Dainuojantis aktorius žemu balsu ir standartus laužančia išvaizda – taip daugelis „Lietuvos Balso“ dvyliktojo sezono žiūrovų apibūdintų superfinalistą Sakalą Čumačenko. Ir nors Sakalas iš tiesų projekte išsiskyrė savo balso tembru ir charizma, jo muzikinė kelionė prasidėjo daug anksčiau.
Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Nors didelė dalis Lietuvos jus sužinojo po ką tik pasibaigusio „Lietuvos Balsas“ projekto, muzikiniu keliu einate jau ilgus metus. Kada supratote, kad būtent balsas yra jūsų „varikliukas“?
Mano muzikinio kelio pradžia prasidėjo neįtikėtinai anksti. Muzika man, kaip ir daugeliui artistų, buvo ir darbinis įrankis, ir įrankis išsireikšti bei būti išgirstam. Viską pradėjau nuo gatvės muzikos – tai mano kelio pradžia. Po to daugelį metų bandžiau išsiaiškint, kur aš stoviu, kur aš esu. Išgyvenau tuos tipinius gyvenimo etapus, kuriuos tenka išgyvent jaunam artistui. Vieniems mįslę ,,kas tu esi ir kaip tu skambi” pasiseka įminti anksčiau, kitiems vėliau. Aš esu vienas iš vėlesnių variantų.
Tik dvidešimt devynerių metų aš susimąsčiau, kad noriu pagaliau būti išgirstas. Noriu sukurti tokią muziką, kurią noriu sukurti. Pagalvojau, kad reikia perlipti save. Pradėjau publikuoti vaizdo įrašus, kuriuose groju. Tai ir buvo sunkiausias momentas – perlipti save ir publikuoti vaizdo medžiagą internete, nes visą laiką, kai tai darydavau seniau, galų gale viską ištrindavau. Vis atrodydavo, kad kažko neužtenka, kažkas yra ne taip.
Bet pasidalijau ir greitai pamačiau žmonių palaikymą, susidomėjimą. Ir keisčiausia, kad grojau tokią pat muziką, kurią grojau devyniolikos metų, nors tuomet ji niekam nepatiko. Į vieną pirmųjų mano koncertų, kurį surengiau devyniolikos, atėjo mažiau nei dešimt žmonių. Bet gal taip yra dėl to, kad kaip artistas, kaip muzikantas, aš dabar kur kas labiau tikiu savimi? Žmonės manimi pačiu galbūt labiau pasitiki, nes jaučia, kad aš tas dainas pilnai išgyvenu.
Bet kai pajaučiau palaikymą iš aplinkos, iš karto pamaniau, kad reikia stiprinti šitą ryšį, perlipti save iki galo, išbandyti savo jėgas profesionaliam formate ir pažiūrėti, ar čia tik man ir keletui žmonių skamba gražiai, ar ir kiti Lietuvos muzikantai išgirs ir pastebės kažką daugiau. Taip atsiradau projekte „Lietuvos Balsas“.
Kaip gyvenimas klostosi po projekto? Socialiniuose tinkluose minėjote, kad nespėjate atsakinėti į žinutes, gaunate daug pasiūlymų iš kitų muzikantų. Staiga užplūdęs dėmesys baugina ar glosto širdį?
Manęs tai nebaugina, tik šiek tiek apmaudu. Esu žmogus, kuris nori bendrauti su savo gerbėjais. Man patinka matyti žmones, bendrauti su jais, pažindintis, atkreipti dėmesį į jų pastabas. Man patinka vystyti diskusiją, nes ir mano autorinė muzika yra labai aktorinė, intymi. Bet labai vertinu tai, kad muzikantai, kurie man rašo, manimi pasitiki. Kad žmonės nori su manimi dirbti, muzikuoti, kurti ir nežiūri kaip į pasipelnymo projektą.
Dažnai pastebiu, kad žmonės mano karjeroje įžvelgia kažkokį keistą reiškinį. Jie jaučia, kad pirmyn judame savoje nišoje, kuri yra gan keista. Jie dažnai rašo: ,„dainuojantis aktorius“, nors gyvenime aktorinių galimybių man niekas niekada nesuteikė. Tai man labai įdomu, kad mane visi kaip aktorių pristatinėja, nors nieko nesu vaidinęs (juokiasi).
Kiekvienas jūsų pasirodymas yra lyg mažas spektaklis, galbūt todėl ir vadina dainuojančiu aktoriumi. Kiek tikrojo Sakalo yra tuose pasirodymuose, o kiek vaidybos?
Mano asmenybės ir personažo dydis yra tai, dėl ko aš niekada ir negavau aktorinių galimybių. Aš esu, kas aš esu. O projekte Gabrielė, mano mokytoja, niekada nesistengė to pakeisti ar prislopinti, ji visuomet skatino būti savimi. Tą ir dariau.
Nežinau, ar būtų pavykę kažką pakeisi, net jei ir būtume bandę. Ji man davė laisvę reikštis ir toje laisvėje aš sukūriau tai, ką sukūriau. Tad gal ne šiaip sau aš jokių vaidmenų negavau. Gerai, kad nenuklydau nuo savo kelio, nes dabar tikrai kuriu tą teatrą ant scenos, kuriam nereikia vaidmenų.
Paminėjote savo projekto mokytoją Gabrielę Vilkickytę. Kaip apibūdintumėte judviejų ryšį? Žiūrint į jus sunku patikėti, kad susipažinote vos prieš keletą mėnesių – atrodote kaip artimi ir seniai pažįstami žmonės.
Būtent, tai nėra kažkas, ką supranti – tai tiesiog pajautimas. Mes daugelį dalykų jaučiame: kai susipažįstame su žmogumi, mes kartais jaučiame nemalonų jausmą, nors nieko apie jį nesuprantame. Čia įvyko atvirkščiai. Mes pasitikime vienas kitu kaip artistai, kaip bendraminčiai, todėl tas ryšys vis stiprėja. Lietuva maža šalis, joje artistų gal ir yra, bet jie visi gan skirtingi, todėl patiriame mažai persipynimo. O mes su Gabriele esame ten pat, iš tos pačios planetos gal?
Oresto Gurevičiaus nuotr.
Ko iš jos išmokote?
Ramybės ir atsitokėjimo. Ji mane vedė į priekį ne vien kaip mokytoja. Aš ją stebėjau ir bandžiau pasisemti iš jos gebėjimą labiau save vertinti. Aš esu baisus darboholikas, dirbu nesustodamas, labai daug repetuoju ir stengiuosi, todėl šiek tiek esu apleidęs save.
Aš nemoku nusiraminti. O ji man parodė, kaip galima save apkabinti, duoti sau atostogas. Ji buvo pirmasis žmogus, kurio patarimu išvažiuoti aš patikėjau. Išvažiuoti, prisėsti prie kūrybos, pailsėti vienam. Tad išvažiavau ir iš karto per keletą dienų sukūriau savo žinomiausią ir žmonių mėgstamiausią autorinę dainą.
Judviejų duetas projekte renka dešimttūkstantines peržiūras. Ar galime duetų tikėtis ir ateityje?
Kiekvienas artistas turi savo viziją ateičiai, tad mažai dalykų įvyksta spontaniškai. Kiek aš esu girdėjęs apie lietuviškas koloboracijas – yra tiek daug variantų, kai žmonės paskambina iš vakaro ir kažkas susikuria momente. O kartais atvirkščiai – nepavyksta net planuojant. Viską parodys laikas. Jei man gims daina, kurioje aš ją girdėsiu, tai, be abejo, pasiūlysiu, net klausimų nėra.
Kalbant apie autorines dainas ir asmeninius koncertus, neseniai sakėte, kad akustiniai koncertai, kurie vyks jau šį mėnesį, bus paskutiniai. Kodėl taip nusprendėte? Kokia kryptimi judėsite toliau?
Judėsiu muzikine kryptimi, kurioje kursiu autorines dainas toliau, bet jas atskleis didesnis kolektyvas muzikantų. Man labai įdomu, su kuo aš susipažinsiu, nes labai norėčiau ant scenos su savimi matyti žmones, kurie, kaip ir aš, yra teatralai. Mes turime tiek daug neįtikėtinai talentingų aktorių, kurie fenomenaliai groja muzikos instrumentais, tad norėčiau pažiūrėti, ką mums pavyktų sukurti.
Tad scenoje aš tikrai nebebūsiu vienas. Ir nors būti vienam yra labai gera, koks kaifas yra ant scenos būti su daugiau žmonių! Kokį džiazą tu tuomet kuri, kokią patirtį! Būtent projektas man parodė, kad aš neprivalau būti vienas. Visada reikia priimti iššūkius ir judėti pirmyn, tad tą ir darau.
Pakalbėkime apie kitą svarbią jūsų asmenybės dalį – išskirtinę išvaizdą. Kuriate savo sceninius drabužius, projekte jūsų įvaizdžiai taip pat buvo įkvėpti ir sukurti jūsų paties. Kaip gimė ryšys su stiliumi, mada?
Viskas prasidėjo, kai grojau gatvėse. Aš visada priklausiau alternatyviai kategorijai, man visada norėjosi ekstravagantiško motyvo. Vieni žmonės nusidažo plaukus, kiti užsideda spalvotas kelnes, o aš visą laiką ieškodavau, su kokiu drabužiu gyvenime aš jaučiuosi geriausiai.
Bet scenoje buvau tai pametęs. Pas mane nebuvo atskirties tarp sceninių ir paprastų rūbų. To įdomaus naujo požiūrio, kad rūbas gali būti pasirodymo dalis, mane išmokė projekto dizainerė Milda Metlovaitė. Milda atrakino manyje suvokimą, kad ant scenos tu gali daryti viską. Tad tą vakarą aš grįžau namo, klausiau dainos, kuri buvo mano naujas iššūkis projekte ir pradėjau matyti, kaip aš turiu atrodyti tame pasirodyme. Ir kitokių pasirinkimų nebebuvo.
Tad pas Mildą ateidavote su vizija ir tą viziją realizuodavote kartu?
Oi ne, aš vos ne savaitei likus Mildai atsiųsdavau, kaip atrodau, ir ji sakydavo „gerai, važiuojam“. Aš kostiumus siūdavau valandų valandas ir tuomet paskutinę akimirką, jau kai viskas „degdavo“, aš atsiųsdavau jai nuotraukas ir ji patvirtindavo. Tai ačiū Dievui, kad patvirtindavo, nes kartais aš tris dienas dirbdavau prie rūbo ir žinodavau, kad yra galimybė, jog aš jį atsiųsiu ir ji pasakys ne. Bet vis tiek vis manydavau, kad aš net tokiu atveju kažkaip sugebėsiu tą rūbą užsidėti – nori ji to, ar ne (juokiasi).
Bet turėti viziją įvaizdžiui yra viena, o mokėti ją įgyvendinti – visai kas kita. Kaip išmokote siūti?
Mokykloje vietoj technologinių darbų pamokų eidavau į darbščiųjų rankų būrelius. Turėdavau pasirinkimą: arba siuvinėti, arba mokytis prie medžio. Tai man tas medis nei šilta, nei šalta – pastukseni ir nieko nesigirdi, o va su siūlais dirbti labai patikdavo.
Viename interviu 2016 metais esate sakęs: „Gyvenime esu tikrai daugiau sulaukęs galimybių dėl to, kaip aš atrodau“. Kaip manote dabar? Ar vis dar tuo tikite?
Tikrai gali taip būti, sunku pasakyti. Nežinau, ar tik dėl to. Bet jei net patys dizaineriai sako, kad rūbas yra pasirodymo dalis… Manau todėl, jog aš rengiuosi ekspresyviai, mane žmonės mato kaip menininką. Bet tai niekada nėra daroma specialiai – aš tiesiog labai stengiuosi įgyvendinti šimtu procentų autentišką saviraišką.
Net vakar taip buvo. Aš stoviu prie šviesoforo, einu link namų ir du statybininkai stovi ir žiūri į mane. Aš sakau: „Ką gero?“. Ir man atsako: „Tu rengies labai pagal madą.“ O ten pas mane tokios balintos kelnės, kurias ką tik pats nusibalinau. Sakau: ,„Ane?“. Sako: ,„Jo, galima šitas kelnes nusipirkti „Zaroj“. Ir aš sakau: ,„Bet aš jas pats pasidariau prieš porą dienų“. Tai vat ir išeina toks disonansas, kad kartais žmonės mano, kad esi madistas. O tai yra tiesiog tai, ką tu darai iš savęs, jokių madų nesekdamas.
Plius, man tada buvo aštuoniolika metų, tai man labai sunku „stovėti“ už to interviu. Ir tai taip arogantiškai skamba, buvau toks nemalonus, Dieve Dieve… Baisu net pagalvoti (juokiasi).
Pabaigai – jums būnant scenoje atrodo, kad tai darote laisvai ir su dideliu pasimėgavimu. Kas jums, kaip menininkui, yra svarbiausia norint pilnai mėgautis savo kūrybine kelione ir buvimu scenoje?
Kad tau būtų vis vien, nors ir nesinori taip sakyti. Pavyzdžiui, superfinale ant scenos mes buvome keturiese su žmonėmis, kurie visi yra nusipelnę laimėti projektą. Todėl tuo momentu, kai aš turėjau savo pasirodymą, supratau, kad turiu tiesiog mėgautis ir atsipalaiduoti. Buvau toks pavargęs, kad norėjau tiesiog gerai praleisti laiką ir nesirūpinti.
Prieš išeidami į sceną mes stovėjom ir aš pasakiau: „Tiesiog tikiuosi, kad vienas iš jūsų laimės. Visi esate verti to. Tiesiog gerai praleiskim laiką, pasimėgaukim ir būkim draugais.“ Ir su ta pačia energija aš norėjau išeiti į sceną, pasilinksmint, prieš visą Lietuvą pašokt su Gabriele. Nu kas gali būti geriau?
Išsilaisvinimas yra daugelio metų įdirbis nebijot, ką apie tave pagalvos. Paskutinio pasirodymo metu projekte dainavau ne tam, kad laimėt – toks ir yra didžiausias skirtumas. Tai buvo ne projekto laimėjimo pasirodymas, o asmeninio širdies ir dvasios laimėjimo pasirodymas.
