Apsnigtos medinės trobelės Alpėse, į jas besiskverbiantys saulės spinduliai, kavos puodelis debesyse paskendusioje kavinėje ir kartu su juo užplūstanti energija, suteikianti jėgų ilgai slidinėjimo popietei. Lėtas, jaukus ir griežtos dienotvarkės nereikalaujantis poilsis artimųjų tarpe, skirtas pabėgti nuo kasdienės rutinos ir miesto šurmulio.
Maždaug taip būtų galima įsivaizduoti tobulą dieną slidinėjimo kurorte, ar bent taip ji atrodė iki šiol.
Slidinėjimui sparčiai populiarėjant, vis daugiau žmonių renkasi žiemą poilsiauti ne šiltuose ir egzotika dvelkiančiuose pasaulio kampeliuose, o būtent sniego užpustytuose kalnuose. Nors žiemos kurortams nuolatinių lankytojų dėmesio nestigo ir anksčiau, dabar čia norą apsilankyti išreiškia vis daugiau žmonių. Deja, pastaroji poilsį šiose vietose supranta kiek kitaip ir čia atvyksta lydima savų prioritetų.
Ankstesnių dienų ritmu
Kas geriau atvaizduoja klasikinę pramogas po slidinėjimo apibūdinančią estetiką Après-ski (liet. po slidinėjimo) jei ne buvusio amerikiečių fotografo Slimo Aronso nuotraukos, įamžinusios kurortų lankytojus 1950-1980 m. Fotografijose galime išvysti žmones, nerūpestingai besišnekučiuojančius lauko terasose, šiems pildant vienas kitam vyno taures arba kolektyviškai šildant skruostus saulėje, bičiulių kompanijai patogiai įsitaisius sulankstomose kėdėse.
Nepaisant dėmesio ryškių spalvų ir margų raštų drabužiams, žvilgsnis vis tik krypsta į žmonių vystomą tarpusavio santykį, čia ir dabar jiems mėgaujantis kartu išgyvenama akimirka.
Ne paslaptis, kad kalnai išsiskiria savo beribėmis gamtos platybėmis, leidžiančiomis čia atvykusiems pilnai atsikvėpti nuo savų rūpesčių ir greito gyvenimo tempo gatvių, betono sienų ir šviesų apsuptyje. Būtent galimybė savaitę ar dvi praleisti semiantis jėgų iš gryno oro (nepamirštant ir su kaupu saulės dovanojamos vitamino D dozės), mėgaujantis geru maistu bei draugų istorijomis prie vakarienės stalo ir skatina žiemos mylėtojus rinktis šią ramybės lokaciją.
Tikroji kalnų poilsio esmė niekada nebuvo apie siekį pasirodyti prieš kitus. Žmonės čia sugrįždavo lydimi sentimentų, pažįstamų vietų ar veidų, lėtai bėgančių dienų ir aiškaus jų scenarijaus neegzistavimo. Jokių ekranų, jokio papildomo blaškymosi ar darbų, tik visiškas atsidavimas vietai, leidžiant jai diktuoti atostogų planus.
Kai kalnai tampa pasirodymo scena
Gyvendami laikotarpiu, kai žmonių kasdienybė turi dvi puses – realią ir vaizduojamą internete, suvokiame, kad ne viskas, ką matome socialiniuose tinkluose, yra tikra ir nuoširdu. Esame įpratę stebėti ar patys kurti turinį, atspindintį įvairias mūsų gyvenimo akimirkas, pramogas, keliones ar kitas detales, vaizduojančias pačių sukurtą būties iliuziją. Kartais, tai smagus ir kūrybiškas būdas romantizuoti savąsias dienas, tačiau kas kita yra būti pilnai pasiglemžtam ekrano ir pamiršti aplink mus besisukančią dabartį.
Dažnėjantis laisvalaikio kalnuose skaitmenizavimas, siekiant pademonstruoti galimybes ilsėtis geriausiuose pasaulio žiemos kurortuose, pamažu griauna jų autentišką prasmę. Žmonės mobiliųjų telefonų kameras naudoja kaip įrankį iliustruoti įrodymus. Ir nors suprantama, kad išvykų momentus įamžinti yra reikšminga bei sentimentalu, neretai šis procesas yra pozicionuojamas kaip esminė kelionės dalis – jei atostogaudamas nepasidarei fotografijų, tai ar išvis skaitosi, kad buvai išvykęs?
Kita priežastis, atspindinti besikeičiančią slidinėjimo laisvalaikio atmosferą, yra jo perteikimas reklaminiais tikslais. Pavyzdžiui, nuomonės formuotojai slidinėjimo kurortuose dažnu atveju daugiau dėmesio skiria turiniui socialiniams tinklams kurti – asmenukės keltuvo būdelėse ar viešbučio restoranuose, pozavimas, pasipuošus tam tikrų dizainerių drabužiais, reklamuojant jų produktus ar bendras aprangos parinkimas kamerai, o ne pačiam slidinėjimui. Tokiu būdu poilsis ir vėl tampa darbu.
Dėmesį atkreipti vertėtų ir į tokių vienkartinių apsilankymų kuriamą barjerą, siekiant užmegzti gilesnį santykį su vietove. Dauguma pastovių lankytojų į kalnų kurortus sugrįžta periodiškai ir suvokdami šios vietos prieinamumą, nebejaučia priežasties tuo girtis. Kitą vertus, populiarumo bangos paskatinti pradedantieji progos pasipuikuoti naujutėliu slidinėjimo kostiumu pro akis taip lengvai nepraleidžia.
Pagrindinę atskirtį tarp tikro ir suklastoto poilsio šiandien kuria tai, kad slidinėjimas yra formuojamas socialinės žiniasklaidos matomumo, o ne sezoninių ritualų. Tuo metu, kai akimirkos yra surežisuojamos, o ne išgyvenamos, klasikinė kalnų fantazija praranda savo žavesį. Nors kalnai išlieka tie patys, kadaise juos apibūdinusi tyla dabar tampa algoritmų triukšmu.
