Pagal šį romaną kino kompanija „Universal Pictures“ 1991 m. pastatė filmą „Kepti žalieji pomidorai“. Filmo scenarijus buvo nominuotas „Oskarui“ ir Amerikos rašytojų gildijos apdovanojimams.
Leidykla „Briedis“ pristato Fannie Flagg romaną „Kepti žalieji pomidorai Vistlo stotelės kavinėje“. Tai paprastas ir paveikus klasikinis romanas apie draugystę, lojalumą ir paslaptis.
Veiksmas vyksta XX a. ketvirtojo dešimtmečio Amerikos pietuose. Dvi moterys: suvargusi, nuolat liūdna vidutinio amžiaus Evelina ir žilaplaukė ponia Tredgudė pasakoja savo gyvenimo istorijas.
Tą dieną, kai nutrūktgalvė Idžė ir jos draugė Rūta Alabamoje atidarė jaukią Vistlo stotelės kavinę, miestelis visiškai pasikeitė. Šalį buvo apėmusi Didžioji depresija, tad kavinė daugeliui buvo tarsi antrieji namai. Čia buvo verdama puiki kava, siūloma pietietiškų kepsnių ant grotelių, mezgėsi meilės romanai ir skambėjo juokas. Pasitaikydavo net žmogžudysčių…
Susipažinkite su to meto miestelio gyventojų istorijomis arba pagal pateikiamus receptus tiesiog pasigaminkite Vistlo stotelės kavinės populiarių patiekalų – keptų žaliųjų pomidorų ar ko nors pikantiškesnio.
Knygos autorė Fannie Flagg pradėjo rašyti ir kurti specialias televizijos laidas būdama vos devyniolikos. Pagal šį jos romaną kino kompanija „Universal Pictures“ 1991 m. pastatė filmą „Kepti žalieji pomidorai“. Filmo scenarijus buvo nominuotas „Oskarui“ ir Amerikos rašytojų gildijos apdovanojimams bei pelnė labai vertinamą scenarijų apdovanojimą. Pats romanas net 36 savaites buvo „The New York Times“ perkamiausių knygų sąraše.
Knygą iš anglų kalbos vertė Dalia Uržaitė.
Ištrauka:
1986 m. rugsėjo 1 d.
Ketvirtadienio vakare grįžęs į namus Edas Kouč pasakė turįs biure bėdų su moterimi, kuri buvo „tikra kiaušinių daužytoja“, todėl nė vienas vyras nenorėjo su ja dirbti.
Kitą dieną Evelina nuvažiavo į prekybos centrą Didžiajai Mamai nupirkti pižamos. Ji valgė pietus „Pionierių kavinėje“, kai staiga jai į galvą toptelėjo: ką reiškia kiaušinių daužytoja?
Girdėjo Edą dažnai taip sakant ir dar Ji pačiups man už kiaušinių ir Turėjau tvirtai laikyti savo kiaušinius, kad išsaugočiau gyvybę.
Kodėl Edas taip bijo, kad kas nors pačiups jo kiaušinius? Šiaip ar taip, kas jie? Tik maži maišeliai spermai nešioti; matydama, kaip vyrai jais rūpinasi, pamanytum, kad pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Dieve mano, Edas vos nemirė, kai vienas mūsų sūnui tinkamai nenusileido. Daktaras sakė, kad tai nepaveiks jo galimybių turėti vaikų, bet Edas elgėsi taip, lyg tai būtų tragedija, norėjo siųsti jį pas psichiatrą, kad nesijaustų mažiau vyriškas. Prisimena, tuo metu galvojusi, kaip kvaila… jos krūtys niekada neišsivystė ir niekas jos nesiuntė dėl jokios pagalbos.
Bet Edas laimėjo, nes pasakė jai, jog ji nesupranta, kas yra būti vyru ir ką tai reiškia. Edas net iškėlė sceną, kai ji norėjo sutvarkyti jų katiną Valentiną, kai jis apvaisino grynaveislę Siamo katę kitoje gatvės pusėje.
Jis pareiškė:
– Jei ketini nupjauti jam kiaušus, gali nuvežti ir užmigdyti!
Nėra abejonės, dėl visko, kas susiję su kiaušiniais, jis elgėsi savotiškai.
Ji prisiminė, kaip Edas kartą pagyrė tą pačią moterį iš biuro, kai ji pasipriešino bosui. Gyrė ją sakydamas, kad ji su kiaušiniais.
Bet dabar, kai apie tai pagalvojo, susimąstė: kaip tos moters stiprybė susijusi su Edo anatomija? Jis nesakė: „Žmogau, ji turi kiaušides“, jis tikrai pasakė, kokius kiaušinius ji turi. Kiaušidėse yra kiaušinėlių, ji svarstė: ar jie neturėtų būti tokie pat svarbūs kaip sperma?
Ir kada toji moteris peržengė tą liniją, kai turi ne pakankamai kiaušinių, o per daug?
Vargšė moteris. Jeigu norės gerai sutarti, ji turės visą gyvenimą išlaikyti įsivaizduojamų kiaušinių balansą. Balansas yra viskas. O kaip dėl dydžio? Susimąstė. Niekada anksčiau negirdėjo Edo minint dydį. Jie labai rūpinosi kitų dalykų dydžiu, tad spėjo, kad čia ne taip svarbu. Viskas, kas buvo svarbu šiame pasaulyje, – kad tu turėtum kiaušinius. Tada jai iš karto tapo aiški paprasta ir gryna šios išvados tiesa. Jautėsi taip, lyg kas pieštuku būtų braukęs nugarkauliu aukštyn ir pasiekęs galvą uždėjęs tašką ant i. Ji išsitiesė kėdėje, apstulbusi, kad Evelina Kouč iš Birmingamo, Alabamos, aptiko atsakymą. Staiga suprato, kaip galėjo jaustis Edisonas, kai atrado elektrą. Žinoma! Štai kas… turėti kiaušinius yra svarbiausias dalykas pasaulyje. Nenuostabu, kad visada jautėsi kaip automobilis be garsinio signalo, užstrigęs eismo sraute.
Tai tiesa. Tie du maži kamuoliukai atidaro visas duris. Jie buvo tos kredito kortelės, kurias reikėjo gauti, kad tave išklausytų, kad vertintų rimtai. Nenuostabu, kad Edas norėjo berniuko.
Tuomet jai paaiškėjo dar viena tiesa. Kita liūdna, nepakeičiama tiesa: ji neturi kiaušinių ir niekada neturės, ir negalės turėti. Ji pasmerkta. Bekiaušė amžinai. Nebent, pagalvojo, artimiausios šeimos kiaušiniai skaitytųsi. Josios buvo keturi… Edo ir Tomo… Ne, palauk… šeši, jeigu priskaičiuotų katiną. Ne, minutėlę, jeigu Edas ją taip myli, kodėl negalėtų jai duoti vieno savojo? Kiaušinis transplantas… Teisingai. O gal ji galėtų gauti du iš anoniminio donoro. Taip, nusipirktų iš mirusio vyro, įsidėtų į dėžutę ir neštųsi į svarbius susirinkimus, tėkštų juos ant stalo, norėdama įrodyti savo tiesą. Galbūt nusipirktų keturis…
Nenuostabu, kad krikščionybė tapo tokiu dideliu hitu. Pagalvokite apie Jėzų ir apaštalus… O jeigu priskaičiuotum Joną Krikštytoją, čia pat būtų 14 porų arba 28 po vieną!
Oi, jai dabar viskas tapo taip paprasta. Kaip galėjo būti tokia akla ir anksčiau to nematyti.
Taip, iš tikrųjų, ji išsiaiškino. Ji atskleidė paslaptį, kurią tiek amžių moterys bandė įminti…
TOKS YRA ATSAKYMAS…
Argi Liusilė Ball (kamuolys, kiaušinis, – vert. past.) nėra didžiausia televizijos žvaigždė?
Ji triukšmingai pastatė arbatos su ledu puodelį ant stalo ir sušuko:
– TAIP! VISKAS!
Visa kavinė atsisuko ir sužiuro į ją.
Evelina tyliai baigė valgyti pietus, galvodama – Liusilė Ball? Edas, ko gero, teisus, aš kraustausi iš proto.
1948 m. birželio 10 d.
Naujų kamuolių nauda
„Raugintų agurkėlių su krapais“ klubas organizuos vestuves be moterų, kad mokyklos futbolo, krepšinio ir beisbolo komandoms šiais metais parūpintų naujų kamuolių. Turėtų būti puikus vakaras su mūsų šerifu Greidžiu Kilgoru – puikiąja nuotaka, o Idžė bus jaunikis. Džulijanas Tredgudis, Džekas Butsas, Haroldas Vikas, Pitas Tidvelas ir Èarlis Fouleris bus pamergės.
Šis renginys birželio 14 dieną septintą valandą vyks mokykloje. Atėjimas – 20 dolerio centų suaugusiesiems ir 5 dolerio centai vaikams.
Vestuvėms vargonais gros Esė Ru Laimvai.
Ateikite po vieną! Ateikite visi! Ketinu pati ten būti, nes mano antroji pusė Vilburas bus gėlių mergaitė.
Mes su antrąja puse buvome kine pažiūrėti „Greisės Alen nužudymo paslapties“. Buvo juokinga, bet eikite prieš pakeičiant kainą septintą valandą.
Beje, garbusis Skroginsas sakė, kad jo vejos baldus kažkas užkėlė ant stogo.
…Dotė Vyms…
ATMORAS, ALABAMA
1948 m. liepos 11 d.
Artis O. Pyvis buvo išsiųstas į Kilbio kalėjimą, geriau žinomą kaip Žudymų ūkis, už tai, kad prie tų dviejų šungaudžių išsitraukė peilį, Idžė ir Greidis užtruko pusę metų, kol jį iš ten ištraukė.
Važiuodamas su Idže Greidis kalbėjo:
– Po galais, gerai, kad jis dabar išeina. Toje vietoje jam nebūtų pavykę išgyventi dar mėnesį.
Greidis žinojo, ką kalba, kažkada jam teko ten dirbti sargybiniu.
– Po velnių, jeigu jo nepribaigs sargybiniai, pribaigs kiti nigeriai. Mačiau, kaip padorūs vyrai ten virsta galvijais ir žudo vieni kitus dėl kokio berniuko-mergaitės… Kiekviena naktis kamerų blokuose buvo baisi, bet per pilnatį tik spėk dairytis. Jie pašėlsta ir bado vieni kitus. Atėję kitą rytą rasdavome apie dvidešimt penkis sustingusius, turėdavome juos išnešti. Po kurio laiko ten vienintelis skirtumas tarp sargybinių ir kalinių lieka ginklas. Dauguma tų sargybinių yra silpno protelio vyrukai… jie eina į kiną žiūrėti Tomo Mikso ar Huto Gibsono, paskui grįžta ir jodinėdami savo ūkiuose išsitraukę ginklus bando būti kaubojai. Kartais jie tampa žiauresni už kalinius. Dėl to mečiau. Mačiau vyrų, kurie mirtinai uždaužo nigerį tik dėl to, kad turėtų ką veikti. Sakau tau, ta vieta po kurio laiko tave užvaldo, girdėjau, kad dabar, kai atvežė Skotsboro vyrukų, padėtis blogesnė nei bet kada.
Idžė ne juokais susirūpino, norėjo, kad jis važiuotų greičiau.
Pasukę per vartus pagrindinio pastato link, pamatė šimtus kalinių šiurkščiomis dryžuotomis uniformomis, kasinėjančių ar besikapstančių kieme, taip pat prieš pravažiuojantį automobilį besipuikuojančių sargybinių. Greidis visiškai tiksliai papasakojo, kaip jie ratais varinėja arklius ir spokso į pro šalį važiuojančius automobilius. Idžė galvojo, kad dauguma jų šiek tiek atsilikę, įtampa atlėgo, kai išvydo, kad Artį atveda sveiką ir gyvą.
Nors drabužiai susiglamžę, plaukai tankūs ir garbanoti. Per visą gyvenimą Artis nebuvo laimingesnis matydamas kokius nors žmones. Jie nematė jam ant nugaros nuo botago kirčių likusių randų ir gumbų galvoje. Eidamas automobilio link šypsojosi iki ausų. Jis važiuoja namo…
Grįžtant Greidis kalbėjo:
– Na, Arti, dabar atsakau už tave, tad niekur neik ir nepakliūk į bėdą. Girdi?
– Oi, ne. Daugiau niekada nenorėčiau ten pakliūti, oi ne.
Greidis pažvelgė į jį per galinio vaizdo veidrodėlį.
– Ten nelengva, tiesa?
Artis nusijuokė.
– Taip, pone, nelengva, teisingai… taip, tikrai, nelengva.
Po keturių kelionės valandų pamatęs Birmingamo plieno fabrikų vaizdus, Artis susijaudino kaip vaikas ir norėjo išlipti.
Idžė bandė jį įkalbėti pirmiausia nuvažiuoti į Vistlo stotelę.
– Tavo mama ir tėtis, ir Sipsė – visi laukia, nori tave pamatyti.
Bet jis meldė bent kelioms valandoms užsukti į Birmingamą. Nuvežę prie 8-osios Šiaurės aveniu, išleido.
Idžė paprašė:
– Prašau, pasistenk greitai grįžti namo, jie tikrai nori tave pamatyti… Pažadi?
Artis pažadėjo.
– Taip, ponia, pažadu. – Ir nubėgo gatve iš laimės kvatodamas, kad grįžo ten, kur jo vieta.
Maždaug po savaitės jis pasirodė kavinėje. Plaukai lygūs kaip stiklas, pasipuošęs naujutėle Harleme sukurta plačiakrašte „Revel“ skrybėle, kurią padovanojo Madelina, laiminga sulaukusi vyro.
SENASIS MONTGOMERIO GREITKELIS
BIRMINGAMAS, ALABAMA
1986 m. rugsėjo 7 d.
Šią savaitę Evelinos ir Nini meniu buvo kukurūzų lazdelės ir naminiai šokoladiniai pyragėliai.
– Mieloji, kad būtum čia buvusi šį rytą, praleidai šou. Visi pusryčiavome, pakėlę akis pamatėme Vestą Adkok su sėlenų bandele ant galvos, tiesiai priešais mus valgomajame šokančią hulą. Tai bent vaizdelis! Vargšas senasis ponas Dunavėjus taip susijaudino, kad teko jam duoti tabletę ir nuvesti į kambarį. Dženina, mažoji spalvotoji seselė, privertė ją atsisėsti ir suvalgyti bandelę. Jie nori, jog mes kasdien tokią suvalgytume, kad neužkietėtų viduriai. Su metais virškinimo sistema atsisako.
Pasilenkusi į priekį pašnibždėjo:
– Kai kurie šitie senoliai išleidžia dujas nė nežinodami, kad tai daro.
Nini gurkštelėjo kolos.
– Žinai, daugelis šių žmonių piktinasi gavę spalvotąsias slaugytojas. Vienas jų paaiškino, kad širdies gilumoje visi spalvotieji nekenčia baltųjų, jeigu toms slaugytojoms pasitaikytų proga, nužudytų mus miegančius.
Evelinai pasirodė, kad tai kvailiausias jos girdėtas dalykas.
– Ir aš taip maniau visą laiką, bet taip sakė tavo anyta, tad užsičiaupiau.
– Na, aš nesistebiu.
– Oi, ne tik ji. Nustebtum, kiek daug čia esančių galvoja tą patį. Aš nė akimirką tuo netikėjau. Visą savo gyvenimą buvau apsupta spalvotųjų. Na, kai mirė Mama Tredgudė ir buvo pašarvota svetainėje, pro langą matėme, kaip viena paskui kitą į šoninį kiemą po langu susirinko visos spalvotosios Troutvilio moterys ir ėmė giedoti vieną senųjų negrų spiričiuelių „Kai nukeliausiu į dangų, prisėsiu pailsėti“… Oi, niekada nepamiršiu. Niekada neišgirsi tokio giedojimo, vien pagalvoju, oda pašiurpsta.
– Ir, tarkime, Idžė. Ji turėjo tiek pat draugų ir Troutvilyje, ir Vistlo stotelėje. Jeigu mirdavo jos draugas, per laidotuves visada sakydavo kalbą. Kartą sakė man, kad jie jai labiau patinka už kai kuriuos baltuosius. Pamenu jos žodžius: „Nini, netikęs nigeris yra tiesiog netikęs, bet niekingas baltasis yra blogesnis už šunį.“
– Žinoma, negaliu kalbėti apie visus, tačiau nesu mačiusi labiau atsidavusio žmogaus kitam, nei Onzelė buvo pasišventusi Rūtai. Niekam nebūtų leidusi Rūtos trikdyti.
– Menu, kartą, kai Idžė vaidelenosi, gėrė ir negrįžo namo visą naktį, kitą dieną virtuvėje ji išdėstė: „Na, panele Idže, kai ką pasakysiu… Panelė Rūta jau yra vieną bevertį palikusi, bus taip pat lengva palikti ir antrą, o aš padėsiu jai susikrauti daiktus.“
– Netarusi nė žodžio Idžė išėjo iš virtuvės. Ji žinojo, kad negalima pykdyti Onzelės dėl to, kas susiję su Rūta.
– Onzelė buvo labai miela, bet galėjo būti tokia pat kieta. Turėjo būti augindama visus tuos vaikus ir visą dieną dirbdama kavinėje. Kai Artis ir Išdykęs Paukštelis jai įkyrėdavo, mačiau, kaip užplojusi išmesdavo juos pro duris ir nepraleisdavo progos išbarti. Bet su Rūta buvo švelni kaip avinėlis. Kai Rūtai į moteriškus organus įsisuko tas baisus vėžys ir ji turėjo važiuoti į Birmingamą operuotis, Onzelė vyko kartu su Idže ir manimi. Visos trys sėdėjome laukiamajame, kai atėjo daktaras. Net nenusiėmęs kepurės ir nenusivilkęs chalato pasakė: „Gaila, kad turiu tai pasakyti, bet niekaip negaliu jai padėti.“ Jis išplito į kasą, o kai jis pasiekia kasą, tu pasmerktas. Pasakė ją užsiuvęs ir palikęs vamzdelį nutekėti.
– Parsivežėme ją namo į Tredgudžių namus ir paguldėme miegamajame viršuje, kad jai būtų patogiau. Tą pačią akimirką Onzelė persikėlė į jos kambarį ir niekada nuo jos nesitraukė.
– Idžė siūlė pasamdyti slaugę, bet Onzelė nenorėjo nė girdėti. Visi jos vaikai tada jau buvo užaugę, o Didysis Džordžas valgį turėjo virtis pats.
– Vargšė Idžė ir Strampas, jie kažkaip subyrėjo. Apstulbę abu sėdėjo apačioje. Rūta labai greitai silpo, oi, kokius skausmus ji išgyveno… Ji stengėsi neišsiduoti, bet matėsi. Onzelė buvo šalia su vaistais dvidešimt keturias valandas per parą, o paskutinę savaitę pas ją įleisdavo tik Idžę ir Strampą. Sakė, kad Rūta maldavo neleisti niekam jos matyti taip siaubingai atrodančios.
– Niekada nepamiršiu, ką ji pasakė stovėdama priešais tas duris. Ji paaiškino, kad panelė Rūta yra dama, visada žinojo, kada išeiti iš vakarėlio, šis kartas, kol ji bus šalia, irgi nebus išimtis.
– Ji laikėsi savo žodžio. Didysis Džordžas, Strampas ir Idžė miške rinko jos kambariui pušų kankorėžius, kai Rūta mirė, kol jie grįžo namo, ji jau buvo išvežta.
– Onzelė paskambino daktarui Hadliui, jis atsiuntė greitosios pagalbos automobilį paimti Rūtos kūną ir nuvežti į laidojimo namus Birmingame. Mes su Kleo ėjome ir laukėme su ja, kai ją paguldė automobilyje, daktaras Hadlis pasakė: „Onzele, dabar eik namo, o aš važiuosiu kartu ir viską sutvarkysiu.“
– Na, mieloji, Onzelė susitelkė ir daktarui Hadliui pareiškė: „Ne, pone, mano vieta čia!“ – Ir nužingsniavusi greta jo įsėdo į automobilį, o tada uždarė duris. Ji paėmė Rūtos suknelę ir dažus, tą vakarą neišėjo iš laidojimo namų kambario, kol sutvarkė Rūtą, kad atrodytų taip, kaip, jos manymu, būtų norėjusi atrodyti.
– Tad nėra tokio žmogaus, kuris man pasakytų, kad spalvotieji nekenčia baltųjų. Ne! Gyvenime mačiau per daug malonių, kad tuo patikėčiau.
– Kitą dieną pasakiau Kleo, kad norėčiau traukiniu važiuoti į Memfį ir atgal, susitikti su Džasperu, pažiūrėti, ką jis veikia. Jis dirba vagone restorane.
Evelina pažvelgė į savo draugę ir suvokė, kad ji vėl susipainiojo laike.
