Ieškantiems autentikos prie šaknų grįžti padės Kūčių ir Kalėdų stalo tradicijos. Senoviniais receptais jūsų šventiniam stalui dalijasi ir apie šių papročių tikrąją prasmę pasakoja paveldo komunikacijos tyrinėtojas, istorikas, archeologas prof. dr. Rimvydas Laužikas.
Visą tekstą rasite naujausiame „ELLE Gourmet Lithuania“ leidinio numeryje.
Kada Lietuvoje pradėtos švęsti Kūčios ir kaip ši šventė atrodė tais laikais?
Kūčios – krikščioniška šventė. Kristaus gimimo – Kalėdų – išvakarės. Bet, žinoma, žiemos saulėgrįžos (trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties) šventės yra senesnės nei krikščionybė. Jos būdingos daugeliui senųjų kultūrų. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje maždaug tuo metų laiku švęsta dienos, skirtos Poseidonui, Dionisui, Demetrai, o senovės Romoje – Saturnalijos. Krikščionybė žiemos saulėgrįžos šventę susiejo su Išganytojo – Jėzaus Kristaus – gimimu.
Žiemos saulėgrįža turėjo būti švenčiama ir ikikrikščioniškoje Lietuvoje. Tačiau, kaip galėjo atrodyti ši šventė, nežinome. Pirmas Kūčios (kaip šios šventės valgio) paminėjimas lietuvių kalba yra randamas 1573 metų Volfenbiutelio postilėje. Iš XVI–XVIII amžių jau turime daugiau informacijos ir apie Kalėdų išvakarių šventimą. Pagrindinis jo elementas buvo labai panašus į šiuolaikinį – šeimos susėdimas, bendra malda prie vakarienės stalo.
Kodėl gaminame būtent 12 patiekalų?
12 patiekalų tradicija susiformavo XX amžiuje. Šis skaičius paprastai buvo siejamas su 12 apaštalų. Istoriniais laikais labai nedaugelis šeimų galėjo sau leisti tokį skaičių patiekalų net ir ant šventinio stalo. Kita vertus, koks nors būtinas patiekalų skaičius neminimas senuosiuose Kūčių aprašymuose turtinguose namuose ar XIX amžiaus rekomendacijose, kaip paruošti „idealų“ Kūčių stalą.
Vienas pirmųjų 12 patiekalų paminėjimų Lietuvoje – tokio Jano Vitarto tekste 1897 metais. Bet tas paminėjimas – toks keistokas. Nėra aišku, iš kur Vitartas paėmė tą skaičių. XIX amžiaus pabaigoje rasime 12 patiekalų paminėjimų ir Lenkijoje, netoli Poznanės. Toks skaičius yra minimas Kūčiose Umiastowskių dvare prie Vilniaus, tačiau tyrėjai pastebi, kad pagal patiekalus šios Kūčios buvo panašesnės į Didžiosios Lenkijos regiono nei lietuviškas Kūčias.
Kūčių vakarienėje – labai daug simbolinių prasmių. Kokie yra pagrindiniai šios šventės simboliai?
Tai yra tiesa, nė vienos kitos šventės stalas neturi tiek „būtinųjų“ valgių kaip Kūčios. Tačiau Kūčių stalo patiekalai yra skirtingos simbolinės prasmės. Kita vertus, tiek stalas, tiek patiekalų prasmės skyrėsi pagal konfesijas. Jei kalbame apie katalikišką Kūčių stalą, du svarbiausi simboliniai dalykai būtų plotkelė (kalėdaitis) ir kūčia. Kalėdaitis – Jėzaus Kristaus kūno simbolis. Kūčios istorija – kur kas gilesnė. Juk šis valgis davė pavadinimą ir visai šventei.
Kalbos istorijos tyrinėtojų teigimu, pats žodis „kūčia“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje yra žinomas nuo XI–XII amžių, o kildinamas iš graikų kalbos žodžių „κουκκί“, tai reikštų pupas arba „κόκκος“ (grūdai). Jis atkeliavo ir išplito per LDK ortodoksus. Neturime pamiršti, kad svarbiausias visos Rytų Europos ortodoksų kultūros centras – Kyjivas – viduramžiais buvo LDK dalis. Panašus valgis graikų ortodoksų kultūroje vadinamas Koliva (Κόλλυβα). Ortodoksų kultūroje šis valgis glaudžiai susijęs su mirusiųjų prisiminimu.
Ši prasmė labai ryški ir lietuviškuose Kūčių papročiuose. Juk ant stalo neretai net atskira vieta padengiama šeimos mirusiesiems. Kūčia – virtų kviečių ir žirnių valgis su medumi. 1573 metų Volfenbiutelio postilėje viename pamokslų aptariami įvairūs liaudiški prietarai ir rašoma: „…su kuciamis, su szirneis su queteis su medum maischitais <…> daug blasznidami…“ Panašaus patiekalo receptas pateikiamas ir vėlesniais laikais, XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje. Kaip savo atsiminimuose rašo Magdalena iš Nalęcz-Gorskių – Komorowska, Biržuvėnų dvare valgyta kūčia, „tai yra žirniai ir kviečiai su medumi“.
Kiti Kūčių patiekalai – taip pat senoviški. Tai šližikai (kūčiukai), kisielius (ne kompotas, bet tikras, avižų kisielius), aguonų ar kanapių pienas. Senovinėms Kūčioms būdingas ir barščių valgymas. Tačiau jų simbolinės reikšmės – mažiau ryškios. Katalikams Kūčios yra ir pasninko laikas. Tad ant stalo būdavo daug žuvies patiekalų. Tarpukariu išpopuliarėjo silkė.
Kokia yra pasninko laikotarpio prasmė?
Pasninkai Lietuvoje ateina su krikščionybe. Jų prasmė – fizinė ir dvasinė žmogaus sveikata (taip, kaip ji buvo suprantama viduramžiais).
Paminėjote tarpukarį. Kokie produktai ir patiekalai tuo metu buvo populiariausi? Ar daug panašumų likę su to laikotarpio ir šiandienos Kūčių stalu?
Jei kalbame apie katalikiškas Kūčias – jos būtų panašios į dabartines. Pavyzdžiui, žurnalo „Moteris“ 1927 metų 12 numeryje pateiktame rekomenduojamų Kūčių vakarienės patiekalų sąraše rasime tokius valgius: „…lydekos („foršyruota“ ir kepta su krienais), silkės paprastai sutaisytos, silkės keptos su pomidorais, užpiltos karpės, užpilto sudako, žuvies su majonezu, raudonų švarių barščių su ausikėmis ir žuvies ritulėliais, keptos silkės su bulvėmis, silkių kotletų, lynos su grikių koše, karosų su grietinės sunka, šližikų, ryžių košės su radzinkom, įvairių kisielių, kompatų, vaisių, saldainių, riešutų, meduolių…“
Nors oficialiai ši šventė buvo uždrausta, Kūčias lietuviai šventė ir sovietmečiu. Kaip įprastas šventinis stalas atrodė tais laikais?
Taip, religinės šventės sovietmečiu buvo draudžiamos. Kita vertus, trūko net elementariausių maisto produktų. Tad stalas buvo toks, kokį pavykdavo paruošti. Žinoma, buvo stengiamasi išlaikyti tradicinius valgius: kūčiukus, kalėdaitį, gaminti virtus kviečius, virti kisielių. Vienas iš to laikotarpio atsiminimų būtų Kūčioms įsigytas gyvas karpis, plaukiojantis vonioje.
Kokie desertai ar saldūs valgiai tradiciškai patiekiami Kūčių vakarą?
Kūčių vakaras buvo pasninko laikas, tad saldumynų ant stalo nebuvo. Vienintelis saldus skonis – medus kūčioje ar saldžioje sriuboje. Saldumynai minimi kitoje vakaro dalyje, kai žmonės pakildavę nuo Kūčių stalo ir eidavę prie eglutės. Jadvyga Čiurlionytė prisimena eglutės papuošimus savo tėvų namuose: „…čia štai pipirnikai [meduoliai] visokių žvėrių ir paukščių pavidalo, iš viršaus liukruoti [padengti glazūra] ir spalvotais siūlais pririšti prie šakelių. Toliau marcipaninės braškės, kriaušės ir obuoliukai (tai užvis skaniausia)…“ Tačiau eglutės puošimas XX amžiaus pradžioje (o ir tarpukariu) dar nebuvo tapęs visuotine tradicija.
Kaip atrodo jūsų šeimos Kūčių vakarienė? Kokius patiekalus gaminate, kurių tradicijų laikotės?
Kūčių vakarienė yra mūsų nematerialus paveldas. Jei norime, kad jis neišnyktų, turime jį praktikuoti savo šeimose, perduoti savo vaikams. Savo namuose dengiame tradicinį, katalikišką Kūčių stalą su jau minėtais senoviniais valgiais. Vienas mėgstamiausių – barščiai su mažais virtinukais, vadinamais „ausytėmis“.
