„Moteris nėra formulė. Chirurgijoje greitai supranti, kad „tobulos proporcijos“ neegzistuoja, ir jų tikrai nereikia. Mano tikslas – išsaugoti tai, kas jau gražu, unikalu, ir atsargiai pakoreguoti tai, kas trukdo moteriai jaustis savimi“, – sako vienos didžiausių privačių medicinos klinikų Baltijos šalyse „Fi Clinica“ plastinės chirurgijos specialistė Karolina Venslauskaitė-Jarukė.
Kokia šiandien plastinė chirurgija?
Labai pakitusi. Anksčiau ji labiau buvo apie akivaizdų pokytį – svarbu, kad būtų aišku, jog kažkas daryta, o šiandien vis daugiau kalbame apie natūralumą, ilgalaikį efektą ir individualius sprendimus.
O grožio suvokimas? Ar jis irgi kitoks?
Taip, jis irgi keičiasi. Nuo vieno idealo pereinama prie daugybės skirtingų. Manau, kad tai labai teigiama kryptis, leidžianti chirurgijai tapti pagalba, o ne kauke. Tikiu, kad chirurgija turi būti nematoma – ne todėl, kad jos nėra, o todėl, kad ji atlikta laiku ir saikingai. Svarbu ne tik technika, bet ir sprendimai – ką daryti, o ko ne.
Svarstydami apie pokyčius, pacientai dažnai nerimauja, kad atrodys nenatūraliai ar „ne savimi“. Žmonės bijo, kad pokytis bus per ryškus, kad veidas pasikeis neatpažįstamai. Tai visiškai suprantama.
Patarčiau neskubėti ir pradėti nuo konsultacijos. Geras chirurgas niekada nesiūlys radikalių sprendimų iš karto. Kartais labai mažas, bet tikslus pokytis suteikia džiuginantį efektą. Chirurgija neturi gąsdinti – ji turi suteikti saugumo jausmą. Siekiu, kad pacientai po procedūros ar operacijos jaustųsi ir atrodytų lyg po labai gerų atostogų – gaivūs ir pailsėję.
Net ir modelių agentūros dabar pabrėžia, kad ieško ne standartinių, o išskirtinių veidų. Kaip manote, kas lėmė tą poslinkį nuo „nugludinto“ iki unikalaus grožio?
Visuomenė pavargo nuo vienodumo. Kai ilgą laiką matai tuos pačius veidus, tuos pačius bruožus, jie nustoja būti įdomūs. Žmonės pradeda ieškoti tikrumo, charakterio ir išskirtinumo. Unikalumas grįžta kaip vertybė, ir tai labai džiugina.
Mane dažnai žavi pacientai, kurių bruožai išskirtiniai, „aštresni“. Chirurgo akimis, tai nėra trūkumai, tai – charakteris. Būtent tokiais momentais aiškiai pamatai, kaip svarbu nepradėti „lyginti“ žmogaus pagal standartą. Mano darbe svarbiausia atskirti tai, kas pacientui trukdo jaustis gerai, o kas yra jo identiteto dalis.
Kaip manote, ar išvaizdos pokyčiai didina savivertę?
Savivertę sieju su pasitikėjimu. Be to, labai svarbu žinoti, kad sprendimus priimate patys. Net rezultatas visada būna kitoks, kai pacientė ateina ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad tikrai nori. Chirurgija gali padėti savivertei, bet tik tada, kai ji subtili, apgalvota ir neperžengia ribos.
Ar sutinkate pacienčių, kurių grožio idealai iškraipyti?
Deja, taip. Nors nuo išvaizdos standartų ir nerealistiško idealo tolstame, socialiniai tinklai, nuotraukų filtrai, koreguojančios programėlės ar dirbtinio intelekto sukurti vaizdai niekur nedingo. Dėl to žmonės vis kritiškiau vertina savo išvaizdą.
Ką tokiais atvejais darote?
Daug diskutuojame. Visada stengiuosi suprasti, ko pacientė iš tiesų nori, kokie jos lūkesčiai. Kartais reikia aiškiai pasakyti, kad tam tikras rezultatas nepadarys jos laimingesnės. Nesu chirurgė, „kurianti lėles“. Mano darbas – išsaugoti, o ne perkurti. Manau, kad kiekviena pacientė turėtų atrasti savo chirurgą – tą, kurio požiūris, skonis ir ribos sutampa su jos pačios.
O kaip padėti kitam suprasti, kad jo bruožai gražūs, net jei jis pats jų nevertina?
Tai – svarbi konsultacijos dalis. Dažnai pacientai susikoncentruoja į vieną „problemą“ ir nemato viso bendro vaizdo. Mano darbas – parodyti kito kūną kaip visumą: kas jame jau gražu, kas kuria harmoniją. Ne visi trūkumai yra trūkumai. Kartais bruožai, kuriuos pacientai nuvertina, iš tikrųjų ir kuria jų individualų grožį.
