Paryžius, šviesų miestas, apskriejo pasaulį su ceremonija, kuri buvo tokia pat didinga ir įspūdinga, kaip ir jis pats. Ceremonija pažymėjo 2024 m. olimpinių žaidynių pradžią.
Surengtas ikoninėje Senos upėje, šis renginys atvaizdavo šiuolaikinę prancūzų kultūrą, jame daug dėmesio skirta garsiųjų LVMH grupės mados namų meistriškumui.
Nuostabų reginį stebėjau iš idiliškojo Port Debilly, įsikūrusio tarp Trokadero ir Senos. Nuo pastarojo atsiveria nepakartojamas vaizdas į Eifelio bokštą ir, kaip tikėjausi, į vykstančias iškilmes.
Vienybės ir grožio vizija
2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje siekta sujungti tradicijas ir naujoves. Renginys upės krantus pavertė dinamiška scena, kurioje pasirodymai išsidėstė keliose vietose. Iš mano stebėjimo vietos Debilly uoste, žiūrėdama į Eifelio bokštą ir turėdama 1600 eurų kainuojantį bilietą, tikėjausi, kad pasinersiu į kartą per gyvenimą vykstančią Prancūzijos kultūros šventę, susipynusią su olimpine dvasia. Ir neklydau.
Atmosfera ir visuomenės lūkesčiai prieš pat renginį buvo didžiuliai, bet prieš atidarymo ceremoniją kiekvieną minutę dangus vis sunkėjo, o 20 valandą prasidėjo smarkus lietus.
Liūtys, nors ir nesiliaujančios, nesumažino susirinkusiųjų entuziazmo ir vakarą tarsi pakylėjo į poetinę dimensiją, o mirguliuojantys lietaus lašai sukūrė vaizdą, primenantį klasikinį prancūzų filmą.
Tiesa, ceremonijos metu Sena turėjo tapti gyva scena. Atlikėjai šoko ant plūduriuojančių platformų, o jų judesiai atsispindėjo mirguliuojančiuose vandens atspindžiuose – bent jau ekranuose priešais mano tribūną ir žiūrovams namuose. Tapo aišku, kad televizijos žiūrovai galėjo mėgautis daug nuoseklesne patirtimi. Per televiziją matomi šokėjai ir dainininkai iš tikrųjų nebuvo Senos upėje ir nebuvo jokios animacijos, išskyrus šviesų šou iš gretimo tilto.
Vienintelis vaizdas buvo priešais mus laivais plaukiantys sportininkai ir Eifelio bokštas, kuris, apšviestas spalvų kaskada, stovėjo kaip išdidus prancūzų paveldo simbolis ir vilties švyturys ateičiai, o nuo jo dainavo Celine Dion.
Meno vadovas Thomas Jolly sukūrė pasakojimą, atspindintį olimpinį šūkį: greičiau, aukščiau, stipriau – kartu. Sumanymas buvo ambicingas, tačiau rezultatai daugeliui žiūrovų sukėlė dviprasmiškų emocijų.
Ginta Kubiliūtė. Omri Emil Abraham nuotr.
Reakcijos ir iššūkiai
Atidarymo ceremonijos didingumą temdė nevienareikšmiai dalyvių jausmai. Renginys buvo neabejotinai įspūdingas ir vizualiai prikaustantis dėmesį ekranuose, tačiau dėl daugybės šou vietų palei Senos upę, jis atrodė fragmentiškas. Nesiliaujantis lietus suteikė siurrealistinį, beveik kinematografinį atspalvį, tačiau dėl jo daugelis žiūrovų liko šlapi ir nejaukiai jautėsi.
Daugelis žmonių išėjo nesulaukę ceremonijos pabaigos, nes jiems trūko pramogų. Žmonės tikėjosi daugiau gyvų pasirodymų ir veiklos, tačiau tikrovė neatitiko televizijos transliuotos versijos.
Ceremonija buvo labai saugoma, o tai atspindėjo dabartinę įtampą pasaulyje ir šalyje. Čia dalyvavo daugybė pasaulio lyderių, įskaitant įvairių šalių prezidentus, todėl saugumo reikalavimai buvo itin griežti. Ant kiekvieno kampo buvo įrengti blokpostai, visur buvo gausu teisėsaugos pareigūnų.
Nepaisant šių iššūkių, organizatoriai sėkmingai sukūrė saugią ir patikimą aplinką daugiau nei 300 tūkst. žiūrovų ir dalyvių. Kruopštus saugumo priemonių planavimas ir vykdymas užtikrino, kad dėmesys ir toliau būtų sutelktas į sporto ir vienybės šventę. Tačiau šios plataus masto priemonės taip pat apsunkino judėjimo galimybes mieste, žiūrovams prireikė daugiau laiko patekti į skirtingas šou stebėjimo vietas.
Ginta Kubiliūtė.
Asmeninė refleksija
Atidarymo ceremonijos stebėjimas iš Port Debilly priminė kokią nepakartojamą magiją gali suteikti gyvi renginiai. Nepaisant lietaus, o gal ir dėl jo, vakaras buvo persmelktas romantikos. Dangų nušvietus fejerverkams ir iškilus Eifelio bokštui, pajutau gilų ryšį su miestu ir žaidynėmis, kurios lygiai prieš 100 metų taip pat vyko Paryžiuje. Atkartoti Viktoro Hugo žodžiai sukėlė gilų atgarsį: „Mylėti grožį – tai matyti šviesą.“
Šou liudijo apie neblėstančią sporto galią suvienyti, įkvėpti ir švęsti geriausias žmogaus galimybes. Būdama keliautoja po pasaulį, esu mačiusi daugybę renginių ir švenčių, bet 2024 m. olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija Paryžiuje išsiskiria kaip išties nepakartojama patirtis. Tai buvo naktis, kai lietus negalėjo nuslopinti mano dvasios, o Paryžiaus grožis spindėjo pro kiekvieną lietus lašą.
