Laisvas menininkas. Tai galėtų būti užrašyta Martyno Ivinsko vizitinėje kortelėje, kurią pats pasigamintų iš kokio nors megapolio žemėlapio, sujungdamas metro linijas į ryškias figūras ir jas nuspalvindamas. Martyno meno kūriniai eksponuoti galerijose Los Andžele, Majamyje, vienas fotografijos darbų rodytas Paryžiaus Luvre.
Lietuviui pažįstami ir mados, ir nekilnojamojo turto verslai, bet apie viską – iš pradžių.
Martynai, kas tada – prieš daugiau nei 30 metų – tą liekną, aukštą vaikiną mėlynomis akimis užkėlė ant podiumo?
1992–1993 metais Vilniuje vyko „Femina Mobile“ mugės, jų programą režisavo Vytenis Pauliukaitis. Vieną dieną jis paskambino gerai mūsų šeimos draugei ir kaimynei, a. a. Janinai Miščiukaitei. Sako, reikia dviejų „ilgų pridurkų“. O mes su Janytės sūnumi Meinardu Brazaičiu buvome geriausi draugai. Su juo ir nuvažiavome į renginį. Meinardas – metalistas (dabar gerai žinomas būgnininkas, – aut. past.). Tad jau po pirmojo pasirodymo sakė, – nereikia man šito. O mane pasigavo kompanija – šviesaus atminimo teatro ir kino dailininkė, sukūrusi ne vieną kolekciją Vilniaus modelių namams, – Gražina Konstancija Remeikaitė ir jos dukra Nerija Šnirienė. Jos turėjo įmonę „Ekadus“, kuri siuvo kostiumus tų dienų scenos ir politikos elitui. Pamenu, ir man smokingą pasiuvo, mano tėvui – fraką, abu kartu juos demonstravome. Po truputį viskas įsisuko.
Tais laikais Lietuvoje klestėjo tarptautinis festivalis „In Vogue Vilnius“, į kurį garsiausių Paryžiaus, Milano mados namų atstovai atveždavo aukštąją madą. Lygiagrečiai festivalyje vyko konkursas, kurio nugalėtojai pelnė prestižinį apdovanojimą „Auksinė saga“. Tu „In Vogue Vilnius“ 1998-aisiais laimėjai savo prizą…
Tais metais dizainerių buvau išrinktas geriausiu festivalio manekenu. O „Auksinę sagą“ tada laimėjo dizainerių duetas – Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė. Buvo atvykęs ir Nicolas Trussardi. Demonstravome jo kolekciją, turėjome progos šiek tiek pabendrauti, tai buvo metai iki jo žūties.
Ką reiškė būti modeliu 10-ajame dešimtmetyje?
Man, studentui, reiškė papildomus pinigus ir linksmą nuotykį su gera kompanija, kurioje susiradau draugų visam gyvenimui.
Ar iš to buvo galima užsidirbti?
Prisidurti. Gaudavome po keliasdešimt litų už išėjimą, eurais pavertus tai būtų juokinga suma, bet studento alui užtekdavo. Neturėjome plano užsidirbti. Tai buvo „chebra“, geras „vaibas“, vakarėlis.
Kas iš lietuvių dizainerių tau iki šiol – artimas? Domiesi jų darbais?
Domiuosi atsitiktinai, jei kažkur išlenda kolekcijų nuotraukos, straipsniai. Susitikę, žinoma, pasišnekame. Seržas Gandžiumianas, Julija Janus, Jolanta Talaikytė, Jurgita Januškevičiūtė – jų kurtus drabužius ne kartą yra tekę apsivilkti.
Neseniai surengėte smagų vakarėlį su tų dienų garsiomis manekenėmis – Julija Maslinskaja-Ulvyde, Renata Mikailionyte. Šventėje pasirodei skandalingais marškinėliais…
Tai buvo lyg klasės draugų susitikimas. Jo išvakarėse pavarčiau senus laikraščius. Radau straipsnį apie save, jo pavadinimas buvo „Aš nedraugauju su manekenėmis, nes jos – beprotės“. Tiesiog negalėjau nepasidaryti marškinėlių su tokia nuotrauka (juokiasi).
Kaip į tai sureagavo kolegės?
Buvo linksma. Pasijuokėme. Tiesa, vakarėlyje dalyvavo daug kitų merginų, kurių nebežinau. Matyt, jos žengė podiumu tada, kai aš jau buvau išvykęs į Niujorką. Arba tais laikais dar buvo tokios jaunos, kad ir negalėčiau atsiminti.
Spėju, tau jaunystėje didelę įtaką padarė artimiausia aplinka: tėtis – fotografas, dirbęs Lietuvos kino studijoje, šviesaus atminimo mama buvo architektė, šalia Pašilaičių kotedže – dainininkė J. Miščiukaitė, saksofonininkas Rimantas Brazaitis… Būdavo įdomu pasiklausyti suaugusiųjų pokalbių? Dainų?
Taip! Į Pašilaičius persikėlėme jau vėliau. O vaikystė prabėgo Apkasų gatvėje, Šnipiškėse. Namuose visuomet būdavo daug žmonių. Susirinkdavo pas mus, vakarodavo. Nebuvo išgertuvių, kavą gerdavo, kalbėdavosi. Pamenu, kažkurią dieną namuose svečių neradau. Vakaras – ir nieko nėra! Aš, vaikas, klausiu: „Mama, kas atsitiko? Kodėl pas mus nėra žmonių?“ (Juokiasi.) Buvau per mažas, kad jie darytų man įspūdį savo karjeros pasiekimais. Bet man patiko tas bohemiškas šurmulys.
Jutai, kad jų pasaulis traukia?
Turbūt neatsitiktinai baigiau mokyklą, kurioje buvo sustiprinta dailė. Taip pat pabaigiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, violončelės klasę.
Dabar ji dažnai atsiranda tavo paveiksluose.
Man patinka violončelė – jos gražios formos. Porą kartų per metus nusikabinu, pagroju. Dažniausiai, jei kas nors užsuka į studiją ir paprašo, pats nepagalvoju apie tai. Mokydamasis grodavau dvi valandas per dieną. Buvau gana neblogas violončelininkas. Per baigiamąjį egzaminą komisija plojo, ko įprastai nedaro. Bet neplanavau tapti muzikantu.
Nuo mažens tapei, 18-os draugams dovanodavai savo paveikslus. Dabar jie – smagūs, ryškūs. Pats mėgsti rengtis spalvingai, nuo marškinėlių iki kojinių. Iš užkietėjusio „Depeche Mode“ gerbėjo to lyg ir negalėtum tikėtis. O kaipgi juoda, amžiniausia spalva?
Kai 1991-aisiais prasidėjo „depešų“ mada, tik juodai ir rengdavausi. Gana ilgai buvau visiškai juodas. Paskui atsirado mados renginiai, dizaineriai vis padovanodavo ką nors spalvoto iš savo kolekcijų. Gauni ir velkiesi. Dabar galvoju, reikėtų grįžti prie juodos, labai patogu: viską paprasčiausiai įmeti į skalbimo mašiną, nieko nereikia rūšiuoti (juokiasi).
Kuo tave pavergė „Depeche mode“?
Jų muzika man yra viskas. Pirmą kartą gyvai „depešus“ pamačiau 1998-aisiais, paskui buvau gal 15-oje koncertų.
2003-iaisiais Dave’as Gahanas Niujorke surengė savo solinio albumo „Paper Monsters“ pristatymą 100-ui žmonių. Koncertas vyko „Tower Records“ parduotuvėje. Visiškai unikalus ir nemokamas renginys, į kurį kažkokiu būdu patekau. Pasiklausėme dainų, o paskui – ilgiausia eilė prie parašų.
Neketinau ten trintis, nes jau pamačiau Gahaną gyvai, jis buvo visai šalia, ir man to užteko. Su pakeleive nuėjome į šalia esantį bariuką, o po poros valandų iš smalsumo vėl užsukome pažiūrėti, kas ten tebevyksta. Ir štai apsauginis kaip tik prieš mus užkabina juostelę: „Daugiau nieko nebeįleidžiame.“ Tada įsijungė visi komunikaciniai mygtukai, įsiprašėme į vidų.
Turėjau kelis kompaktus, DVD. Kol mums – paskutiniams – D. Gahanas raitė parašus, pasikalbėjome. Pasakojau jam, kad po „depešų“ koncerto Vingio parke man sulaužė žandikaulį (prie Žvėryno tilto vyrai su „Mercedes“ vos nepervažiavo kojų. Šį bei tą jiems pasakiau, išlipo – bum, bum, guliu. Paskui buvo klinika, byla…).
Dave’as klausosi ir kartoja: „Oh, no…“ O aš kalbu su savo jaunystės dievuku ir galvoju, kad jei prieš 10 metų mūsų gerbėjų klube būčiau pasakęs, jog tai vieną dieną įvyks, turbūt pats būčiau dievams prilygintas. Tuo metu vien tik „depešų“ klausydavausi. Nuo ryto iki vakaro. Dabar visko galiu klausytis, net blogo „popso“, jeigu reikia.
D. Gahanas vis dar žvalus, nors metai neaplenkia ir jo. Kaip jautiesi matydamas, kad jaunystės dievukai sensta?
Normaliai, man viskas tinka. Netgi žavi, kai „rollingai“ – 80-mečiai bičai – scenoje šėlsta taip užsivedę. 2015-aisiais mačiau „AC/DC“. Man tai buvo visų laikų geriausias koncertas. Sėdėjome su fotografu Gediminu Svitojumi kažkur aukštai, toli nuo scenos. Bet aš buvau toks įsijautęs! Vis negalėjau patikėti, kad senukai taip gali „varyti“. Svajočiau, kad ir mano senatvė būtų tokia, bet bijau, kad gali „nepaeiti“: nėra mūsų giminėje ilgaamžių.
2002-aisiais išsikraustei į Niujorką. Tais laikais dar buvo gana menkai žinoma, koks tas gyvenimas už Atlanto. Kas pribloškė neribotų galimybių mieste, vos į jį atskridai?
Smarvė ir šiukšlės. Nepatyriau su Niujorku meilės iš pirmo žvilgsnio. Man tai buvo tragedija. Pusę metų aš ten kaukdavau ant kelių atsiklaupęs.
Lietuvoje jau buvau pabaigęs universitetą, dirbantis, susidėliojęs savo aplinką. Ir staiga pasijutau iš viso to savo pasaulio išrautas ir įmestas į tokį mėšlą. Turbūt niekada taip ir nepritapau Niujorke. Kai išsiskyrėme su pirmąja žmona, neliko motyvacijos ten būti, grįžau į Vilnių.
Ko gi ieškojote Amerikoje?
Laimėjome žaliąją kortą. Aš, tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad laimėsime. Bet kai jau laimi, nebelieka klausimų, – nori ar nenori. Niekada nesiveržiau į Niujorką, bet maniau, – ką galiu apie jį pasakyti, ten niekada neapsilankęs? Įdomu pasižiūrėti, kas ten tokio.
Išvažiavai mokėdamas angliškai tik padėkoti ir pasiųsti velniop. Kaip reikėjo viską pradėti nuo nulio?
Gyvenome pas lietuvius, bet mūsų draugai buvo amerikiečiai, su jais daug bendravau, klausiausi radijo, žiūrėjau televiziją, gėriau į save visą angliakalbę aplinką, bandžiau greitai prasimušti, ir per tris mėnesius jau kalbėjau gatvės lygiu.
Nebandei patekti į amerikietišką mados verslą?
Niujorke buvau užsiregistravęs vienoje agentūroje. Kartais kviesdavo filmuotis masinėse scenose.
Ar sakei sau kada nors gyvenime: „Šito darbo aš nedirbsiu“? Ar, jei ant rankų – mažas sūnus, gali viską?
Nesu kategoriškas, niekada nesakau, kad šito tai jau tikrai nedaryčiau. Reikėtų – ir daryčiau.
Niujorką teko prisijaukinti, bet kartu šiam miestui gali būti dėkingas – kaip tik ten tavyje iš tiesų prabudo menininkas. Niujorke atradai ir Jurgio Mačiūno, Jono Meko „fluxus“.
Iki Niujorko apie tai nedaug buvau girdėjęs. Bet ten apsigyvenau pas bičiulį, kuris dirbo su Jonu Meku, taigi, atsidūriau labai arti viso to: aplinkoje buvo ir „fluxus“, ir Jonas.
Žaidimas avangardinėmis fantazijomis, kvailystėmis, – tau artima?
Supratau, kad visąlaik aš tame ir esu, nuo gimimo tame buvau, tik gal anksčiau to nesumaterializavau, nors „fluxus“ visąlaik buvo ir yra kažkur šalia.
Dabar studijoje kaupi „Iphone“ telefonus, planšetes, kurių ekranai apsiūti grubiais dygsniais. Tai irgi – „fluxus“?
Tai – nebaigti reikalai, vieną dieną jie virs skulptūromis. Gaila išmesti „Apple“ produktus, tad sugalvojau, kaip juos „pagydyti“, kad dar pagyventų. Mene.
Pats mene labiau apsigyvenai, persikėlęs į Kaliforniją, Los Andželą. Santa Monikoje įgyvendinai ne vieną originalų meno projektą.
Vieną įdomesnių pradėjau 2016 metais: kasdien kūriau po paveikslą, kurį sudarė 10 000 mano parašų. Tai buvo keliamieji metai, todėl iš viso pasirašiau 3 660 000 kartų. 2017-aisiais Santa Monikoje iš tų parašų surengiau parodą. Vienoje galerijos salėje buvo iškabinti paveikslai, kitoje – projekcijos, buvau sukaupęs ir visus rašiklius. Parodos lankytojams taip pat siūliau pasirašyti. Vakaro gale tame lape netikėtai pamačiau George’o Clooney parašą. Deja, jo paties nemačiau. Užtat Rūta Lee atvyko į atidarymą, labai šauniai susibendravome.
Los Andžele laiką leidai su daug pasiekusiais lietuviais, kurie ne tik nebėga nuo savo šaknų, atvirkščiai – didžiuojasi jomis. Ar Amerikos lietuvių patriotizmas – net stipresnis nei tautiečių Lietuvoje?
Vienareikšmiai! Los Andžele lietuvybė daug stipriau pabrėžiama nei Lietuvoje. Kai pirmąsyk važiavau į ten vykstančias „Lietuvių dienas“, buvau nusiteikęs skeptiškai. Maniau, bus rūtų vainikėliai ir tautiniai šokiai. Bet viską pamatęs iš arti patyriau, ką iš tiesų jiems reiškia Lietuva. Tenykščių lietuvių šeimose gimsta „amerikonai“, kuriuos nuo mūsų šalies skiria vandenynas. Bet jie kalba tyrai lietuviškai, jie serga už Lietuvą kaip išprotėję. Jiems toks svarbus lietuvybės išsaugojimas. Ir aš įsitikinęs, kad jiems reikia duoti tuos lietuviškus pasus, nes jie labiau lietuviai nei gyvenantys Vilniaus rajone.
Grįžkime į Beverli Hilso rajoną, kuriame galima atsidurti reklamos su Katy Perry filmavime…
Taip, esu ten vežęs furgonėlį ledų. Vieni ledai – „blue vanilla“, melsvi. Dalijau juos filmavimo komandai, staiga pribėgo mergina melsvais plaukais. Sakau: „O, kaip tau tiktų prie plaukų šitie ledai!“ Ji pasimaivė, pasiėmė ledus ir nuėjo. Tik paskui supratau, kad čia ir buvo Katy Perry. Kitąsyk susitikome jos klipo pristatyme. Tada buvau užsiauginęs juodą barzdą ir pats atrodžiau kaip aktorius Joe Blackas. LA esu sutikęs ir jį. Ne kartą mačiau Bruce’ą Willisą, kai jis dar vaikščiodavo, Stallone. Ten paprasta sutikti tuos, kuriuos pažįsti iš ekrano.
Santa Barbaroje su draugu buvome nuvažiavę prie Martino Goro namų. Pastovėjome prie vartų, maniau, gal netyčia praeis pro šalį. Palaukėme, nieko. Draugas: „O kas būtų, jei paskambintume vartų skambučiu“? Nepabandysi – nežinosi. Paskambinau. Vartai atsidaro… Įeinu. Namas – už 50 metrų, žmona pro duris išlenda, klausiu, ar Martinas namuose? Ne ne, sako, išvykęs. Atsisveikiname… (Juokiasi.) Beje, mokykloje aš pats buvau MArtinas, ne MartYnas, tada tik taip visi mano vardą ir kirčiuodavo.
Santa Monikoje sukaisi tarp menininkų. Kokios jų socialinės garantijos? Ar menininkais bet kokiu atveju pasirūpins valstija, jeigu talentas nebeuždirbtų pinigų?
Niekas niekuo nepasirūpins, kol pats savimi nepasirūpinsi. Nesuprantu žmonių, kurie laukia, kad kas nors nusivestų už rankos. Aš matau taip: sueina 18-a – tampi visateisiu piliečiu ir viskas – eini ir dirbi. Manęs niekas nelepino ir auksiniais šaukšteliais nemaitino. Pats esi už save atsakingas. Jei nori ir gali – suteiki vaikams paramą, bet tai neturi būti privaloma. Pats neturiu iliuzijų, kad tada, kai būsiu senas, manimi rūpinsis mano vaikai. Jie turės savo gyvenimus, ir aš turbūt juos suprasčiau.
Visgi trys vaikai, gal bent viena iš trijų vilčių yra?
Viltis, kaip žinome, miršta paskutinė.
Kalifornija pamišusi dėl sveiko gyvenimo būdo. Perėmei tai?
Ten tikrai labai intensyviai kalbama apie sveiką gyvenseną. Klesti veganizmas, visi sportuoja, laksto. Karštis kepina ne juokais, jie bėga ir krenta nuo saulės smūgio… (Juokiasi.)
Man Kalifornijos oras yra pats geriausias. Marškinėliai ir šortai. Tai yra idealiausias klimatas. Nori saulės – eini į paplūdimį, nori paslidinėti – po dviejų valandų nuleki ir paslidinėji. Žinoma, niekada nenorėjau slidinėti, banglentės irgi ne mano. Nesu labai stipriai susijęs su sportu: patinka biliardas ir stalo tenisas, štai ir visas sportas. Man nepatinka pati mintis – varžytis, kai žaidi ir būtinai turi laimėti. Kodėl? Mano draugui visada reikia būti pirmam, o man – „dzin“, aš noriu tiesiog gyventi ir mėgautis aplinka. Los Andžele jaučiausi puikiai, tai – mano miestas. Gal ir dėl to, kad ten supo teisingi žmonės.
Lietuva taip pat suveda su šauniais žmonėmis. Sukūrei muzikantų Roberto Semeniuko, Liudo Mockūno, džiazo miniatiūrų su Giedre Kilčiauskiene albumų viršelius. Buvusios „Elfos“ gamyklos kieme savo paveikslu aprengei milžinišką sieną. Kita ryški siena – senamiestyje, perkėlėte ten menininkės Zoe Sever paveikslą…
Tai buvo Izraelio ambasados dovana Vilniui 700 metų proga. Dabar yra dar vienas projektas, turiu prisėsti prie eskizo. Neseniai pabaigiau grafikos dizaino kursus, pradedu debiutuoti ir toje srityje.
Pastarąjį kartą buvai minimas žiniasklaidos, kai sukūrei cerebrinį paralyžių turinčios Guinesso rekordininkės Ajanos Lolat „Svajonių žygio“ marškinėlius. Koks būtų tavo paties Svajonių žygis? Kur norėtum nukeliauti ir ką ten veiktum?
Esu užsibrėžęs nueiti kasdien 10 tūkstančių žingsnių. Galiu eiti mišku, į kalną lipti. Bet visada norisi ten, kur nesu buvęs. Azija man nepažįstama. Sakartvelą norėčiau pamatyti. Naujų teritorijų pažinimas gali vykti bet kaip. Pamenu, gal 1986-aisiais mama išvyko į Paryžių. Pinigų neturėjo, tiesiog atsisėsdavo lauko kavinėje, užsisakydavo vandens ir žiūrėdavo į žmones, ir tai jau buvo kosmosas. Prieš kelias savaites aš panašiai sėdėjau vienas Briuselyje, žiūrėjau į žmones.
Nekilnojamasis turtas – dar viena sritis, į kurią esi pasinėręs. Kas labiau veikia šiame darbe: dailininko akis, kai yra gražus butas ir norisi jį „suvesti“ su tinkamais žmonėmis, ar labiau – šeimos vyro statusas, reikalaujantis turėti „tikrą“ darbą ir uždirbti vaikų mokslams?
Nekilnojamojo turto srityje esu jau 20 metų. Baigiau NT vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete (dabar – Vilnius TECH.) Visąlaik ne pardavinėdavau gyvenamuosius namus, o nuomodavau biurus, ten jausmų yra mažiau. Prestižinis gyvenamasis turtas turi savų kaprizų. Bendrauji su biču, lyg viską sutari, o tada ateina jo žmona ir viskas pasikeičia (juokiasi). Kai dirbi su verslo kompanija – viskas aišku, viskas sudėliota į rėmus. Su bičiuliais įkūrėme savo agentūrą „ReACTION“, kur kiekvienas turi savo vaidmenį. Aš esu atsakingas už biurų sprendimus.
Manyje tūnantis menininkas gal ir gali nulinguoti į lankas, kartais reikia mane sugrąžinti į pasaulį, kuriame – daugiau konkretumo. Bet aš mėgstu konkretumą. Bemaž visi mano darbai, kuriuos gyvenime teko dirbti, buvo susiję su pardavimu, ar tai būtų mobilieji telefonai, ar išpaišyti sportbačiai, paveikslai, ar nekilnojamasis turtas. Viską lygiai taip pat reikia mokėti parduoti. Nekalbėsi – neužsidirbsi.
