuose dar rasdavau grybų, apleistose sodybose – vaisių. Kai prasidėjo rudeniniai lietūs, jau buvau pasiekęs Klaipėdą. Bet iki tūkstančio kilometrų kelionės man buvo trūkę visai nedaug, todėl ties Dreverna ir baigiau kelionę. Taigi, Lietuvai nesu skolingas ir labai tuo džiaugiuosi, nes pamačiau, kaip keičiasi mūsų gamta – kaip geltonuoja paparčiai, kaip vienos uogos pranyksta, kitos – atsiranda. Girdėjau, kaip visos girios rudenį skamba, prasidėjus briedžių ir elnių rujai.
O vienatvė kelionėse neslegia?
Anksčiau galvodavau, kaipgi keliauti vienam? Bet po kurio laiko supratau, kad, jei nesiryšiu keliauti vienas, o ieškosiu kompanijų, nieko ir nepamatysiu. Esu buvęs tokiose pasaulio vietose, kur kelyje galima nesutikti nė vieno žmogaus. Kad ir – Amazonės džiunglėse. Kita vertus, kai keliauju vienas, žmonės patys prie manęs prieina, klausdami, iš kur aš ar kur keliauju. Iš tikrųjų kelionėse esu patyręs daugiau žmonių geranoriškumo nei atšiaurumo. Tad ir nesijaučiu vienišas.
