SetP Stanikas – menininkai Svajonė ir Paulius Stanikai, labai gerai žinomi pasauliniame meno lauke. Tarpdisciplininio meno atstovai, pasižymintys drąsa ir kūrybine ekstravagancija, liečia nepatogias zonas, skrodžia erotikos, agresijos ir mirties temas aštriais alegorijų ir asociacijų instrumentais, dažnai sukeldami psichologinį diskomfortą. Menininkai vertina smegenų poeziją ir stilingai šaržuoja gyvenimą, nes jautriai suvokia prasmės ir beprasmybės žaidimo taisykles.
Menininkai atstovavo Lietuvai prestižiškiausiose parodose: Venecijos, Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalėse, Pompidu centre ir pasaulinio garso galerijose, tokiose kaip „Vu“ Paryžiuje ir „White Box“ galerija Niujorke. Maža to, SetP Stanikas buvo pakviesti skaityti paskaitas prestižinėje Prancūzijos šiuolaikinio meno mokykloje Studio national des arts contemporains.
P. S. Pokalbio pradžioje Paulius pasiūlo neskaidyti teksto į S ir P, nes jie kalba vienu balsu, jų mąstymo modeliai tie patys, ką sako vienas, vadinasi, tą sako ir kitas. Unikali pora, skvarbūs kūrėjai ir ypač įdomūs pašnekovai – SetP Stanikas – meno roko žvaigždės.
Kuo Jūs gyvenate šiandien?
Kaip visada – menu. Šiuo laikotarpiu nedominuoja dvasiniai, kūrybiniai procesai, nes nardome tarp vienos parodos priežiūros ir pasiruošimo kitai. Apskritai kūryboje telpa labai daug neromantiškų privilegijų: techninis parodų planavimas, erdvių suvaldymas, logistika ir kitų organizacinių klausimų sprendimas, o ir kasdienis piešimas niekur nedingsta, kartais krapštomės prie vienos šnervės ar kaukolės akiduobės lanko ištisas valandas be jokio minties gylio. Bet iš esmės esame nuolatiniame procese, nes kūryboje nėra sustojimo, turime naujų idėjų, gena vidinis poreikis įgyvendinti jas, tad ir mūsų, kaip menininkų, gyvenimo ciklai yra du – arba paroda, arba pasiruošimas naujai.
Kaip ilsitės?
Nemokame. Neturime poilsio dienų ir net žiūrėdami filmus juos narstome kaip meno kūrinius, kitaip tariant, visur matome meninį pjūvį ir jį kvestionuojame. Na, tiesa, yra vieta, kur pailsime, – baseinas. Plaukiojame kasdien jau beveik dešimtmetį. Kad ir kur būtume, įveikiame savo kilometrus – tai labai atpalaiduoja. Buvimas po vandeniu mums tikras poilsis, nes protas užimtas tik nuotolio skaičiavimu.
Žiemojame Buenos Airėse, plaukiojame ir ten. Nors tęsiame darbus ir reziduodami už Atlanto, emocinis krūvis labai pasikeičia, nes vien mechaninis atstumas suamortizuoja naują savijautą, kirtus pusiaują jau apima atsipalaidavimas, o ir pati Lotynų Amerika turi kitą kultūrinį dažnį, ten nejaučiame jokio spaudimo, nevargina ritmas.
Kaip vystosi Jūsų kūrybinė charakteristika?
Sakyčiau, nesikeičia. Mūsų kūryba aprėpia labai daug medijų: mes lipdome ir paišome, fotografuojame, filmuojame, vaidiname, dainuojame, šokame, ir iš esmės darome, ką norime. Taip buvo nuo pat kūrybos pradžios, tad, ko gero, ir kismas mums sunkiai įvardijamas, nes nuolat kintame dėl savo plačios kūrybinės amplitudės. Ir nuolat rizikuojame apsiimdami didelius kūrybinius projektus, bet su laiku ir patirtimi tampame tikrai dar drąsesni. Situacijos pamatavo mūsų galimybes ir dabar vis tvirčiau žinome, kad susitvarkysime su bet kokio masto projektu. Čia patirties dovanojama teigiama dalis, bet yra ir rizika – nesuglebti, nepereiti į sentimentalų kičą, nes išlaikyti aukštą kūrybinį tonusą nėra paprasta – reikia atlaikyti gyvenimą.
Menininko gyvenimas nėra labai lengvas, net, sakytume, košmariškas – reikia apsispręsti – menas ar patogus gyvenimas. Menininko duona patogumo negarantuoja. Vyksta daug ciklų, per kuriuos pastebime, kad net labai talentingi kūrėjai neatlaiko ir koreguoja judėjimo trajektoriją, pasitraukia iš meno lauko.
Ar Jus buvo aplankiusios abejonės?
Bent kol kas ankstyvas pasiryžimas eiti šiuo keliu nė karto nenuvylė. Būna, kad tapimas tėvais sujudina pamatus, bet jais tapome anksti, gal todėl mus aplenkė tėvystės ir motinystės „dovanojami“ „patižimai“, o ir dukra nuo mažens demonstravo stiprų charakterį, kas mus labai įkvėpė.
Beje, visai nesenai, ruošiantis „Les Origines | Kilmės“ parodai, vieną rytą eidami į Lietuvos ambasadą, pirmą kartą gyvenime kvestionavome klausimą, kas mus verčia visa tai daryti? Kodėl mes tai darome? Darbo labai daug, išlaidų dar daugiau, nuovargis… Bet lyg ne mes sprendžiame, tarsi mus kažkas veda, mums vadovauja, o mes lyg įrankis, valdomas iš aukščiau… Gal mūzos, o gal pasirodys, kad mums kukū, tačiau šis intuityvus paklusimas ir pasitikėjimas yra labai jautrus procesas. Mes nemistifikuojame kūrybos, bet pirmą kartą susimąstėme, kaip mes veikiame, ir taip, galbūt yra kai kas didesnio už mus.
Jūs apie tokį gilų turinį kalbate labai lengvai ir šmaikščiai.
Mes visada sakome, kad paprastumas yra esmė ir nereikia nieko gyvenime papildomai apsunkinti, nes minties klampumas nepadaro mūsų protingesnių.
Kaip susivokėte, kad Jūs – menininkai?
Noras. Nepaprastas noras kurti. Aistra. Malonumas. Būna sunku, net bloga, bet procesą vainikuoja pasitenkinimas. Patiriame fizinį malonumą, katarsį, satisfakciją, orgazmą nuo dvasinio, kūrybos dovanojamo pasitenkinimo.
Jūsų kūryboje ryškus psichologinį diskomfortą provokuojantis inkliuzas, kokios Jūsų mintys apie tai?
Turime pripažinti, kad protingi žmonės nuskaito mūsų kūrybą atitinkamai, ir ne paslaptis, kad intelektas mene atlieka stiprų vaidmenį. Čia patikslinkime, kad turime omenyje ne akademinį išsilavinimą ar socialines pozicijas, nes didysis protas yra žinoti, kad nežinai. Tokie žmonės turi didelę galią daug ką suprasti, tuomet ir meno pagava yra atvira ir laisva. O laikydamas save žinančiu tik apsigaunu, todėl nepasitenkinimą nurašome vaidybai ir veidmainystei. Mes mėgstame iškelti žmogiškąsias blogybes, kurios būdingos mums patiems, ir sakome – pažiūrėk į save. Taip žiūrovas pakliūva į akistatą su savo gėdomis ar baimėmis, tarkime, gobšumu ir noru tai neigti, žinoma, tuomet lieka piktintis menu, o mes štai kviečiame į dialogą.
Dažnai žmonės kūrinius priima dėl žinomų pavardžių, visai ne dėl to, kad suvokia turinį. O meną vis dėlto rekomenduojama suvokti, jo tokia paskirtis – plėsti mąstymą. Kūrėjo atveju intelektas užima kitą vietą kūrybos gradavimo formulėje, ir yra paslankus įvairioms kombinacijoms su įdėtu darbu, pajautimu, estetiniu suvokimu ir jautriu pasaulio matymu. Meninėse kompozicijose egzistuoja taisyklės, kurias bandome pagauti, sučiupti. Tai objektyvūs dalykai, bet tik pagavus tą tašką įvyksta tai, atsirakina paveikumas. Jei išsiblaškai ar pritrūksti jėgų ir nepagauni to taško, kūrinys lieka vidutiniškas – čia yra aštri „britva“ tarp genialaus ir nevykusio kūrinio.
Kaip pajaučiate, kad pataikėte į tašką?
Svajonė pajunta skrandžiu (juokiasi Paulius). Yra idėja ir labai daug variantų, kaip ją įgyvendinti. Pirmiausia turime tikslą, tad vykdant aibę bandymų išsifiltruoja jausmai, nes procesą lydi jų virtinės. Esame jau įgudę, įjautrinę savo žinojimo jausmą, pasitikime juo. Svarbu suprasti, kad nepaveikūs dalykai kūrinyje ar parodoje lygiai taip pat svarbūs. Nuobodulys, tyla, tuštuma ar pauzė – viskas kuria bendrą paveikumą. Kitaip tariant, tai yra kompozicija (manipuliacija) – akademinis žanras su skvarbiu filosofiniu fundamentu. Nuo pat kūrybos pradžios stipriai jautėme, vertinome ir sureikšminome visus įmanomus kompozicinius ryšius.
Kontrastas Jūsų kūryboje – nuo siužetinių, vizualių iki estetinių sprendimų – ar jis sąmoningai pasirenkamas? Ar patys esate kontrastingos asmenybės?
Kontrastas yra labai stipri ir paveiki priemonė, naudojame ją sąmoningai, mums jis patinka. Dirbdami su savo idėjomis, visuomet keliame klausimą, ar tai nėra matyta ir dabar madinga? Jei atsakymas yra „taip“, tuomet radikaliai koreguojame sprendimus, nes mene nemėgstame mados, atskiriame dekoratyvumo momentą ir manome, kad menas neturi turėti taikomojo tikslo. Rinkdamiesi mediją visiškai nepataikaujame srautui, priešingai – renkamės radikaliai nemadingas raiškos priemones. Šiuo aspektu kontrasto žodynas mums labai būdingas.
Koks Jūsų santykis su mirtimi?
Ko gero, kūryboje esame labai išnarstę šią temą ir pats terminas jau veikia gana neutraliai, bet galbūt atsistojus su ja į akistatą noras gyventi žviegtų aukščiausiomis natomis.
Pastaruoju metu panarstome egzistencinius klausimus įvairias pjūviais. Būna, pasijuokiame skaniai iš absurdo ir beprasmybės neišvengiamos draugijos, būna, užsimirštame ir „kaifuojame“ nuo gyvenimo, pajuntame prasmę ir idėjų didybę, nors gyvenimo realybės šaržavimas mums labai nesvetimas. Kitaip tariant, balansuojame. Esame priėję prie išvados, kad kūrybinėje zonoje poezija yra aukščiausias dvasinės kokybės taškas ir mažiausiai tarši kūrybinė forma visomis įmanomomis prasmėmis, nes šiuolaikinis menas įnešė didelę netvarką, prikurpta daug šiukšlių, toksiškai veikiančių aplinką ir žmonių smegenis. Nutolome šiek tiek nuo mirties, bet šioje mintyje telpa kūrybos prasmė – ką paliksime po savęs.
Tuomet kodėl menas yra toks svarbus?
Mes taip pat keliame šį klausimą – kam reikia meno? Bet tuo pat metu susimąstome: o ko apskritai tada reikia? Bet atmetę beprasmybės aspektą manome, kad menas daro didžiausią įtaką viso ko kismui, jis akceleruoja kūrybinius procesus visose kitose, su pačiu menu tiesiogiai nesusijusiose srityse.
Gal tai yra natūralus, kiekvienam žmogui būdingas kūrybiškumo poreikis?
Vieni kuria stipriau, kiti silpniau ir mažiau, tad formulė tokia – bendrą, kiekvienam žmogui gamtos duotą kūrybiškumą sustimuliuoja tie, kurie kuria stipriai. Menas yra reikšmingas tik tada, kai jis yra nesąmonė einamuoju metu, jis turi būti nepatogus ar net nesuprantamas dabar tam, kad darytų įtaką ateičiai. Nes jei jis bus normalus, jis bus nepaveikus ir laikas jį suvartos kaip šiukšlę.
Provokacija – apie ką tai Jums?
Visos meno srovės yra provokatyvių meninių sprendimų rezultatas. Netipinės parodos, nestandartiniai techniniai sprendimai, nauji požiūriai į objektus ar kūrybos metodus – visa tai inspiruoja ateities kismą, tai yra nuostabu.
Ką manote apie jaunąją menininkų kartą?
Kaip visada, yra masė, o iškils tik vienetai. Taip buvo visais laikais ir šis laikas niekuo ne kitoks. Apskritai mene daug ką lemia laikas. Dabartiniame jovale yra susilieję daug kultūrų, matome, koks eklektizmas vyrauja, tad dar reikia laiko šiai srovei išsigryninti. O šis laikotarpis išskirtinis tik savo tempu, nes norint išsilaikyti viršūnėje būtina laikyti aukštas apsukas, nebėra galimybės prie kūrinių serijos sėdėti penkerius metus. Matome daug greitos produkcijos, bet vertiname tai teigiamai, nes gryna vizualaus meno poezija, stipri kūryba nepaskęsta, priešingai – labai išsiskiria tie, kurie tikrai turi ką pasakyti.
Kokiomis sistemomis veikiate meno lauke?
Sistemas kuriame patys, nes mums svarbiausia laisvė. Kūrėjo neturi niekas varžyti, o dirbant su institucijomis to išvengti neįmanoma, todėl dažnai atsisakome pasiūlymų ir renkamės būti nepriklausomi. Prisitaikome tik tiek, kiek to reikia norint surengti parodą.
Kokia Jūsų buitis?
Buitis? (Tyla. Tada nuskamba juokas.) Labai mėgstame vakarieniauti su draugais. Šiaip buitis tokia kaip visų, be jokių lyrinių nukrypimų. Tik gyvenime mums labai svarbus grožis ir dekoratyvumas, geras skonis, blogai jaučiamės prastuose interjeruose ar bendrose silpno dizaino aplinkose, ko visiškai nepaisome kūryboje.
Mėgstate gaminti?
Mėgstame ir labai sureikšminame visą pateikimą – mums svarbu, kad viskas būtų labai gražu, kaip rūmuose. Mūsų skonio receptoriai ir skrandis puikiai toleruoja austres ir šampaną, prijaučiame hedonizmui, bet sugebame mėgautis ir paprastesniais malonumais. Tiesa ta, kad žodis „malonumai“ yra labai svarbus – šiuo aspektu mums labai tinka Prancūzija, nes čia ypač svarbus ir vertinamas gyvenimo grožis.
Ar Jums yra skirtumas, kokia savaitės diena?
(Pirmas klausimas, į kurį atsako nevienbalsiai.) Pauliui nėra visiškai jokio skirtumo, o man yra, nes aš daugiau planuoju.
Kas Jums yra namai?
Paryžius. Nors tai labai daugialypė sąvoka.
Kokie ateities planai?
Gyvename labiau šia diena, visada tokie buvome.
Patarimas pradedantiems domėtis šiuolaikiniu menu.
Pasidomėti meno istorija, tuomet bus paprasčiau suvokti šiuolaikinį meną.
