Vos pravėrus Užupyje esančios klinikos „Tavo klinika“ duris, pasitinka gydymo įstaigoms neįprasta atmosfera. Sienos čia puoštos tapytais paveikslais, senovinėmis graviūromis, interjere vyrauja šiltos spalvos, nesijaučia įtampos – tik ramybė.
Klinikos įkūrėjos, šeimos ir vidaus ligų gydytojos Rūtos Maciulevičienės, kabinetas irgi neprimena ligoninės. Pro stilingos, senovinio stiliaus spintelės stiklus į pacientus iš nuotraukų žvelgia besišypsantys medikės artimieji – vyras, anūkė. Pokalbio metu ne kartą tenka įsitikinti, kokia svarbi gydytojai yra jos šeima, apskritai, ryšys su žmonėmis.
Pacientų sveikata rūpinatės jau daugiau nei tris dešimtmečius. Ar apsisprendimui tapti gydytoja įtakos turėjo tai, kad gydytojo darbas jums pažįstamas nuo vaikystės? Jūsų mama – habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė Geromanta Balevičienė.
Be abejo. Kiek save prisimenu, visą laiką norėjau būti gydytoja. Jau būdama penkerių, žaisdavau su ampulėmis ir daugkartinio naudojimo švirkštais, žinojau, kurioje vietoje mama juos laikydavo, kartais ir be leidimo pasiimdavau juos savo žaidimų reikmėms – mėgdžiodama mamą „gydydavau“ savo meškinus…
Kokias vertybes perėmėte iš mamos?
Didžiausia vertybė buvo pati mama ir jos požiūris į darbą, gydymą, žmogaus kančią. Mama į savo darbą žiūrėjo kaip į misiją. Ji mėgo muziką, knygas, teatrą, rūpinosi vaikais, namais, bet išskirtinai ir besąlygiškai ji mylėjo savo darbą. Ir iš tiesų, laiminga būdavo, kai nustatydavo retą diagnozę ar sugebėdavo padėti, regis, beviltiškam ligoniui.
Gydytojo darbas buvo jai didžiausia vertė – ne poilsis, ne atostogos, ne daiktai ar spindesys visuomenėje. Sudėtingus pacientus ji apskritai prisiminė visą gyvenimą. Pamenu, kartą, suradusi seną savo darytą paciento nuotrauką, ji man pasakė: „Įsivaizduoji, aš tik dabar supratau, kas tam žmogui buvo – po dvidešimties metų.“ Neišspręstą klausimą savyje ji nešiojosi visą tą laiką.
Mamai prioritetas nebuvo šeima, bet tai tikrai nereiškia, kad ji ja nesirūpino – dėmesio skyrė tiek, kiek galėjo. Kai mama neturėdavo kur manęs palikti, pasiimdavo į darbą. Turėdavau tupėti po stalu arba kažkur kitur, kur manęs niekas nematytų ir negirdėtų (šypsosi).
Mama turėjo įgimtą mokytojo gyslelę – ji man dar besimokant mokykloje pasakodavo apie sunkius, sudėtingus atvejus, aiškindavo, kur galima padaryti klaidą ir kitus dalykus. Mums su sese nieko netrūko: augome laikotarpiu, kai gydytojai ir universiteto profesoriai buvo gerbiami, jie gaudavo gerus atlyginimus. Universiteto docento-mediko atlyginimas su visais klinikiniais priedais buvo didesnis nei sveikatos apsaugos ministro. Laiko kartu irgi netrūkdavo, mama ir darbe, ir namuose visą laiką nejučia įtraukdavo į savo veiklą.
Kaip per šiuos dešimtmečius Lietuvoje pasikeitė medikų požiūris į pacientus, tarpusavio ryšį, pačių pacientų požiūris į savo sveikatą?
Per tris, keturis dešimtmečius gydytojo požiūris į pacientą ir paciento požiūris į gydytoją pasikeitė kardinaliai. Kai baigiau mokslus, gydytojų nuomonės beveik niekas nekvestionavo, jie buvo laikomi autoritetais. Ir tai tikrai suprantama – nuo mediko neretai priklauso paciento sveikata ir gyvybė. Tačiau tuomet gydytojas nebijojo prisiimti atsakomybės už savo ligonį.
Tiesa, tuo metu, kai pradėjau dirbti, neturėjome teisės pacientui duoti jo ligos kortelės. Prie ligonių lovų dažnai kalbėdavomės gydytojų žargonu, nesuprantamu žmonėms, neturintiems medicininio išsilavinimo. Buvo slepiamos potencialiai mirtinos diagnozės, reali padėtis, jų ligoniai neturėdavo žinoti. Buvo manoma, kad kuo mažiau pacientas žinos, tuo ramiau jausis. Gyvenome kalėjime, antidepresantų nebuvo, daug žmonių buvo paskendę totalioje apatijoje arba tiesiog gerdavo alkoholį.
Atgavus nepriklausomybę įvyko socialinis virsmas, Lietuvą pasiekė vakarietiškoji medicinos kultūra, bet jos tradicijas perimti nebuvo taip lengva. Vakarietišką kultūrą tarsi perėmėme „gabalais“, kaip kas mokėjo. Medicinos sistema tapo karikatūriškas hibridas – jau ne sovietinė, bet dar toli gražu ir ne vakarietiška. Juk medicinos ir gydymo kultūra – tai ne vien milijoninė aparatūra, ištyrimo galimybės, spindinčios gydymo įstaigos, bet ir visa vertybinė – etinė – kultūrinė sistema, kurią, pasirodo, perimti yra sunkiausia.
Nejaučiu nė menkiausios nostalgijos buvusiai tarybinei sistemai, bet manęs netenkina tas hibridas, kuris išėjo sudėjus į krūvą vakarietiškas technines bei materialias galimybes ir sovietinę darbo kultūrą medicinoje. Tikriausiai reikia, kad bent dvi kartos pasikeistų.
Buvo nutarta, kad pacientams reikia sakyti visą teisybę, bet niekas nepasakė, kaip ją pasakyti. Nežinau, diagnozės nesakymas buvo gera ar bloga idėja. Po šitiek metų manau, kad yra žmonių, kuriems reikia žinoti teisybę. Tačiau taip pat yra tų, kuriems tos teisybės visai nereikia. Kartais kolegoms, kurie net apie mirtiną diagnozę su pacientais kalbasi labai šaltai, dalykiškai ir atvirai, sakau: „Taip, jums pasakė, kad reikia sakyti tiesą. Bet kas pasakė, kad su ta tiesa reikia žmogų užmušti?
Nuvykusi į Vakarus, pamačiau, kad gydytojai yra specialiai mokomi, kaip elgtis prie ligonio lovos, kaip pranešti blogą žinią, kokia turi būti aplinka. Tai reikėtų daryti atskirame kabinete, aplinkui nesant kitų žmonių, neskambant telefonui – laiką būtina skirti tik tam žmogui, jeigu reikia, tiek pat ir jo gyvenimo partneriui, artimiausiems šeimos nariams.
Šiandien medicina jau yra labai pažengusi į priekį, bet visa tai, kas susiję su darbo etika, vis dar katastrofiškos būklės. Manau, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl pacientai iš valdiškų gydymo įstaigų vyksta į privačias, jie ieško žmogiško santykio. Žmogus jaučiasi daug saugiau, kai jis jaučiasi patekęs į patikimas rankas. Ten, kur jo kelionės su liga metu yra tinkamai vadovaujama ir už situaciją prisiimama atsakomybė. Kur jo problema tiesiog rūpi. Ten, kur su juo kalbama. To gauti valdiškoje įstaigoje beveik neįmanoma, nes sistema veikia visai kitaip.
Vakaruose į gydytojų darbo valandas yra įskaičiuojamas laikas, praleidžiamas kalbant telefonu, bendraujant su ligoniais arba artimaisiais, taip pat – laikas, skirtas savišvietai. Mūsų gydytojai yra apkrauti darbais, pervargę, nemokomi, kaip elgtis su pacientais. Mano kartos gydytojų didžiausia svajonė buvo viešosiose ligoninėse dirbti visą gyvenimą, o dabar jaunimas į jas dažniausiai nenori nė kelti kojos. Jauni gydytojai nenori patekti į aplinką, kurioje bus terorizuojami, priversti dirbti taip, kaip reikalauja sistema. Jie yra laisvi. Medikai apskritai yra labai ambicingi žmonės, jie nėra nusiteikę būti nuolatos žeminami, terorizuojami. Privačiose gydymo įstaigose jie to gali išvengti.
Visgi dėl kokių medicininių paslaugų reikėtų kreiptis į valstybines įstaigas?
Mes visi turime būti suinteresuoti, kad valdiška sistema veiktų kuo geriau, nes kiekvienas mūsų, nepriklausimai nuo socialinio statuso, galime patekti į situacijas, kuriose neapsieisime be valstybinėse ligoninėse teikiamų paslaugų. Tarkime, įvykus eismo įvykiui, atsidursime ne kur kitur, o viešojoje ligoninėje. Be to, tam tikrų sričių – neurochirurgijos, kardiochirurgijos, onkologinių ligų – medicinos paslaugos yra labai brangios, neįkandamos privačiai net labai turtingiems.
2015-aisiais įkūrėte kliniką „Tavo klinika“. Kas pastūmėjo šiam žingsniui?
2000-aisiais Vilniaus A. Vivulskio gatvėje mama atidarė nedidelį kabinetą. Kai grįžau iš Dubajaus, šiame kabinete ėmėme dirbti kartu. 2012-aisiais, mirus mamai, kabinete likau viena. Padaugėjo pacientų, kabinetas tapo ankštas, atsirado didesnio kolektyvo poreikis. Ši klinika atsirado ne kaip verslo plano dalis, ji ir gimė iš poreikio. Kiek vėliau klinika pakeitė pavadinimą, o nuo 2017-ųjų dirbame čia, Užupyje.
Kuo rinkoje išsiskiria jūsų klinika?
Medicina nėra ta sritis, kurioje būtų galima siūlyti itin išskirtines ar inovatyvias paslaugas. Dirbama pagal principus, kuriuos pripažįsta šiuolaikinė, įrodymais pagrįsta medicina. Negalima daryti to, ko nedaro kiti – neturime teisės ir negalime išradinėti dviračio.
Pagrindinė mūsų sėkmės priežastis – klinikoje dirbantys itin aukštos kvalifikacijos gydytojai, kurie yra žinomi savo srityse. Labai didžiuojamės ir slaugytojų kolektyvu. Sėkmę kuria ne įranga, viskas – specialistų dėka.
Mūsų klinikoje nuo seno nebijoma taikyti įvairių gydymo metodų, tradiciškai priskiriamų tik stacionariniam gydymui. Kadangi turiu antro lygio licenciją, leidžiančią dirbti ligoninėje, ir pati esu joje dirbusi, nebijau sunkiai sergančio ligonio. Įprastai pirmame lygyje dirbantys medikai sunkesnius pacientus siunčia į aukštesnio lygio institucijas, bet ligoninėje dirbantys gydytojai turi patys nustatyti diagnozę ir suteikti gydymą. Mūsų klinika irgi veikia pagal šį principą, mes ligonius ne siunčiame, o jiems padedame taip, kaip tik galime. Per metus į ligoninę išsiunčiame ne daugiau kaip dešimt ligonių, nors klinikoje būna apie 18 tūkst. apsilankymų.
Esu šventai įsitikinusi, kad 80–90 proc. situacijų galima išspręsti ambulatorinėmis sąlygomis. Nežinau, kas laukia valstybinių gydymo įstaigų, jeigu jose ir toliau vyraus dabartinė struktūra. Manyčiau, kad būtina iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikyti aukšto lygio valstybines skubios pagalbos, kardiologijos, chirurgijos, onkologijos sistemas. Šias sritis ir universitetines ligonines, kuriose vyksta mokymo procesai, irgi išlaikyti yra valstybės prerogatyva.
Visos kitos medicininės paslaugos turėtų būti teikiamos privačiajame sektoriuje ir žmonės turėtų už jas susimokėti iš savų ar draudimo lėšų. Taip veikia stomatologija. Tokia medicinos sistema taikoma kai kuriose Vakarų šalyse ir ji kuo puikiausiai veikia. Lietuvoje mes vis dar stengiamės išlaikyti tai, kas jau seniai nebeveikia.
Ar ateityje planuojate dar didesnę klinikos plėtrą?
Mums šiek tiek trūksta vietos sveikatinimuisi. Matome, kad yra didelis poreikis, tai šiuo metu labai madinga. Dabar žmonės nori gyventi ilgai ir jaustis gerai, būti produktyvūs, geriausia savęs versija. Vasario pradžioje visai šalia buvo atidarytas papildomas klinikos skyrius, kuriame teikiamos ilgaamžiškumą palaikančios paslaugos, tokios kaip NAD+ intraveninė terapija, raudonos šviesos ir ozono terapija ir kitos. Skyriuje derinama natūropatinė ir šiuolaikinė, įrodymais pagrįsta medicina. Jame teikiamos paslaugos svarbios ne tik blogos savijautos prevencijai, bet ir atsistatymui po sunkių ligų. Norime savo pacientams suteikti maksimaliai komfortiškas sąlygas.
Kaip jūsų pacientų sąraše atsidūrė aktorė Helen Mirren?
Tuo metu, kai aktorė filmavosi Vilniuje, seriale „Elizabeth I“, dirbau kitoje klinikoje, su kuria jos vadybininkai buvo sudarę sutartį. Užsimezgė gydytojo ir paciento kontaktas. Kai po 13-os metų ji vėl atvyko į sostinę ir susirgo, jos vadybininkė paprašė to paties mediko. Vėliau ji buvo atvykusi ir į mūsų kliniką, aš buvau nuvykusi ten, kur ji tuo metu Vilniuje gyveno. Prisimenu ją kaip nepaprastai šiltą ir mielą žmogų. Didžiausiu komplimentu laikau tai, kad atsisveikindama ji man pasakė: „I wish you were in London“ (liet. norėčiau, kad būtumėte Londone).
Kontaktas su pacientu užsimezga tikrai ne visuomet, jis yra labai intymus. Bet kontaktas turi įvykti, nes nuo pasitikėjimo priklauso rezultatas. Tai tikrai nereiškia, kad būtina draugauti su pacientais. Kad ir kaip būtų, visiems nuolatiniams pacientams gydytojai tampa tarsi šeimos nariai – jie žino visas jų ligas, problemas, pažįsta jų senelius, tėvus, vaikus, anūkus.
Jūs ir garsėjate tuo, kad su pacientais mokate užmegzti ypatingą ryšį. Kaip jums tai pavyksta? Visgi tai, rodos, ne visuomet lengva padaryti – į medikus besikreipiančius žmones dažnai kamuoja skausmai, jie gali būti pikti, nelaimingi.
Manau, kad tai – įgimta. Esu įsitikinusi, jei žmogaus problema tau nerūpi, negali jam padėti. Jeigu bandai įsigilinti į paciento problemą, ryšys atsiranda savaime. Nereikia nieko daryti specialiai.
Darbe, kuriame reikia bendrauti su žmonėmis, išvaizda, laikysena, balso tembras, mimikos yra labai svarbios, tai – darbo dalis, todėl darbo metu reikia būti pasitempusiems. Kad ir kas nutiktų asmeniniame gyvenime, einant į darbą tai turi būti paliekama užnugaryje. To išmokau iš mamos. Uždarydavau namų duris ir tą pačią akimirką pamiršdavau, kad turiu mažą vaiką.
Jeigu paklaustumėte mano vaikų, jie galėtų paliudyti, kad jiems niekada neskambinau norėdama paklausti, ar jie pavalgė pietus. Žinoma, tuo kažkas turėjo pasirūpinti – vyras, auklė. Buvau laiminga, kad manęs niekas nevertė rinktis tarp darbo ir namų.
O dabar jūsų sūnus jungiasi prie klinikos kolektyvo. Kaip manote, ar tai įpūs pokyčių?
Žinoma! Kiekvienas naujas žmogus įpučia naujų vėjų. Mano mama buvo pokario vaikas, ji galėjo nutraukti pacientą ir su juo pašnekėti griežčiau. Sakydavo: pacientui reikia duoti ne tai, ko jis nori, bet tai, ko jam reikia. Pamenu, viena pacientė skrupulingai jai pasakojo apie tai, kur važiavo, ką darė. Mama ją pertraukė sakydama: „Nepasakokite man, ką jūs darėte, aš matau rezultatą.“ (Juokiasi.) Dabar su pacientais taip nepašnekėsi, kol aš dirbau, pasaulis taip pat pasikeitė, mano vaikas dirbs dar kitokiame pasaulyje, jis nebegalės daryti daugelio dalykų taip, kaip dariau aš.
Mes visi mokomės iš savo tėvų ir mokytojų ir esame veikiami jų asmenybių netgi tada, kai jų jau nėra. Visai neseniai buvo atvykusi pacientė, kuri, pasirodo, buvo ir mano mamos pacientė. Po konsultacijos ji lyg tarp kitko pasakė, kad jai buvo keista girdėti mano mamos balsą – mūsų balsai yra labai panašūs. Ją nustebino ir dar vienas dalykas – jos žodžiais, mano elgesys su pacientu ir laikysena konsultacijos metu irgi yra visiškai tokie patys kaip mano mamos.
Specialiai mamos nemėgdžiojau, bet, matyt, perėmiau tai, ką matydavau, stebėdama po stalu. Mano vaikui irgi kartais tekdavo ten pasėdėti (šypsosi). Tikiuosi, kad ir jis kai ką iš manęs galės perimti. Ir viliuosi, kad jam teks dirbti tokiomis sąlygomis, kur gydytojas gali oriai ir kūrybingai gydyti, o pacientas – oriai gydytis.
