Ukrainietė Mariia Grazhina Chaplin – tikras veiklios moters įkūnijimas. Žurnalistė, prodiuserė, televizijos laidų vedėja, tituluota gražuolė ir „WIBA Awards“ įkūrėja – jos veiklų sąrašas įspūdingas. Vis dėlto Mariia įsitikinusi: didžiausi pasiekimai – dar ateityje. „Niekada nenustoju judėti pirmyn“, – sako ji.
Nuo Ukrainos iki pasaulinės scenos: kas labiausiai suformavo jūsų asmenybę?
Esu dėkinga, kad gimiau Ukrainoje. Tai suformavo mano pasaulėžiūrą – suprantu, kaip mąsto žmonės posovietiniame regione, ir matau, kaip pasaulį vertina Vakarai. Vertybės, su kuriomis užaugau Ukrainoje, ir tos, kurias įgijau dirbdama bei mokydamasi užsienyje, tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Kaip ukrainietė moteris, branginu tradicijas ir moteriškumą. O pasaulinės patirtys mane išmokė vertinti įvairovę ir žmogaus orumo principus.
Esate „WIBA Awards“ – pasaulinės nuomonių formuotojų ir tinklaraštininkų asociacijos apdovanojimų – įkūrėja. Kodėl šie apdovanojimai yra svarbūs?
Man buvo akivaizdu, kad negalime ignoruoti interneto galios ir neįtikėtino talentingų žmonių indėlio, formuojančio mūsų kasdienybę per socialinius tinklus. Yra daugybė apdovanojimų tradicinės žiniasklaidos žurnalistams, aktoriams, tačiau kas pripažins tuos, kurie kasdien kuria prasmingus ryšius internete, skleidžia vertybes ir dalijasi žiniomis?
Žmonės vis daugiau laiko praleidžia „Instagram“, „TikTok“, „Facebook“ platformose, o tradicinė televizija praranda savo buvusią įtaką. Anksčiau būtent televizija formavo mūsų pasaulio matymą, o dabar patys renkamės, ką norime matyti savo naujienų srautuose. Internetas tapo pagrindine erdve, kurioje gimsta naujos idėjos ir bendruomenės.
Internetas tapo pagrindine erdve, kurioje gimsta naujos idėjos ir bendruomenės.
Kaip manote, kas yra tikrieji nuomonės formuotojai?
Mano nuomone, tikrieji nuomonės formuotojai išsiskiria autentiškumu, daromu poveikiu ir gebėjimu kurti tikrus ryšius. Jie nesivaiko tendencijų ar sekėjų skaičiaus vien dėl tuščios garbės – jie naudojasi platformomis tam, kad įkvėptų prasmingiems pokyčiams.
Kiekvienais metais asmeniškai atrenku žmones, kurie atitinka mano pačios keliamus standartus. Esu atmetusi net milijonų vertės pasiūlymus, nes man svarbiausia – vertybės, kurias skleidžiame, ir žinutės, kurias siunčiame pasaulinei auditorijai.
Nuomonės formuotojai kartais laikomi žmonėmis, kurie „neturi rimto darbo“. Ar toks požiūris jus veikia, ypač turint omenyje jūsų šeimos ir išsilavinimo kontekstą?
Žmonės, kurie taip mano, dažniausiai patys nėra dirbę šio darbo. Tiesa ta, kad tai vienas reikliausių ir sudėtingiausių darbų. Tam reikia disciplinos, pagarbos savo auditorijai, emocinės brandos ir gebėjimo ne tik kurti turinį, bet ir suteikti jam prasmę bei tikslą.
Tai – darbas, kuriam būtina rinkodaros, vadybos, žurnalistikos, psichologijos žinių ir techninių įgūdžių visuma. Ir čia nėra darbo valandų – iš tiesų, tai darbas, kuris niekada nesibaigia.
Būkime atviri – šiandien kiekvienas politikas nori pakreipti nuomonės formuotojus savo pusėn, o verslai investuoja į juos, siekdami kurti pasitikėjimą ir auginti žinomumą.
Prisiminkime jūsų žurnalistės karjerą. Esate kalbinusi dainininkus Eltoną Johną, Jennifer Lopez, dizainerį Roberto Cavalli. Ar teko susidurti su iššūkiais?
Pasiruošimas yra viskas. Šie žmonės per savo gyvenimą yra davę tūkstančius interviu, jie girdėjo visus įmanomus klausimus – ir tikrai nenori kartoti tų pačių atsakymų.
Bet dar svarbiau – jie nėra tik garsenybės. Tai ikoninės asmenybės, sukaupusios dešimtmečius išminties ir patirties. Interviu vedėjo tikslas nėra tiesiog išgauti citatą – jis turi sukurti erdvę, kurioje pašnekovas galėtų nuoširdžiai atsiverti, parodyti, kas jis yra iš tiesų, o ne tik kuo garsėja.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria Ukrainos žiniasklaida ir žurnalistai?
Dezinformacija – vienas rimčiausių iššūkių, ir Ukrainoje ji pasiekė visai kitą lygį. Šalis tapo pagrindiniu taikiniu netikrų naujienų ir dezinformacijos kampanijoms, kurios veikia daugybėje sluoksnių.
Pavojingiausia tai, kad dezinformacija žaidžia su baime ir emocijomis, taikosi į pažeidžiamiausias mūsų vietas. Ji dažnai būna taip kruopščiai sukonstruota – sumaišyta su tikrais faktais tiek, kiek reikia, kad būtų įtikinama – jog gali suklaidinti net patyrusius profesionalus.
Turite „Mis Ukraina 2002“ titulą. Vakarų šalyse grožio konkursai dažnai vertinami prieštaringai. Ar šiandien ir vėl dalyvautumėte?
Taip, grožio konkursai kelia prieštaringų vertinimų, ypač labiau progresyviose pasaulio dalyse.
Tačiau aš tikiu, kad jie suteikia moterims platformą: jie išryškina individualumą, švenčia skirtumus ir meta iššūkį pasenusiems standartams, dažnai suformuotiems vyrų. Man tai yra pažanga. Nė kiek nesigailiu savo sprendimo ir didžiuojuosi būdama „Mis Ukraina“.
Esate neabejinga madai. Ar jūsų spintoje yra drabužis, turintis ypatingą istoriją?
Taip – mano „Gucci“ striukė. Ją įsigijau 2018 metais tą pačią dieną, kai pateikiau paraišką registruoti „WIBA Awards“ prekės ženklą. Turėjau 50 tūkst. dolerių biudžetą – 48 tūkstančius skyriau registracijai, o 2 tūkstančius – striukei.
Vilkėjau ją per pirmuosius „WIBA Awards“ apdovanojimus. Ir vilkėsiu ją toliau – ji man primena apie drąsą tikėti savo svajone.
Ką po savęs norėtumėte palikti kaip moteris ir kaip žinoma žiniasklaidos asmenybė?
Mano viltis – palikti pavyzdį, kuris įkvėptų moteris siekti savo svajonių su pasitikėjimu savimi, aistra ir vidine stiprybe, derinant užtikrintumą su grakštumu.
