Leidykla „Briedis“ tamsiais žiemos vakarais siūlo išnarplioti dar vieną painią detektyvinę istoriją. „Nė žingsnio atgal“ – tai paskutinė „USA Today“ bestselerių autorės Debros Webb knyga iš serijos apie skaitytojų jau pamėgtus detektyvus Devlin ir Falką. Anksčiau išleistos šios serijos knygos: „Niekuo nepasitikėk“ ir „Peržengta riba“.
Ankstyvą pirmadienio rytą Birmingamo detektyvai Kerė Devlin ir Lukas Falkas gauna skubų iškvietimą. Vidurnaktį kilusio gaisro metu žuvo namie miegojusi moteris ir jos penkiametė dukra. Atvykus į vietą, paaiškėja, kad gaisras sukeltas tyčia, bet kas ir kodėl galėjo taip žiauriai pasielgti? Vėliau per gaisrą išgyvenęs žuvusiosios sutuoktinis ir mergaitės tėtis prisipažįsta įvykdęs šią dvigubą žmogžudystę. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio…
Kodėl šeimą praradęs vyras prisiima kaltę už nusikaltimą, kurio akivaizdžiai nepadarė? Įrodymai byloja, kad tikrasis nusikaltėlis tebėra laisvėje, be to, visi apklausti liudininkai kažką slepia. Ši byla patyrusių detektyvų porai tampa tikru galvosūkiu, o vis išnyranti paslaptinga Falko praeitis kelią nuolatinę grėsmę tarp jų užsimezgusiems santykiams.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.
Knygos ištrauka
– Tas, kas sukėlė gaisrą, – tarė Kerė, lįsdama po nusikaltimo vietą žyminčia juosta, – turėjo palikti aiškų ženklą, kad tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.
– Kol kas per anksti sakyti, kad taip nėra, – pritarė Lukas, sekdamas jai įkandin.
Kilus gaisrui name ar kitokiame statinyje, pirmųjų į įvykio vietą atvykusių tarnybų laukia svarbiausia užduotis – nustatyti, ar viduje yra žmonių, juos išgabenti, tuo pat metu stengiantis suvaldyti ugnį. Aukos ir kūnai būdavo išvežami kaip įmanoma greičiau, tačiau gaisro priežasties tyrimas dažniausiai būdavo pradedamas tik užgesinus liepsnas ir pripažinus, kad pastatas ar jo likučiai yra saugūs ir galima tęsti tyrimą viduje. Kerė negalėjo tiksliai pasakyti, kada kilo gaisras, bet buvo akivaizdu, jog aukos jau išgabentos, mat prie namo nesimatė greitosios pagalbos automobilių, pasirengusių išvežti sužeistuosius, ir nė ženklo Džefersono apygardos medicininės ekspertizės personalo arba negyvus kūnus pervežančio transporto.
Kai gaisras kildavo naktį, viduje buvę žmonės retai išlikdavo gyvi.
– Žiūrėk, ten šefas, – tarė Lukas, ir ji tarsi atsipeikėjo.
Kerė nusekė akimis Luko žvilgsnį ir pamatė viršininką, kuris, sprendžiant iš pašnekovo uniformos, kalbėjosi su vienu iš ugniagesių. Pastebėjęs juos ateinančius, viršininkas pasitraukė nuo pareigūno ir nuskubėjo jų pasitikti. Jo veidas atrodė kažkoks įdubęs, išraiška niūri. Akivaizdu, kad su šiuo įvykiu jį siejo ne tik profesinis, bet ir stiprus asmeninis ryšys.
Policijos viršininkas Patrikas Diubosas buvo bebaigiąs šeštą dešimtį, pražilęs nuo pragariško darbo, juk jam teko daugybę kartų rizikuoti, bet užsitarnavęs didžiulę kolegų pagarbą. Aukštas ir sportiškas, jis tikrai išsiskyrė iš kitų savo laikysena. Per daugelį metų Kerė išmoko niekada neabejoti šio vyro sąžiningumu, net jei tam tikri rezonansinės bylos aspektai ją verstų galvoti priešingai. Nors per dešimt metų, praleistų vyriausiojo Birmingamo policininko poste, jis iš detektyvo pavirto politiku, tačiau gebėjimas perprasti žmones ir situacijas nė kiek nesumenko.
Per daugelį metų Kerė išmoko niekada neabejoti šio vyro sąžiningumu, net jei tam tikri rezonansinės bylos aspektai ją verstų galvoti priešingai.
– Detektyvai, – jis linktelėjo Kerei, paskui Lukui, o tada kreipėsi į ją: – Kalbėjausi su leitenantu Bruksu, jis žino, kad judu tirsite šią bylą. Bruksas pasakė, kad jūsų grafikas dabar laisvesnis.
Jiedu dar neparašė apibendrinančių pastaruoju metu tirtos bylos išvadų, o vos po septyniasdešimt dviejų valandų prasidės Padėkos diena. Bet kam tai rūpi? Nei žmogžudystė, nei jos tyrimas nelaukia švenčių arba idealiai sutvarkytų dokumentų. Kadangi jie ką tik baigė tirti bylą, pagal įprastą tvarką dabar turėtų atsidurti eilės gale, bet viršininkas galėjo ir nesilaikyti protokolo. Priklausomai nuo to, kaip klostysis šis tyrimas, kiti detektyvai arba pavydės, arba dėkos likimui. Paprastai būdavo antrasis variantas.
– Taip, pone, – patvirtino Kerė.
Diubosas atsisukęs dirstelėjo į apdegusį namą, ir niūrios raukšlės aplink jo burną ir akis susimetė dar giliau.
– Šis namas priklauso mano bičiulei. Kai tapau detektyvu, jos vyras buvo mano pirmasis partneris. Daug visko patyrėme kartu, – lūpose švystelėjo vos įžiūrima šypsena. – Pakvietė mane būti krikštatėviu, kai gimė jų pirmas ir vienintelis vaikas, dukra Alison, – ties paskutiniu žodžiu jo balsas sudrebėjo.
Tada Kerė suprato.
– Ar čia Alison namai?
Viršininkas linktelėjo.
– Jai ir jos penkerių metų dukrytei Lėjai nepavyko ištrūkti iš gaisro. Jas rado lovose. – Jis giliai atsiduso. – Jos vyras ligoninėje. Šiuo metu jį saugo pareigūnai.
Išgirdusi šią naujieną, Kerė pajuto, tarsi jai paširdžiuose kažkas įtrūko. Nesvarbu, kiek žmogžudysčių bylų ji ištyrė, bet tirti vaikų nužudymus visada buvo sunkiausia. Visada.
– Ar ugniagesių komandos viršininkas rado įkalčių, kurie liudytų padegimą? – paklausė Lukas.
Diubosas dar kartą įsmeigė akis į namą.
– Visi mano, kad buvo panaudotas katalizatorius, bet kol kas nieko daugiau nežinome. Remiantis kaimyno parodymais, – tęsė jis, – gaisras kilo vidurnaktį. Tas kaimynas, Filėjas Krendalas, kaip tik ėjo gulti ir pastebėjo liepsnas pirmo aukšto lange. Jis paskambino 911, o tada nubėgo pažiūrėti, ar gali kuo nors padėti. Alison vyras Loganas… – jis dar kartą giliai atsiduso, – rastas gulintis kniūbsčias priekiniame kieme. Krendalas sakė, kad jis atrodė nesąmoningas. Kai Krendalas jį atgaivino, šis nulėkė į namą šaukdamas žmonos ir dukters vardus. Ugniagesiai jį išgelbėjo ir nuvežė į ligoninę. – Diubosas akimirką nutilo, mėgindamas sutramdyti virpantį balsą. – Šiuo metu mes nežinome, kodėl jis buvo lauke, kai atbėgo kaimynas.
– Jis išvis neįstengė nieko pasakyti? – paklausė Kerė.
Diubosas papurtė galvą.
– Jį rado name be sąmonės, o kai paskutinį kartą teiravausi, dar nebuvo jos atgavęs. Pasiunčiau pareigūnus apklausti kitų kaimynų. Tikiuosi, kad kas nors bus ką nors girdėję arba matę. O jei nusišypsos laimė, galbūt vienas ar daugiau jų turi stebėjimo kameras ar bent jau vaizdo skambutį prie durų.
Lukas žvilgtelėjo į Kerę, tada į viršininką.
– Ar žinote kokią nors priežastį, kodėl ši šeima galėjo tapti taikiniu? O gal tarp vyro ir žmonos buvo kokių nesutarimų?
– Būtas anksčiau dirbo policininku. – Diubosas pasitrynė ranka žandikaulį. – Keletą metų jis dirbo narkotikų skyriuje, priedangoje, kol nusprendė, kad toks gyvenimas – ne jam. Maždaug prieš dešimt mėnesių pasitraukė iš to skyriaus.
– Ar nuo tada kur nors dirbo? – paklausė Kerė. Jiems reikėtų apklausti visus jam artimus asmenis – kuo greičiau, tuo geriau.
Viršininkas papurtė galvą.
– Nebent ką nors būtų susiradęs per praėjusią savaitę.
– Būtas, – pakartojo Lukas. – Loganas Būtas?
– Teisingai, – patvirtino viršininkas. – Loganas Būtas, trisdešimties su viršum.
Kerė dirstelėjo į savo partnerį. Didžiąją ankstyvosios karjeros teisėsaugoje dalį Lukas praleido dirbdamas itin slaptą darbą narkotikų skyriuje.
– Tu jį pažįsti?
Atsakydamas Kerei, Lukas linktelėjo.
– Pažinojau trumpai. Prieš kelerius metus. Buvome paskirti į skirtingas operacijas, bet kurį laiką mums abiem vadovavo tas pats leitenantas.
– Tuomet tikriausiai žinote, kad jis šiek tiek karštakošis. – Viršininkas prisimerkė. – Prieš jam išeinant iš departamento, jie su Alison nusprendė gyventi atskirai, bet tada Lėja susirgo, ir jie vėl susiėjo. Kaip suprantu, nuo tada reikalai pašlijo.
– Alison jums pasipasakodavo apie tokius dalykus? – nustebo Kerė.
Ar jis taip rimtai paisė krikštatėvio pareigų? Gal net labiau negu anksčiau, juk tos moters tėvas mirė tik pernai. O gal kas nors kitas jam papasakojo tokias smulkmenas? Buvo gyvybiškai svarbi kiekviena informacijos detalė – net ir iš policijos viršininko lūpų.
– Jos motina Džana, – paaiškino Diubosas. – Mes esame seni draugai. Ji bičiuliaujasi ir su mano žmona. Džanai jos žento elgesys pastaruosius keletą mėnesių kėlė nemenką susirūpinimą. Alison yra – buvo – jos vienintelis vaikas. Džana yra… – Jis trumpam nusisuko. – Sugniuždyta.
Kerė labai gerai suprato, ką reiškia netektis. Vos prieš pusantrų metų ji neteko dukterėčios. Vien ją prisiminus apimdavo širdgėla. Ji negalėjo nė įsivaizduoti, ką reiškia netekti vaiko.
– Ar ponia Skot ką nors žino apie Būto draugus? Ką nors, kas galėtų papasakoti apie jo ir žmonos santykius?
– Neturiu supratimo, bet pasirūpinsiu, kad kuo greičiau susitiktumėte su Džana. Turbūt Alison jai apie tai pasipasakodavo.
– Kuo greičiau galėsime su ja pasikalbėti, tuo geriau, – Kerė pabrėžė tai, ką, akivaizdu, viršininkas ir taip suprato. Bet šią akimirką jis buvo susikrimtęs, galbūt nemąstė taip aiškiai, kaip reikėtų. Asmeninės sąsajos su byla dažnai iškreipdavo perspektyvą. Viską žinau, viską mačiau.
– Aš jai paskambinsiu, – Diubosas akimirką įdėmiai žvelgė į namą. – Ji norėjo vykti į ligoninę ir ten budėti, kol Būtas atgaus sąmonę, bet paraginau važiuoti namo ir laukti mano skambučio. Ligoninėje jai nėra ką veikti, ten budi Būto motina Rebeka.
– Galbūt ponia Skot ir ponia Būt nesutaria? – Lukas gūžtelėjo pečiais. – Visaip juk būna.
Jei taip, vadinasi, kažkoks senas ginčas galėtų tapti motyvu. Kadangi viena iš aukų buvo anūkė, Kerei neatrodė, kad pirmiausia reikėtų įtarti abi močiutes. Vis dėlto teks ištirti ir tokį variantą.
