Joninių įkvėpti įvaizdžiai: kaip galima puoštis trumpiausią metų naktį?

Autorius
Pranešimas žiniasklaidai
Nuotrauka
Pauliaus Barkausko nuotr.
CLASSIC IAB | straipsnio pradžioje 970x250
Reklama

Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią metų dieną švenčiamos Joninės – lietuvių itin mėgstama, paslaptinga, stebuklinga bei papročiais ir tradicijomis turtinga šventė, kuri baltų kraštuose žinoma jau nuo 14 amžiaus – pirmą kartą ji minima 1372 metų Varmės vyskupo Henriko II rašte.

Iki krikščionybės šventė vadinta Kupolėmis arba Rasomis, na, o Pabaltijui tapus krikščioniais, ši data sutapatinta su Jono Krikštytojo diena.

Nuo seno per Jonines didelis dėmesys buvo skiriamas vandeniui – pavyzdžiui, tikėta, kad kuo šventės rytą didesnė rasa, tuo gausesnis bus derlius, o prieš tekant saulei ji turinti gydomųjų galių, todėl prieš saulėtekį, braukiant drobules per pievas, rasa buvo surenkama ir vėliau naudojama gydymui bei veido prausimui. Taip pat Joninių išvakarėse arba ankstyvą rytą buvo einama į upes ar ežerus maudytis tikintis apsisaugoti nuo ligų.

Dar vienas šventės simbolis – ugnis. Jonines visuomet švęsta prie laužo, kuris buvo įžiebiamas titnagu įskelta ugnimi – ji laikyta nepaprasta, galinčia apsaugoti nuo ligų ir nelaimių. Na, o prieš saulėtekį laužo ugnis buvo iškilmingai nešama į namus. Šventos ugnies būtinai nešėsi jaunavedžiai, kad šeimos gyvenimas būtų taikus ir laimingas.

Viena svarbiausių senųjų apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas iš septynių arba devynių laukų, mat tikėta surinktų žolynų gydomąja ir magiškąja galia. Dalį surinktų žolynų šeimininkės sukaišiodavo į trobos sienas ar virš sijų kaip apsaugą, dalį – sušerdavo karvėms, kad būtų pieningesnės, o kitas išdžiovindavo kaip vaistą nuo ligų.

Saulei nusileidus moterys žolynų puokšteles tylėdamos mesdavo ant namo stogo, kad namus aplenktų gaisrai, ligos, raganos ir visokios nelaimės. Merginos iš surinktų žolynų pynėsi du vainikėlius: vienu puošė sau galvą, kitu –  būrėsi. Vidurnaktį, žinoma, ieškota paparčio žiedo – tikėta, kad jį radęs taps visažiniu.

Nuo 20-ojo amžiaus antros pusės Joninių vainikams imtos naudoti ir ąžuolo šakos. Taigi, Panevėžio grožio salono „Oranžinis stilius“ komanda su įkūrėja Aušra Vitkuviene priešaky kviečia prisiminti, kad Joninių šventė toli gražu yra ne tik apie dar vieną laisvadienį ar susibūrimą su draugais trumpiausią metų naktį bei kviečia toliau puoselėti šias šimtametes Joninių tradicijas.

„Lietuviai gali didžiuotis itin originaliomis tradicijomis, na, o moterys ypatingai didžiuojasi turėdamos sveikas bei gražias kasas, tad artėjant Joninėms nutarėme sujungti vainikų pynimo tradiciją, žalumą, naujas šukuosenų tendencijas, unikalų makiažą ir taip, gal ir moderniai, bet priminti apie išskirtinius papročius bei unikalias mūsų šaknis.

Reklama

Dažnai žavimės kitų šalių tradicijomis, išskirtinumais, bet pamirštame kokie unikalūs esame patys, tad noriu visus paraginti, tebūnie šiuolaikiškai ir moderniai, bet puoselėti tradicijas.

Susiburkime su draugais ir artimaisiais, susikurkime laužą, paieškokime paparčio žiedo, o galvas ir namus bei vaišių stalą puoškime pačių pintais vainikais. Iš tiesų, kvapnių ir gydančių lietuviškų augalų vainikai gali tapti stilingu stalo dekoro akcentu ne tik per Jonines, bet ir kitų vasaros švenčių proga ar laukiant svečių.

Labai džiaugiuosi, kad šią idėją palaikė ir prie projekto prisijungė gėlių dizaino studija, kuri ir nupynė vainikus iš dabar aktualių lietuviškų augalų. Dar viena padėka keliauja Simonai Brazdžionytei, kuri ne tik papuošė modelius savo kurtais, unikaliais papuošalais, bet ir pati tapo modeliu“, – pasakoja A.Vitkuvienė.

„Kuomet man parašė Aušra, buvau Italijoje, tačiau pasiūlymas suvirpino širdį labiau nei tobulos atostogos. Praėjusių metų rugpjūtį netikėtai mirė mano tėvelis ir jis buvo Jonas. Taigi, Joninės mūsų namuose dažnai būdavo didesnė šventė nei Kalėdos: su dideliu laužu, draugais, skaniu maistu, namais pilnais juoko, o kartais ir su ąžuolo vainiko pynimu.

Tėtis mėgo švęsti Jonines ir visada didžiavosi savo vardu. Taip pat jis buvo tas žmogus, kuris nuo vaikystės mokė džiaugtis gyvenimu, negalvojant kas bus rytoj. Jis buvo laimingas, kai aš šypsodavausi, tad ši fotosesija man apie jį ir apie tai, kaip viskas laikina, trapu ir tuo pačiu amžina.

Mėgstu eksperimentuoti, tad projekto komandai pasidalijus idėjomis dėl mano įvaizdžio, iškart sutikau – juk dar niekada neteko būti šiame amplua. Neatsitiktinai pasirinkau žalią suknelę – labai mėgstu spalvas, o žalia yra apie gamtą ir mūsų ryšį su ja. Pabuvę gamtoje nurimstame, pailsime, o kartais net „susiliejame“ su ja.

Man rodos, aš šįkart būtent ir susiliejau su gamta bei tapau miško nimfa. Gamta – svarbi tema ir mano kūryboje, matyt todėl mano naujoji papuošalų kolekcija taip stilingai bei lengvai įsikomponavo visų modeliukų įvaizdžiuose“, – kolaboracijos įspūdžiais dalijasi S.Brazdžionytė.