Kovo 8 d., minėdamas 35-erių metų veiklos jubiliejų, Vilniaus mažasis teatras pakvies į muzikinį ir poetinį siausmą su „NoJo Airlines“ orkestru – teatro salė taps pakilimo taku daugiau kaip pusės šimto šventinio kvaitulio užvaldytų pilotų ir keleivių įgulai, suburtai išskirtinio talento ir meninio braižo lietuvių perkusininko, kompozitoriaus, dirigento Daliaus Naujokaičio-Naujo (JAV).
„NoJo Airlines“ orkestras – muzikinis ir sceninis nuotykis, jungiantis skirtingas šalis ir žemynus, kiekvieną kartą nukreipiančius šį skirtingais instrumentais ir garso pavidalais šėlstantį orlaivį netikėta kryptimi.
Prie šventinio skrydžio šįkart prisijungs ir būrys D. Naujokaičio-Naujo draugų iš kino kūrėjo, poeto, kuratoriaus, kino kritiko Jono Meko aplinkos, į kurią muzikantas pateko 1995 m. apsigyvenęs Niujorke. Vilniaus mažąjį teatrą sveikins neordinarus italų menininkas Giuseppe Zevola, tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, filmininkas ir poetas Julius Ziz.
D. Naujokaitis-Naujo pasakoja apie teatrališkąją muzikos pusę, rizikingas erdves ir garsus, sklindančius iš kasdienių objektų – gimtadienio proga dažniausiai iš saldainių dėžučių.
Esate pasakojęs, kad garsus amerikiečių būgnininkas ir perkusinininkas Kenny Wollesenas, su kuriuo susipažinote atvykęs gyventi į Niujorką, pasidalino trimis taisyklėmis, kurių privalu laikytis šiame mieste, norint būti profesionalu. Viena jų primena: „Grok, vaidink ar daryk tai, ką darai, 100 procentų. Ne 95, o 100“. Stebint jūsų orkestro pasirodymus kyla įtarimas, ar šis skaičius nėra didesnis, bet ruošdamasis koncertui patikinote, kad repeticijų bus tiek, kiek turi būti – ne mažiau ir ne daugiau, nes pernelyg surepetuotas pasirodymas praranda gyvybę.
Nesiblaškykim, tegul bus šimtas (juokiasi).
Turite gyvą santykį su miestų erdvėmis ir jų garsovaizdžiais, vertinate jų neklusnumą ir netikėtumo galimybę. Niujorke dažnai rengdavote pasirodymus gatvėse, grodavote reaguodamas į jo garsinę aplinką. Koks jūsų santykis su uždaromis erdvėmis, kuriose tenka koncertuoti?
Kiekviena detalė kažką reiškia. Erdvė gali pakeisti viską – muzikantų savijautą ir grojimo būdą. Ir pakeičia. Galvodamas apie geras erdves, atsimenu didžiulį muzikos festivalį „Big Ears Festival“, kiekvienais metais vykstantį Noksvilyje (JAV, Tenesio valstijoje), bet esame groję puikiose erdvėse mažuose Vilniaus bei Niujorko klubuose. Neskirstau, kurios iš jų yra geresnės. Groti teatre – apskritai fantastika. Tai išskirtinė vieta. Ne baras, nors baras taip pat turi savo žavesį. Man labai įdomu groti ir teatre, ir bare, ir gatvėje.
Viena erdvė pratęsia kitą?
Taip, ir suteikia labai skirtingą patirtį. Gatvė, ypač didmiestyje, turi intensyvų garsinį ritmą, žmonės skuba pro šalį. Groti tokioje aplinkoje visai kas kita nei teatre, kur tavęs atidžiai klausosi, bet ji užgrūdina. Kiekvienu atveju reikia skirtingai priartėti prie erdvės ir instrumentų, rasti tinkamą susikalbėjimo būdą su kitais muzikantais.
Jūsų suburtų grupių ir orkestrų sudėtis įvairuoja ir kinta. Esate sakęs, kad viskas priklauso nuo muzikantų, su kuriais grojate, nes pakeitus vieną žmogų, visiškai pasikeičia ir muzika. Į ką be muzikinio profesionalumo kreipiate dėmesį, rinkdamasis su kuo lipsite į sceną.
Pasitikiu intuicija. Žmogų tiesiog pajauti. Supranti, kad eina, kaip muzikoje. Man svarbesnė asmenybė, bet pastebėjau, kad faini žmonės, turintys charakterį, įdomiai ir groja. Susipažįsti, pakalbi, nueini į koncertą, pakvieti kartu groti. Tyrinėdamas sau įdomius dalykus, sutinku žmones, susijusius su menu, kinu, muzika. Niekada neplanuoju: nuvažiuosiu, susirasiu, susipažinsiu. Juk ir tau yra taip, kad kuo nors domiesi, skaitai, sutinki žmones, kuriems įdomūs panašūs dalykai.
Kas tampa šių susitikimų išeities tašku?
Vienas judesys veda į kitą. Mano brolis Audrius nuolat klausydavosi muzikos. Klausydavausi ir aš. Vėliau subūrė ansamblį ir mokė mane groti savadarbiais būgnais iš saldainių dėžučių. Man buvo penkeri, jam – dvylika. Taip pamėgau muziką, pradėjau groti kieme su draugais. Galiausiai atsidūriau Niujorke, Jono Meko aplinkoje.
Atsimenu, grojom džiazo festivalyje Šveicarijoje. Vienoje miestelio pusėje – vienas kalnas, kitoje – kitas, ir jie abu labai gražiai susijungia. Iš karto gimė mintis sukurti gabalą, tą patį vakarą parašiau natas. Viskas labai paprasta: užrašiau, kiek minučių viena grupė kyla į vieną kalną, o kita į kitą, ką groja pakeliui ir ką pakilę į viršų. Jeigu tą vakarą būčiau buvęs kitur, kompozicija nebūtų atsiradusi.
Ar dažnai improvizuojate susitikę su draugais, kurdami ne tik tos akimirkos nuotaiką, bet ir duodami toną didesniems sumanymams?
Taip, bet tai vyksta be aiškios sistemos – kaip džiaze. Žmonės, dažniausiai po priverstinių darbų, susirinkdavo kur nors Luizianoje, pavyzdžiui, Naujajame Orleane, ir kartu grodavo. Negalvodami, neplanuodami, nesiekdami naudos. Džiazas – tai, kai žmonės sueina ir puikiai leidžia laiką kartu grodami, negalvodami apie muzikos stilius ir panašius dalykus, nes tik taip gali išreikšti savo liūdesį arba džiaugsmą.
Nesibaigianti improvizacija?
Taip, kaip visata. Atrodo, kad niekas nesikeičia – namas, langas, spinta, bet iš tiesų viskas kinta kiekvieną sekundę. Keičiasi daiktų sandara, erdvė, garsas, nors atrodo, kad nelabai kas vyksta. Kaip sakydavo J. Mekas, kiekviena sekundė, kiekviena akimirka yra nauja pradžia.
Ar sutiktumėte, kad jūsų improvizacijos ir laisvės samprata sutampa? Gyventi darant tai, ką nori daryti, nekenkiant kitiems. Kurti naujas, nuolat kintančias kompozicijas, laikantis aiškios pamatinės struktūros, abiem atvejais išsaugant atidumą aplinkai.
Atidumas aplinkai ir tam, kas vyksta šią akimirką, ir yra tai, ko noriu laikytis. Nenoriu palikti draugo ant ledo ir nueit savo keliais. Tai galioja ir gyvenime, ir muzikoje. Ypač muzikoje. Groti pačiam yra viena, bet susigroti ir kartu orkestruoti – visiškai kita. Orkestruodamas pasitelki ne tik išmoktus pratimus, bet ir vaizduotę. Erdvė, pauzės veikia ne mažiau nei emocingas garsas. Kaip sako mano geras draugas Kenny, muzika apskritai neturi nieko bendro su muzika.
Kaip koncertas teatro scenoje atskleidžia muzikos teatrališkąją pusę? Jūsų orkestro pasirodymuose jungiasi ir laisvojo džiazo tradicija, ir karnavalo estetika, ir fluxus elementai.
Mūsų atveju visi šie elementai nebūna surepetuoti. Teatre dažniausiai yra atvirkščiai. Mes repetuojam muzikinę dalį, o teatriniam vyksmui suteikiam daugiau laisvės. Žinoma, orkestre groja daug žmonių, charakteringų personažų ir jaunimo, tokia sudėtis iš karto prikausto dėmesį. Nepaprastai įdomu stebėti, kaip jie reaguoja vienas į kitą, kokia linkme kreipia koncerto eigą, bet to niekada nebūnam apgalvoję iš anksto.
Šįkart prie skrydžio prisijungs neordinarus italų menininkas Giuseppe Zevola iš Neapolio, meninėmis instaliacijomis kuriantis vizionieriškas idėjų ir objektų visatas. G. Zevola Lietuvos publikai pažįstamas ne tik iš muzikinių skrydžių su „NoJo Airlines“ – 2013 m. Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje buvo surengta jo paroda „Duona ir piešiniai“. Ekspozicijos vieta pasirinkta neatsitiktinai – judu taip pat susipažinote J. Meko aplinkoje.
Giuseppe – fantastiškas žmogus ir menininkas. Filosofas, poetas, dailininkas, instaliacijų kūrėjas, astronomas, italų renesanso filosofo, matematiko ir astronomo Giordano Bruno žinovas, vieno pagrindinių Vienos akcionizmo judėjimo atstovų, Hermanno Nitscho, draugas ir asistentas. Tai bus dovana ne tik Vilniaus mažajam teatrui, bet ir visam miestui.
Įdomiai papildys ir kitų miestų meno kontekstus. Šiuo metu „Stasys Museum“ vykstančioje parodoje „Hermann Nitsch. Gesamtkunstwerk“, pirmą kartą pristatančioje H. Nitscho kūrybą lietuvių žiūrovams, eksponuojami ir J. Meko videodarbai, fiksuojantys menininko ir jo bendraminčių aplinką. Ar Giuseppe yra plačiau apie ją pasakojęs?
Šiek tiek. H. Nitschą laikau vienu stipriausių ir įdomiausių menininkų, o J. Meko aplinkoje nemažai laiko praleidau pats. Šiuo metu Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje vyksta puiki paroda „Viskas yra pradžia“, įtraukianti į J. Meko muzikinį pasaulį. Joje rastum ir Jono kamera nufilmuotą atsakymą į klausimą, kaip susiburia ir muzikuoja bendraminčiai. Daugelyje videodarbų įamžinta, kaip grojame su Jonu, Eugenijumi Varkulevičiumi-Varkaliu, Jonathonu Haffneriu ir kitais draugais. Jonas mokėjo fantastiškai pagauti ir save, ir jį supančią aplinką.
Prieš mums susitinkant, kaip tik dar kartą peržiūrėjau režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinį filmą apie J. Meko aplinkos fragmentą „Sugrįžę iš Niujorko“ (2021) – jo pagrindiniais veikėjais tampa tapytojas E. Varkulevičius-Varkalis ir fotografas Arūnas Kulikauskas, bet mušamųjų lazdelėmis šmėžuoja ir jūsų portretas.
Šiek tiek (juokiasi). Juosta labiau atskleidžia Eugenijaus ir Arūno gyvenimo detales. Mano kompanija buvo didesnė. Ramunė atskleidžia savo perspektyvą, manoji būtų visiškai kitokia.
Kas taptų jos leitmotyvu?
Paroda „Viskas yra pradžia“ atsakytų į šį klausimą, jis užfiksuotas Jono juostose, kuriose įamžinti visi mūsų draugai. Jos labai gerai perteikia to meto energiją, žiūrint nebereikia nieko komentuoti. Visai kaip muzika – nesupranti, kodėl veikia, bet jauti, kad veikia. Puikus, akimirksniu praėjęs laikas – kaip vėjo šuoras.
Koks yra dabarties laikas?
Pasauliui – blogas dėl politikos ir karų. Bet aš dabar darau tai, ką noriu, išsaugodamas atidumą aplinkai. Kiekvieną kartą gali atrasti naujų dalykų. Virdamas košę, taisydamas kėdę, siūdamas batus, skambindamas pianinu. Man labai įdomu atsidurti netikėtose situacijose, patinka rizika. Koncertuose, kuriuose viskas nepriekaištingai tikslu ir perrepetuota, kažkas lyg negyva ar be tikros ugnelės. Niujorke buvo puikus pankroko klubas „CBGB“. Priešingybė saugiai, tvarkingai muzikos scenai, jausdavausi lyg vaikščiodamas ašmenimis. Bet būdavo gera ten leisti laiką. Išeidavau atjaunėjęs. Be to, ir pats ten grodavau.
Kartais būna, kad prieš išeidamas į sceną staiga nusprendžiu pakeisti pasirodymo tvarką ir, likus minutei iki koncerto pradžios, įspėju muzikantus. Ne sugalvoju, o pajaučiu, kad taip bus geriau. Svarbiausia turėti ženklų paletę. Daugelis muzikantų groja su manimi ne pirmą kartą, nebereikia nervintis, ar pastebės ir supras, o tada įvyksta stebuklas.
Ar vis dar saugote tuščias saldainių dėžutes ir konstruojate savadarbius instrumentus iš kasdienybėje aptinkamų daiktų? Ar jums įdomu taip tyrinėti garsą ir jo ribas, sukeistinant įprastą jo patyrimą ir sykiu priartinant prie gyvenimo?
Labai įdomu. Niujorke turiu nemažai tokių instrumentų-objektų. Pasitarnauja vamzdžiai, grandinės, saldainių dėžutės (juokiasi), stiklai, varpai, plastikas, akmenys, popierius, folija (imituoja šiugždėjimą), geležis, medis, oda. Buvo laikas, kai kiekvieną savaitę grodavome muzikos bare „Zebulon“ Brukline, į kurį atsitempdavau sunkų lagaminą, prikrautą tokių daiktų. Šįkart naudosime vietinius objektus (juokiasi). Ypač gerai juos prakalbina – pradainina! – perkusininkas Džiugas Daugirda.
Orkestro sudėtyje – ne tik profesionalūs muzikantai, bet ir skirtingų menų atstovai. Ar sutiktumėte, kad tai atspindi jums artimą išplėstą garso suvokimą – garso, pasiekiančio mus per kalbines struktūras, vaizdus, judesius?
Garsą labai sunku suvokti ir paaiškinti, jauti jo toną. Vaizdas taip pat turi garsą, kaip ir garsas – vaizdą. Žiūrėdamas į ką nors girdi skambesį arba ritmą, kiekvienas tai jaučia skirtingai. Persų poetas ir filosofas Hafezas sako, kad žmogus mato ir girdi ne akimis ir ausimis, bet širdimi.
Kalbino Lina Žukauskaitė.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 35-ajam gimtadieniui skirtas „NoJo Airlines Orchestra“ koncertas įvyks kovo 8 d. Renginį dalinai remia Arūnas Martinkevičius.
