Italijos Užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija inicijavo keliaujantį parodų projektą „Tapatybės be ribų“, kurio kuratorė – Benedetta Carpi De Resmini. Antrosios projekto dalies atidarymas įvyks 2025 m. rugsėjo 23-ąją, Italų kultūros institute Vilniuje.
Vilniaus miestas pasirinktas kaip simbolinė Šiaurės Europą reprezentuojanti vieta, per pastarąsias tris dešimtis metų patyrusi reikšmingų politinių, kultūrinių ir socialinių pokyčių. Lietuva neabejotinai yra kolektyvinių atminčių ir istorinių žvilgsnių kryžkelė: čia tautinės tapatybės kūrimas nepaliaujamai dialoguoja su kritiniu praeities permąstymu.
Lietuvos sostinė, pasižyminti itin gyvybinga meno lauko scena bei istorijos daugiasluoksniškumu, siūlo puikų kontekstą atminties ir ateities įtampų bei jų tęstinumo tyrinėjimams. Šia prasme paroda siekia puoselėti atvirą dialogą tapatybinio kismo tema, akcentuojant meno, politikos ir kolektyvinių pokyčių sankirtas.
Kuratorė Benedetta Carpi De Resmini nagrinėja tapatybių ir sambūvio temas laikotarpiu, kurį ženklina pasaulinio masto įtampos, gamtinės krizės, globalizacijos procesai, socialiniai ir kultūriniai lūžiai. Kuratorės refleksijų centre – siekis atnaujinti žvilgsnį į gamtinę tikrovę, permąstyti žmonijos vaidmenį planetos ir kitų gyvybės formų atžvilgiu anapus galios ir dominavimo santykių.
Šiame kontekste menas tampa paveikia sąmoningumo ir transformacijos priemone. Paroda per skirtingų menininkių ir menininkų kartų dialogą skleidžiasi kaip daugiabriaunė erdvė, kurioje pinasi įvairios meninės raiškos ir sampratos, kuriami alternatyvūs pasakojimai. Specialiai Italų kultūros instituto patalpoms pritaikytą parodos architektūrą sukūrė architektė Simona Sigita Paplauskaitė, parodos Vilniuje koordinatorė – Giedrė Bagdžiūnaitė, šviesų dailininkas – Artūras Viduto.
Ekspoziciją atidaro Mario Merz darbas „Fibonacci“ (1975 m.) – simbolinis kūrinys, peržengiantis tapatybines ribas ir ieškantis globalios interkultūrinės prieigos. Parodą sudaro trys teminės dalys: Pasipriešinimo šaknys, Nestabilios ekologijos ir Atotrūkio geografijos. Šios dalys apjungia skirtingas menines patirtis bei siūlo akistatą tarp praktikų, kartų ir teritorijų.
Parodos dalyje Pasipriešinimo šaknys menininkių Tomaso Binga, Ketty La Roccos, Marios Lai, Elisos Montessori ir Carlos Accardi darbai dialoguoja su Silvios Giambrone, Marinellos Senatore, Loredanos Di Lillo ir Elenos Bellantoni kūriniais, akcentuojant kūniškumo, kalbos, galios ir savivokos dinamikas. Atotrūkio geografijos pristato Geos Casolaro, Agneses Purgatorio, Sarah Ciracì, Rä di Martino, Martos Roberti ir Paolos Gandolfi darbus, raginančius bendrai permąstyti lūžius ir pokyčius, vykstančius sociumo, kultūros ir aplinkosaugos plotmėse.
Trečioji dalis Nestabilios ekologijos apjungia Letizios Battaglia, Silvios Camporesi, Martinos della Valle, Elenos Mazzi ir Lauros Pugno kūrybą: tai kvietimas nagrinėti žmogaus ir gamtos ryšius, nepamirštant kolektyvinės atsakomybės bei esminio poreikio įsivaizduoti naujas sambūvio formas. Taigi paroda struktūruojama kaip lanksti kompozicija, gebanti įžiebti kritiškas vizijas, atnaujinti pasakojimus bei kurti gilų dialogą su dabartimi.
Parodos atidarymas vyks rugsėjo 23 d., jį lydės specialus vakaro renginys. Ta proga ant Italų kultūros instituto vidinio kiemelio fasado bus projektuojamas menininkės Sarah Ciracì, gyvai dalyvausiančios renginyje, vaizdo kūrinys „Tarsi vandenynas savo bangomis…“ (Like an Ocean With Its Waves… 2017 m.).
Kūrinys, kurio pagrindas – iš oro daryta jūrinė nuotrauka, atkartoja bangų judesį: persidengiančios bangos kuria interferencijos laukus, iš kurių išnyra daugiasluoksnės vizijos. Vandens paviršių drumsčiantis vėjas virsta nepailstančio proto, per jį tekančių vaizdų ir jų transformacijų metafora: taip raginama permąstyti gilumines individo ir pasaulio jungtis.
Renginio vakarą taip pat įvyks Silvios Giambrone performansas „Reikia dviejų“ (It Takes Two): vienas kitą keičiantys balsai skaitys originalų menininkės tekstą, atsiradusį iš kalbos reikšmių dviprasmiškumo apmąstymų. Kūrinys nagrinėja porėtą ir neapčiuopiamą žodžio, gebančio brėžti ribas ir tuo pačiu atverti naujus horizontus, prigimtį. Šiuo performansu menininkė suteikia žmogiškai kalbai kone metafizinę prasmę, peržengiančią tai, kas matoma, ir atveriančią intymią bei dvasinę plotmę.
Paroda, kaip ir kiekviena šio keliaujančio projekto dalis, pristato skirtingus kūrinius ir juos lydinčius renginius. Vilniuje bus rodomas italų menininkės Sarah Ciracì video darbas „Dangiškieji kūlikai“ (Trebbiatori Celesti), kurio vienas iš kadrų priklauso „Farnesina“ kolekcijai – natiurmorto fotografija, menininkės restauruota specialiai šiai progai.
Elenos Bellantoni video kūrinį „Lapė ir vilkas: kova dėl valdžios“ (The Fox and the Wolf: struggle for power, 2014 m.) papildys pirmąkart eksponuojamos vilko ir lapės kaukės, kurias tango šokėjų pora naudoja vaizdo performanse. Kaip ir video kūrinyje, parodoje eksponuojamos kaukės meta iššūkį viena kitai per galios žaidimą, įkūnijantį lyčių dualizmą bei įtampą tarp gamtos ir kultūros.
Iš Berlyno parodos į Vilnių atkeliauja vienas iš žymiųjų menininkės Tomaso Binga vizualinių eilėraščių, taipogi parinktas atsižvelgiant į vietos kontekstą: „Aš esu Ekologiška“ (Io sono Ecologica, 1987 m.). Kūrinys bus eksponuojamas ant sienos, o taip pat garsiškai įskaitytas pačios menininės ir klausomas per ausines, su vertimu į lietuvių kalbą.
Eilėraštis, kuriame pinasi kūniškumas, kalbinė raiška ir politika, gali būti suvokiamas ir kaip pasipriešinimo forma. Šalyje, patyrusioje okupacijas, pasipriešinimo kovas ir atgimimą, ekologinis T. Binga eilių kūnas rezonuoja su lietuvių tautos šaknų bei tapatybės istorijomis. Kitaip tariant, „Aš esu Ekologiška„Lietuvos kontekste veriasi kaip poetinis savęs įtvirtinimo per kūną bei įsižeminimą aktas. Kritiškas, ironiškas ir moteriškas gestas kviečia mus naujai atrasti pažeidžiamumą kaip stiprybės ir naujų sugyvenimo sambūvio formų prielaidą.
Lietuvoje atidaroma projekto „Tapatybės be ribų“ paroda taip pat siūlo unikalią galimybę susipažinti su kintančia video meno kalba per atrinktus „Farnesina“ kolekcijos judančių vaizdų kūrinius. Bendradarbiaujant su 15-ąja Kauno bienale, šiemet tyrinėjančia istorinio laiko perėjimų takumą, 2025 m. rugsėjo 24 d. 18.00 val. Kauno menininkų namuose įvyks lydintis parodos renginys – video kūrinių peržiūra. Dalyvaujant kuratorei Benedettai Carpi De Resmini bei kelioms iš parodoje eksponuojamų menininkių, bus pristatomi Elenos Bellantoni, Silvios Camporesi, Geos Casolaro, Sarah Ciracì, Paolos Gandolfi, Elenos Mazzi, Lauros Pugno ir Agneses Purgatorio darbai.
Pasitelkusios judančių vaizdų kalbą, menininkės gilinasi į sankirtas tarp asmeninių patirčių ir globalių – geopolitinių, gamtinių ir kultūrinių – transformacijų bei siūlo skirtingas prieigas: nuo feministinio pasipriešinimo iki ekologinio sąmoningumo. Peržiūroje pristatomi video kūriniai tyrinėja kūną kaip įtampų, pažeidžiamumo ir atsparumo erdvę bei kviečia permąstyti fizines ir simbolines ribas, bandant įsivaizduoti naujas sambūvio formas.
Svarbu, kad Vilniaus Italų kultūros institute pristatoma paroda taip pat užmezga įdomų meninį dialogą su šiuo metu Italijos ambasadoje vykstančia paroda „Menas ambasadoje: šiuolaikinė Italija Vilniuje“ (Arte in Ambasciata: Italia Contemporanea a Vilnius). Ja siekiama Lietuvoje populiarinti šiuolaikinį italų meną, atrinkus 42 menininkų 45 kūrinius nuo šeštojo dešimtmečio iki šių dienų.
