Vilnius – miestas, kurio neįmanoma „perskaityti“ vienu ypu. Viena vertus, tai istorijos pilnas senamiestis, kurio kiemų laiptinėse dar aidi žingsniai, antra vertus – energingai kylančios stiklo ir plieno konstrukcijos, atspindinčios dangų virš Neries.
Čia baroko bokštai meta šešėlį ant XX amžiaus modernizmo plokštumų, o tarp jų įsiterpia naujausios architektūros linijos. Tokia aplinka reikalauja, kad naujas pastatas ne tik stovėtų, bet ir dalyvautų šiame dialoge – rastų savo vietą tarp praeities ir ateities, tarp ramaus fono ir ryškių akcentų.
Tokį jautrų balansą geba pasiekti tik nedaugelis architektų. Audrius Ambrasas – vienas jų. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kurio darbai – nuo „Swedbank“ būstinės Konstitucijos prospekte iki kūrybinių industrijų centro „Pakrantė“ Valakampiuose – ne tik atpažįstami, bet ir įsirašę į miesto vaizdą kaip jo tapatybės dalis. Jo architektūra niekada nesiekia užgožti – veikiau sukuria erdvę, kurioje žmogus ir miestas randa bendrą kvėpavimą.
„Būtent dėl savo fragmentiškumo Vilnius yra unikalus. Jo istorinis sluoksniavimasis – ne defektas, o bruožas. Bet tai reiškia ir didesnę atsakomybę architektui. Kiekvienas naujas tūris turi įvertinti, su kuo kalbasi. Gražus dialogas galimas tada, kai naujas pastatas kalba ta pačia intonacija, net jei kita kalba.“ Tokia laikysena reikalauja atsisakyti architektūrinės arogancijos ir ieškoti sprendimų, kurie papildytų miesto istoriją, o ne stengtųsi ją perrašyti.
Kiekvienas A. Ambraso projektas prasideda ne nuo drąsių linijų ar įspūdingų vizualizacijų, o nuo klausimų. Tuščias lapas jo rankose pirmiausia pildosi vietos balsu – tuo, ką galima pajausti, bet ne iš karto pamatyti. Architektas sako, kad pradžioje svarbiausia ne forma, o santykis: „Viskas prasideda nuo klausymosi – vietos, konteksto, užsakovo, o tik tada ateina mintys, eskizai. Kartais pirmas piešinys būna net ne apie formą – gal labiau apie santykį, apie mastelį, ritmą ar net tyloje kylančią nuojautą.“
Tokio metodo rezultatas – pastatai, kuriuose dera trys kertiniai jo kūrybos principai: konteksto pajauta, proporcija ir pagarba aplinkai. Ši nuosekli gija jungia visus jo darbus, nepaisant jų funkcijos ar mastelio. Kiekvienas jų tampa ne tik fiziniu objektu, bet ir subtiliu dialogu su aplinka. Būtent taip buvo ir „Bellini“ atveju – projekto, kuriame šie principai gavo galimybę išsiskleisti ypatingoje vietoje.
Kaip pastatas rado savo vietą Vilniaus panoramoje
Vos 11-os butų butiko stiliaus gyvenamasis projektas „Bellini“ iškilo ten, kur Vilnius atsiveria visu savo daugiasluoksniu grožiu – UNESCO saugomame istoriniame centre, ant Neries kranto. Vos už kelių žingsnių – Kongresų rūmai, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, už upės – verslo kvartalas, o Gedimino prospekto restoranai ir galerijos pasiekiami pėsčiomis. Pro langus matyti Senamiesčio stogai, barokinės bažnyčios, o už jų – žalios kalvos.
Architektas prisimena, kad ši vieta nebuvo „tuščias sklypas“. Priešingai – ji turėjo stiprią dvasinę įtampą.
„Tai buvo istorinio miesto pakraštys, kuriame chaotišką struktūrą keičia aiškus perimetrinis užstatymas, besikėsinantis sunaikinti miestovaizdžio daugiaplaniškumą, matomą besileidžiant į miestą senąja Ukmergės gatvės trasa. Reikėjo rasti būdą, kaip išsaugoti vertingą vaizdą į Arkikatedros varpinę ir kartu baigti formuoti Žygimantų gatvės perimetrą“, – pasakoja A. Ambrasas.
Urbanistinė užduotis buvo sudėtinga: įkomponuoti naują pastatą taip, kad jis papildytų gatvės išklotinę, bet nepersvertų panoramos, kurią miestiečiai brangina jau šimtmečius. Reikėjo sprendimo, kuris būtų ne tik architektūriškai stiprus, bet ir vizualiai pagarbus aplinkai. Šios paieškos galiausiai virto forma, kuri tapo vienu atpažįstamiausių „Bellini“ bruožų – įgaubto stogo silueto.
„Viršutinė pastato dalis – tarsi griežtos Žygimantų gatvės išklotinės „dekoltė“, intriguojančiai atverianti šiek tiek senojo miesto paslapties. Tai buvo ne forma dėl formos, o rezultatas ilgo ieškojimo, kaip nekonfliktiškai įsirašyti į panoramą“, – dalijasi architektas.
Ši linija iškart patraukia akį – ji nėra agresyvi, tačiau joje yra tam tikro judesio, kurį galima pajausti ir iš tolo, einant Neries krantine. Patiems gyventojams ant įgaubto stogo įrengta apželdinta terasa suteiks galimybę plačios Vilniaus panoramos vaizdus patirti patiems.
Fasadas kaip Neries atspindys
Fasadas – dar vienas „Bellini“ atpažinimo ženklas. Jis dengtas specialiai šiam pastatui sukurtais reljefiniais elementais, kurių paviršius tarsi pulsuoja natūralių atspalvių banga. Tokia faktūra primena Neries tėkmę, matomą visai šalia, ir kaskart skirtingai žaidžia šviesoje – rytinės saulės spinduliai pabrėžia švelnius paviršiaus perėjimus, vakariniai – suteikia jam gilumo ir dramatiškumo.
Viduje jaučiama ta pati natūralumo ir ilgaamžiškumo filosofija, kurią A. Ambrasas puoselėja fasade. Natūralus medis suteikia jaukumo, akmens paviršiai – tvirtumo, o subtiliai parinktos faktūros kuria taktilinį malonumą, kurį pajunti vos palietęs durų rankeną ar grindų paviršių. Tai interjerai, kurie nesivaiko mados, o kviečia įsikurti ilgam, leisdami kasdien mėgautis kokybe, kurią pastebi akys ir gali paliesti pirštai.
Nematomos patogumo detalės
Už vizualinio grožio slypi ir kita, ne mažiau svarbi „Bellini“ pusė – tylus ir ramus gyvenimas net pačiame miesto centre. Tam čia parinkti aukštos kokybės „Schüco“ langai, užtikrinantys itin gerą garso izoliaciją, todėl net butų, esančių arčiausiai gatvės, viduje vyrauja tyla. Dideli, iki pat grindų siekiantys vitrininiai langai ne tik saugo nuo triukšmo, bet ir įleidžia maksimaliai dienos šviesos net žiemos popietę.
Šią vidinę kokybę papildo ir kiti komforto sprendimai – kiekviename bute įdiegta KNX išmaniojo namo sistema leidžia valdyti apšvietimą, patalpų mikroklimatą, žaliuzes ar rekuperaciją vos keliais prisilietimais prie jungiklio ar programėlėje telefone. Gyventojai gali susikurti apšvietimo scenarijus vakarienei, darbui ar poilsiui, nustatyti kambarių temperatūrą pagal savaitės planą, o išvykdami aktyvuoti energiją taupantį režimą.
Energijos efektyvumas čia reiškia ne tik mažesnes sąskaitas, bet ir tvaresnį gyvenimą. Erdvės suplanuotos taip, kad jas būtų galima pritaikyti individualiems poreikiams – nuo atviro plano svetainės iki uždaros darbo erdvės su vaizdu į miestą.
Tačiau „Bellini“ – tai daugiau nei patogiai įrengti butai elegantiškame pastate. Tai ir gyvenimo scenarijus, kuriame kultūra, gamta ir miestas susitinka vos už kelių žingsnių – tiek arti, kad kasdieniams reikalams automobilis tiesiog nereikalingas. Vakare galima nueiti į operos ar baleto spektaklį, užsukti į galeriją Gedimino prospekte ar pasivaikščioti palei Neries krantinę. Rytais terasa tampa kavos gėrimo vieta su Katedros bokšto siluetu, o savaitgalį – susitikimų su draugais pradžia.
Tokioje aplinkoje kiekviena detalė apgalvota taip, kad tarnautų gyvenimo kokybei. Paklaustas, koks žmogus, jo akimis, gyvens „Bellini“, A. Ambrasas atsako: „Tai turėtų būti žmonės, kuriems svarbu, kaip jie gyvena, ne tik kur. Žmonės, vertinantys kokybę, – ne vien daiktų, bet ir aplinkos, tylos, šviesos.“
Muzikinė pastato nata
Pavadinimas „Bellini“ atsirado jau sukūrus projektą, bet architektui jis prigijo lengvai.
„Bellini“ – tai švelni muzikinė nuoroda, lengvumas, elegancija. Man jis neprimeta estetikos, bet leidžia projektui suskambėti šiek tiek kitokiu tonu. Galbūt net tinka tai tyliai architektūrai, kuri nesiveržia į pirmą planą“, – sako A. Ambrasas. Muzikinė aliuzija dera su pastato charakteriu: jis ne dominuoja, o kuria foną, leidžiantį miesto gyvenimui skambėti visu grožiu – taip, kaip gerai suderintas akordas papildo visą kūrinį.
Paklaustas, ar šis projektas architektui atrodo kaip tam tikros architektūrinės filosofijos tęsinys, ar labiau naujas etapas, jis atsako: „Man tai – tęstinumas. Nors formaliai kiek kitoks, projektas remiasi tais pačiais principais, kurie man visada svarbūs: konteksto pajauta, proporcija, santykis su aplinka. Galbūt nauja tai, kad leidome sau daugiau plastikos, ekspresijos – bet ne išoriškai, o kaip vietos pasekmę“, – sako A. Ambrasas.
„Bellini“ ir buvo kurtas taip, kad jo balsas mieste būtų švelnus – neprimetantis, o kviečiantis įsiklausyti. Tokia pati ramybės ir elegancijos nuotaika tęsiasi ir kasdienybėje: rytas čia prasideda kavos puodeliu ant terasos, kai virš Senamiesčio stogų skleidžiasi saulė, o vakare vos per kelias minutes pasiekiamas teatras, koncertų salė ar mėgstamas restoranas. Grįžtant namo įsižiebę fasado reljefai primena, kad gyvenate vietoje, kur architektūra ir miestas kalbasi viena kalba – ramiai, elegantiškai ir su pagarba vienas kitam.
