Į Lietuvos kino teatrus penktadienį atkeliauja žiūrovų lauktas režisieriaus Vytauto Katkaus filmas „Svečias“. Karlovi Varų kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotą kūrinį jau spėjo pamatyti ir savo įspūdžiais pasidalino Ineta Stasiulytė, Dovilė Filmanavičiūtė, Lukas Malinauskas, Eglė Kernagytė–Dambrauskė, Jonas Trukanas ir Kornelija Anelauskaitė.
„Nepaprastai patiko filmas. Dvi valandas sėdėjau išsišiepusi, paskendusi vaikystės nostalgijoje. Tokia ikoniška Šventoji, tokie bendražmogiškai suvienijantys krislai, kurių nereik gaudyt ir tikėtis – jie patys sminga į širdį ir pažadina tuos vidinius aiktelėjimus „taip taip, viskas mums taip visiems“. Visi vaikomės savo vidinius vaikus, visi alkstam meilės“, – šiltais įspūdžiais dalinasi rinkodaros specialistė Dovilė Filmanavičiūtė.
„Labai įspūdinga. Visa istorija papasakota taip, kaip man patinka – labai originaliai, labai kruopščiai. Vytautas veda žiūrovą ir žino, kur. O tai ir yra esmė: kai režisierius žino, kur veda, tu esi saugus ir nori plaukti su juo tuo laivu, kad jis viską aprodytų. Ir kaifuoji nuo kiekvieno kadro, – pagyrų negaili aktorė Ineta Stasiulytė. – Išeinu su mintimi, kad tu gali būti bet kur, bet nuo savęs nepabėgsi. Kur tavo namai, kur tu esi ir kas tu esi? Niekur taip garsiai savęs negali girdėti, kaip po amžinų savęs paieškų sugrįžęs į namus.“
„Žiauriai gerai yra nueiti į dar jaunų, bet jau pripažintų režisierių filmus. Tada jie būna on fire. Vytautą myliu nuo pirmo kurso, – sako aktorius Lukas Malinauskas. – Tai yra čia ir dabar gyvenanti Lietuva su visu savo grožiu, su vėsiu kurortu, kuris juk yra geriau nei lietingas miestas rudenį, ar ne? Bežiūrint filmą, į vaikystę labiausiai nukėlė kurortinis maistas. Ir visi kadrai su jūra. Tas lietuviškas kurorto vaizdelis, aptrupėję geltoni plytiniai pastatai, kur su seneliu važiavome vasaroti. Tas vasarojimas, kai suaugusieji guli, o vaikai nori dūkti. Daug lakstančių vaikų. Prisijungčiau prie jų.“
„Labai gražiai mano vyras pasakė – tai yra jausmo filmas. Čia pasiduodi ramiai tėkmei. Pagavau save, kad per filmą nei karto nepagalvojau apie kažką kito – tiesiog mėgavausi. Tos lėtos scenos – valgo jis tą kibiną, užkanda tais ledais, o tu žiūri besimėgaudamas, niekur neskubėdamas. Gyvename pasaulyje, kuriame bėgam, lekiam, skubam. Ir kaip gerai, kai yra tokie filmai, kurie šiek tiek pristabdo, leidžia pabūti čia ir dabar, pasimėgauti tomis akimirkomis, kurios vyksta kine. Man labai patiko“, – šypsosi TV, radijo ir renginių vedėja Eglė Kernagytė–Dambrauskė.
„Filmas sugrąžino į vaikystę, į tą Šventąją, kur su tėvais ir broliu praleisdavau visas vasaras. Jis leidžia sugrįžti į tą buvusį laiką, tuos medinius namukus, pušis, smėlį – tą lietuvišką pajūrį. Gali pakeliauti į vasarą, su kuria dabar atsisveikiname. Filmas pratęsia vasarą, – pasakoja tinklaraščio „ANE“ kūrėja Kornelija Anelauskaitė. – Vytautas yra labai savitos auros režisierius – stebėtojas, dokumentalistas. Jis nieko per daug nepasako, o kalba muzika, aura, spalvomis, kadrais. Nedaugžodžiaujantis, bet pasakantis.“
Režisierius Jonas Trukanas „Svečią“ žiūrėjo kartu su savo tėčiu, tad, pasak jo, jau vien to būtų užtekę, kad šis filmas itin surezonuotų. „Vytautas tęsia tai, ką darė su trumpametražiais filmais – jie labiau jausminiai nei siužetiniai. Ir jei pagauni, ką siūlo šis režisierius, turėsi puikų vakarą ar dieną, – sako J. Trukanas, o paklaustas, kuri filmo scena jį labiausiai nukėlė į vaikystę, iškart prisiminė karuseles. – Esu ne kartą įlipęs į neveikiančią karuselę. Tas girgždėjimas…“
„Svečias“ nukelia į vasaros pabaigą. Trisdešimtmetis Danielius sugrįžta į gimtąjį miestą. Jis Norvegijoje gyvena jau daugiau nei dešimtmetį ir ten turi viską – darbą, šeimą, draugus. Tačiau mirus tėčiui, jis turi sugrįžti į Lietuvą, kad parduotų savo vaikystės namus. Mažame kurortiniame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje. Susitikdamas su pažįstamomis vietomis, senais draugais ir išlikusiais prisiminimais, Danielius junta tylią vienatvę, bet jai nesipriešina – renkasi tyrinėti. Jis paskutinį kartą pasineria į miestelį prieš jį paleisdamas.
