Katrinos Bajoras personalinė paroda „Vietos be laiko“, eksponuojama sostinės meno galerijoje „Tsekh“, žymi ne tik asmenybės virsmą, bet ir gilų menininkės kūrybinės brandos etapą. Parodos atidarymas, įvykęs netrukus po menininkės 30-ojo gimtadienio, simboliškai pažymėjo šį perėjimą.
Parodos pavadinimas – „Vietos be laiko“ – tampa raktu į menininkės sukurtą pasaulį, kuriame išnyksta laiko pojūtis, o erdvės virsta abstrakčiais atskirais pasakojimais, gimstančiais iš pačios menininkės sielos ir išgyvenimų. Šios vietos ne geografiškai, bet filosofiškai apibrėžtos – čia laikina tampa amžina. Tapybos darbuose kartojasi aiškūs simboliai: medinė kėdė, žmogaus kūnas, archajiškos sienos, sodai. Šie motyvai nėra tik dekoratyviniai – jie įgauna konceptualų svorį.
Medinė kėdė – vienas kertinių parodos simbolių – čia tampa tylia liudininke, perteikiančia tradicijų, paprastumo, žemiškumo ir atminties reikšmes. Ji taip pat kviečia žiūrovą „prisėsti“ – sustoti, įsiklausyti, tapti erdvės dalimi. Tai sąmoningai parinktas simbolis, kuris, kaip siūlo ir parodos kuratorius Karolis Gužas, rezonuoja su fenomenologiniu Merleau-Ponty požiūriu – paveikslas čia yra patyrimo, o ne tik vaizdo vieta. Prie parodos patyriminių sensacijų prisideda ir pačios meninkės kuruotas muzikinis takelis, kuris tik dar labiau sustiprina jausmą, jog esate Bajoro pasaulyje.
Žmogaus figūra – dažnai fragmentuota ar pabrėžta tam tikru koloristiniu akcentu – ne tiek apibūdina konkretų asmenį, kiek perteikia būsenas: emocines ar pojūčių. Skirtingos aplinkos – sodai, sienos, struktūros – perteikia ribų, vidinių pasaulių ir saugumo jausmą, o sykiu ir izoliaciją.
Galime paanalizuoti konkretų darbą. Ypatingo dėmesio vertas paveikslas „The Supper“ (liet. vakarienė) – subtili ir sapniška interpretacija Leonardo da Vinci paveikslo „Paskutinė vakarienė“ motyvais. Paveikslo centre išdėstytos septynios moterų figūros, simbolizuojančios besikeičiantį žmogaus energijų ciklą – tai nėra statiška scena, bet gyvas, organiškas ritmas. Skirtingos pozos, spalviniai perėjimai ir vidinė įtampa tarp jų kuria įspūdį apie amžiną virsmą, emocinį pavasarį, kuris niekada nesibaigia.
Fone atsiveria gilus ir idealizuotas kraštovaizdis – gamtos grožis čia ne tiek realistinis, kiek simbolistinis ar net nostalgiškas. Ši gamta neatskiriama nuo figūrų – ji kvėpuoja kartu su jomis, tampa jų psichologinės būklės pratęsimu.
Katrinos Bajoras kūryba išsiskiria ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių kontekste. Neatsitiktinai net keturi parodoje „Vietos be laiko“ pristatomi darbai atkeliavo iš Brazilijos, kurioje Katrina dažnai reziduoja ir semiasi įkvėpimo.
Bajoras kuria naudodama vien tik aliejinius dažus – mediją, kuri reikalauja kantrybės ir meistriškumo. Tai sąmoningas pasirinkimas, liudijantis atsidavimą klasikinės tapybos tradicijoms. Ji ne tik kruopščiai modeliuoja figūras, bet ir kuria spalvines vibracijas, kurios įtraukia į paveikslo emocinį lauką.
Čia spalva yra daugiau nei spalva – ji tampa energetiniu ir dvasiniu kanalu. Pulsuojantys mėlyni, geltoni ar rožiniai tonai ne tik kuria atmosferą, bet ir kalba apie būsenas – nuo melancholijos iki ekstazės. Spalvų naudojimas primena Wassily Kandinsky idėjas apie dvasinę spalvų reikšmę – kiekviena jų čia turi savo intonaciją, rezonuoja su žiūrovo vidiniu pasauliu. Bajoro spalvos yra gyvos – jos juda, alsuoja, reaguoja į žvilgsnį.
Parodos metu pristatyta ir kolaboracija su Londone gyvenančiais skrybėlių kūrėjais „Bagdone“ – penki unikalūs galvos apdangalai, dekoruoti Bajoro tapybos motyvais ir specialiai sukurtais meno kūriniais, perkeltais ant šilko. Visa tai primena apie šios kūrėjos tarpdiscipliniškumą ir žingeidumą bendradarbiauti su skirtingų meno ir dizaino sričių atstovais. Tai – ne tik objektai, bet ir svajonių, debesų – metaforiškai ir tiesiogiai – nešėjai.
Dar viena menininkės tarpdiscipliniškumo kryptis – interjero dizainas. Specialiai šiai parodai sukurti unikalūs, žmogaus formą primenantys suoliukai tampa ne tik funkcionaliais objektais, bet ir skulptūrinėmis instaliacijomis, atliepiančiomis parodos temą ir kviečiančiomis erdvę patirti lėtai – prisėdant, stebint, būnant.
„Vietos be laiko“ – tai ne tik tapybos paroda, bet poetinė ir filosofinė erdvė, kurioje kiekvienas kūrinys tampa tiltu tarp regimo ir jaučiamo, tarp svajonės ir realybės. Tai vieta, kurioje laikas sustoja tam, kad atsirastų tikroji būtis. Katrinos Bajoras darbai kalba ne tik apie tai, ką matome, bet ir apie tai, ką jaučiame – tyliai, jautriai, bet nepaprastai stipriai. Puikios žinios tiem, kas kaip Katrina pati teigia nori pasijusti Bajoru ir apsilankyti dar neatpažintose dimensijose.
Parodos „Vietos be laiko“ pasaulis bus atviras iki birželio 19 dienos, ir kvies jumis pafilosofuoti, atrasti pasaką kasdienybėje.
