Lietuvą garsinantys paralimpiečiai. Ką žinome apie juos, be to, kad triatlonininkas Ernestas Česonis laurus skina, neturėdamas kairiosios rankos, maratonų bėgikė Aušra Garunkšnytė – silpnaregė, o plaukikė Gabrielė Čepavičiūtė turi judėjimo negalią?
Vaiskiai žalioje fotosesijoje dalyvavę sportininkai pasakoja apie tai, kokios yra jų gyvenimo spalvos ir skoniai. Kalbamės ir apie sūrius, ir apie atsainiai numestus paspirtukus, ir apie chlorą, išplaunantį mokyklos problemas.
AUŠRA GARUNKŠNYTĖ: „Gyvenimas yra gražus“
Tebesapnuojate Paryžiaus paralimpinių žaidynių šurmulį?
Nesapnuoju, bet aplinka vis primena. Neseniai viena mokykla pakvietė pasikalbėti apie paralimpinį sportą, ten mums priminė finišą: vienas mokytojų stebėjo jį ir filmavo. Buvau tai mačiusi tik finišo dieną. Graudinausi viską išgyvendama iš naujo. Triukšmo labai ilgai bijojau. Bet šįkart pirmą sykį gyvenime tuo mėgavausi, ir kartu bėgęs gidas kartojo: „Aušra, pasimėgauk, pasiimk gerą energiją.“ Ją jautėme ir iš prancūzų, bet dar daugiau energijos suteikdavo lietuvių vėliavos.
Esate iš ankstukių, gimėte su daliniu apakimu (kairiąja akimi paralimpietė nemato, dešinioji regi vos 6 proc. – aut. past.). Kaip jūs matote tokius didelius renginius? Susidarote įspūdį iš gausos garsų, pokalbių?
Prie starto linijos visuomet stoviu išsigandusi – nesvarbu, kokio lygio varžybos, sau keliu tokius pat aukštus tikslus. O paralimpinės žaidynės – aukščiausio lygio varžybos. Šiurpas per kūną eina, kai supranti, kad ten patekai. Paryžiuje likau nustebinta ir sirgalių skaičiaus – akivaizdu, kad paralimpinis sportas populiarėja, pasaulyje jis yra matomas. Nerealus jausmas ir tai, ką girdi, kaip jauti tą atmosferą. Viskas buvo wow.
O koks yra maratonininkės komunikavimas su bėgimo gidu?
Didžiąją dalį maratono tvyro tyla. Gidas labiau informuoja apie bortelius, posūkius, praneša, kad greitai bus vandens stotelė. Jei iš mano kūno kalbos mato, kad kažkas negerai, – paklausia, kaip jaučiuosi. Jei po truputėlį „mirštu“, žiūri, kaip įkvėpti, kad bėgčiau iki galo. Tai – treneris, psichologas ir draugas trasoje. Bėgant jis pasakoja ir tai, kur esame, ką matome, pamini, kad yra Lietuvos vėliavų, pats dar labiau skatina sirgalius sirgti.
Linui esu sakiusi, jei meluos man, kad gerai bėgu, nors laikas rodys ką kita, turės pats tikėti tuo, ką sako, nes dvejonę pajusiu iš intonacijos (juokiasi).
Net tiems, kurie žvalgosi į visas puses, iš niekur atsiradęs paspirtukininkas gali sukelti problemų. Jums nekyla rūpesčių, kai bėgate viena?
Dažniausiai bėgioju Vingio parke – trasoje, kurią gerai pažįstu. Tačiau bėgdama viena jaučiu įtampą, nes turiu klausytis, kas vyksta aplink mane, ir taip – esu nelaiminga, kad žmonės palieka paspirtukus vidury kelio. Juos pastebėsiu tik tada, kai bus už metro. Esu tai patyrusi. Labai išsigandau.
Kaip jaučiatės svetimuose miestuose? Ar galite viena nueiti iki parduotuvės, kavinės?
Sporto kelionėse stengiuosi nesiblaškyti. Paryžiaus žaidynėse iki starto daugiausia laiko leisdavau kambaryje. Mano kūnas prašė miegoti, valgyti, tinginiauti. Bet turime gražią tradiciją su gidu – kartais einame degustuoti kavos. Nepažįstamoje vietoje jaučiausi priklausoma nuo savo komandos, blogiau orientuojuosi, visada esu ta, kuriai reikia pagalbos.
Jau dabar kalbama apie Los Andželo žaidynes. Pasvajojate apie šį miestą, kuriame tiek daug visko – nuo NBA iki Holivudo?
Dabar jus nustebinsiu: jau Paryžiuje finišavusi sakiau, kad būtinai bandysiu patekti į Los Andželą, dirbsiu, kad taip būtų. Esu buvusi Amerikoje paauglystėje, pasaulio jaunimo neįgaliųjų čempionate, buvo smagu, nors man labiau patinka Europa, ji – jaukesnė. Tačiau į Los Andželą labai noriu. Gal žvaigždžių kokių sutiksime? (Juokiasi.)
Ką labiausiai norėtumėte sutikti?
Serialo „Mentalistas“ aktorių Simoną Bakerį. Mielai eičiau su juo kavos.
Ar būnant paralimpiete yra galimybių rasti laiko pramogoms? Galbūt Vingio parke ne tik bėgiojate, bet ir nueinate ten, kai vyksta koncertai?
Aš – ta sportininkė, kuri labai laikosi dienos režimo. Kai rengiuosi varžyboms, krūvis toks, kad dienos pabaigoje noriu tik gulėti ant sofos, žiūrėti filmą ir nieko neveikti. Renginius dažniausiai praleidžiu. Esu žiauri nuoboda (juokiasi).
Kolegos išskiria jūsų pozityvą. Kaip pasipildote jo atsargas?
Matyt, tokia jau esu. Ir man būna liūdna. Būna, kad net nekalbu su savo komanda, jie išlaukia, kol pradėsiu šnekėti. Bet stengiuosi šypsotis, net jei skauda, juk gyvenimas yra gražus. Lietuviai per daug liūdi, turi kažkas skleisti pozityvą. Neseniai gidui sakiau, kad žaismingiau žiūriu į gyvenimą nei kiti, nes taip gera būti ne iki galo subrendusiai (juokiasi). Man – 33-eji, bet jaučiuosi jaunesnė.
Gerai jaustis padeda ir tai, kai tikslui siekti turi pakankamai pinigų. Kas jums yra „pakankamai“? Ir kokį vaidmenį čia atlieka „Bitė“?
Mes gavome iš rėmėjų finansinę paramą, tai tikrai sustiprino pasirengimą. Labai smagu, kad yra žmonių, kurie padeda. Nors niekada negalvoju apie tai, ar man kažko reikia, atrodo, kad tiesiog pritraukiu gerus žmones: kas nors paskambins, paklaus, ar reikia pagalbos, kurios pati nedrįsiu prašyti. Išties yra prabanga, kad galiu daryti, ką labiausiai gyvenime mėgstu, man nereikia plėšytis per begalę darbų, kad pasiekčiau rezultatų, juk kiti sportininkai tikrai turi tai daryti, kad galėtų išvažiuoti į sporto stovyklą ar varžybas.
Tuoj – Kalėdos. Kokios jos jūsų namuose?
Tradiciškai Kūčių vakarą puošiame eglutę, vakarieniaujame. Aš nesiilsiu ir per šventes – toliau sportuoju. Bet yra pliusas – nereikia galvoti, ką daryti su tais suvalgyto maisto kilogramais! (Juokiasi.)
