Vaikų chirurgas Benediktas Jonuška socialiniuose tinkluose dalijasi situacijomis tiesiai iš priėmimo skyriaus ir primena tėvams, kaip svarbu naudoti apsaugas ar kokiomis traumomis gresia iš pažiūros smagūs užsiėmimai – važinėjimas paspirtukais, keturračiais ar treniruotės sporto salėse.
Vaikai traumas dažniausiai patiria artimiausioje aplinkoje: namuose, mokyklose ar būreliuose. Nors jų išvengti sunku, bet sumažinti riziką arba išvengti liūdnų scenarijų – įmanoma.
Susižeidimus lemia amžius ir pomėgiai
Ko pats Benediktas, būdamas tėčiu ir mediku, neleidžia savo vaikams? Važinėti dviračiais ar paspirtukais be šalmo, riedlente – be riešų, alkūnių ir kelių apsaugų, valgyti ir bėgioti dėl springimo rizikos, užsiimti veiklomis, kurios yra netinkamos atsižvelgiant į vaiko amžių, pavyzdžiui, važinėti su elektriniu paspirtuku, kuris skirtas suaugusiems.
Dviejų vaikų tėtis ir gydytojas B. Jonuška savo praktikoje mato ypač skaudžių atvejų, todėl socialiniuose tinkluose dalijasi įvairiomis istorijomis ir pasekmėmis, kurių buvo galima išvengti.
Pavyzdžiui, vos dešimtadalis vaikų, patyrusių galvos traumas ir atkeliavusių į priėmimo skyrių dėvėjo šalmą. Būtent dėl šios priežasties jis nuolat primena: šalmas – būtinybė.
„Dauguma vaikų paspirtukais ir dviračiais iki šiol važinėja be jo ir tai išlieka didžiule problema, mat būtent šalmas yra efektyviausia ir paprasčiausia priemonė, iki 88 proc. atvejų apsauganti nuo rimtų galvos traumų. Kitas apsaugas apskritai dėvi tik pavieniai vaikai.
Laimei, dažniausiai griuvimas važiuojant paspirtuku baigiasi sumušimu ir nubrozdinimu, tačiau daliai vaikų visgi tenka diagnozuoti lūžius, galvos smegenų sukrėtimus ir netgi operuoti ar gydyti intensyvios terapijos skyriuje“, – atkreipė dėmesį gydytojas.
Dažniausiai lūžta kaulai, patempiamos sausgyslės
Draudikų duomenys taip pat rodo, jog dažniausios vaikų patiriamos traumos – sumušimai, nubrozdinimai, žaizdos, raiščių, sausgyslių patempimai, plyšimai, rankų ar kojų lūžiai. 5–7 metų vaikai dažnai patiria dantų traumas, kuomet nuskeliami dantų vainikai. Vyresni vaikai susižeidžia nesuvaldę dviračių ar paspirtukų. Po eismo įvykių daugybiniai sužalojimai pasitaiko rečiau, tačiau tokios traumos – ypač sudėtingos, su daugybiniais įvairių organų sistemų sužalojimais.
Jei vasarą vaikai dažniausiai susižeidžia važinėdami dviračiais, paspirtukais, riedučiais, mopedais, šokinėdami batutų parkuose ar plaukdami vandenlente, tai rudenį ir žiemą traumų padažnėjimui įtakos turi susiformavęs plikledis ar atidarytas kalnų slidžių sezonas.
Traumos – ir ugdymo įstaigose
Prasidėjus mokslo metams, tėvai neretai dalijasi situacijomis, kuomet vaikas susižeidžia ugdymo įstaigoje: bėgiodamas koridoriais, paslydęs kieme, sportuodamas, tiesiog žaisdamas, o kartais – konflikto su bendraamžiais metu. Pasitaiko atvejų, kuomet apie iškilusį gumbą ar praskeltą lūpą tėvai sužino tik atvykę pasiimti vaiko.
Kaip pastebi vaikų chirurgas, prasidėjus mokslo metams, išties padažnėja traumų kūno kultūros pamokų metu. Ypač dažnai – žaidžiant kvadratą, kuriam naudojamas per kietas tinklinio kamuolys, todėl nukenčia vaikų pirštai, pilvai ir galvos.
Kontaktinio sporto metu pasitaiko įvairiausių traumų, pavyzdžiui, vaikas žaisdamas futbolą pasuka kelį, užsigauna į vartų skersinį, krepšinio ar tinklinio metu nusileidžia ant kito žaidėjo kojos. Rečiau, bet pasitaiko traumų, kai susipina kojos, ir vaikas trenkiasi į sieną, paslydęs susižeidžia į palangę, uždarydamas duris, prisispaudžia pirštus.
„Natūralu, kad vaikai patiria traumų ten, kur praleidžia daugiausia laiko. Jų, sugrįžus į mokyklas ir būrelius, lyginant su vasara, tikrai nemažėja, tačiau pasikeičia pobūdis, mat mažieji dažniau susižeidžia keliaudami į mokyklą ir iš jos, aktyviai leisdami laiką per pertraukas, sportuodami kūno kultūros pamokose, po pamokų ar įvairiuose būreliuose, ypač sporto“, – sako vaikų chirurgas B. Jonuška.
Kaip elgtis, jei vaikas patyrė traumą ugdymo įstaigoje? Pirmiausia, anot pašnekovo, kviesti suaugusįjį – mokytoją ar kitą darbuotoją, jeigu jo šalia nėra – skambinti 112.
Paprastai, mokytojai ir kiti darbuotojai susižeidusių vaikų į priėmimą neveža. Jie įvertina situaciją, suteikia pirmąją pagalbą ir esant indikacijoms ar vaiko būklei prastėjant kviečia greitąją medicinos pagalbą. Greitosios pagalbos medikai nuveža vaiką į ligoninę arba sulaukia tėvų, kurie kartu vyksta į priėmimą. Apie įvykį, anot gydytojo, būtina informuoti tėvus, tačiau jeigu situacija reikalauja skubios pirmosios pagalbos ar medikų apžiūros, tuomet ją privalo suteikti šalia esantys suaugusieji.
Patyrus traumą – ne tik fizinis skausmas
Kaip reaguoja vaikai, sužinoję, kad kurį laiką negalės lankyti mokyklos ar užsiimti mėgstama veikla, su tėvais keliauti atostogų? „Pasitaiko istorijų, kai vaikas apsidžiaugia, jog patyrė traumą, nes nereikės sportuoti ar eiti į mokyklą, bet tokių būna tik vienetai. Pirmiausia, vaikai, patyrę traumą, jaučia skausmą, o absoliuti dauguma jų patiria stresą po traumos, nes keičiasi planai, tenka nukelti atostogas, išvykas, laikytis rekomendacijų ar lankytis pas gydytojus.
Traumos į kalendorių nežiūri, todėl ji būna netikėta ne tik vaikui, bet ir tėvams bei artimiesiems. Kaip ir traumos, taip ir vaikų reakcija priklauso nuo jų amžiaus. Mažiausieji gali net nesuprasti, kad kažkas nutiko, o vyresnių reakcijos pačios įvairiausios: nuo nustebimo ir neigimo iki ašarų ar riksmų“, – dalijosi gydytojas.
„Compensa Life Vienna Insurance Group SE“ Lietuvos filialo Gyvybės draudimo žalų skyriaus vadovė Arina Deksnienė pritarė, jog patirta vaiko trauma – visuomet iššūkis ir stresas vaikams bei jų tėvams. Keičiasi įprastas šeimos gyvenimo ritmas, vaikas kenčia skausmus, negali atlikti įprastų veiklų. Tėvai nerimauja dėl vaiko sveikatos, galimų komplikacijų. Taip pat nukenčia ir šeimos finansai, mat vienas iš tėvų slaugo ir prižiūri vaiką ligoninėje ar namie, tad negali dirbti.
Kaip pastebi pašnekovė, dalis tėvų vaikus draudžia jau susidūrę su jų traumomis, tačiau vis dažniau į vaikų sveikatą žiūri ypač atsakingai – traumų draudimu rūpinasi jau nuo pat kūdikystės, mat joms negalioja amžius. Susižeidžia ir patys mažiausieji, ir paaugliai, o kai kurie į priėmimo skyrius grįžta ne po vieną kartą.
Traumos gijimas gali užtrukti nuo keleto dienų iki mėnesių ir metų. Patyrus galvos traumą, kurį laiką tenka atsisakyti mokyklos ir aktyvių veiklų. Vaikai, patyrę sumušimus ar raiščių patempimus, jau kitą dieną gali keliauti į mokyklą, tačiau kurį laiką praleisti kūno kultūros pamokas ir kitus sporto užsiėmimus.
Kaip kalbėti su vaiku, patyrusiu traumą? Svarbiausia – priimti vaiko skausmą, jo neneigti ir pasistengti tą vaiko jausmą atspindėti. Gali padėti tokios frazės: „Ak, atrodo, kad tikrai skauda. Nemalonu, suprantu. Esu šalia.“ „Jeigu nori verkti – gali verkti. Kartais ašaros padeda. Aš esu šalia. Ar nori, kad palaikyčiau tavo ranką?“
Tėvai, artimieji ar kiti atlydėję vaiką asmenys yra labai svarbūs, jų nusiteikimas, raminantys žodžiai, apsikabinimai, rūpestis jam labai padeda. Mano, kaip gydytojo, tikslas yra mažajam pacientui parodyti, kad visi žmonės, esantys šalia, supranta, jog jam skauda ir nori padėti kuo greičiau pasveikti“, – paaiškino B. Jonuška.
Kas padeda išvengti traumų?
Pašnekovo žodžiais, vaikų edukacija ir paruošimas yra labai svarbūs norint išvengti traumų ar sumažinti jų riziką. „Natūralu, kad vaikai, kurie neužsiima rizikingomis veiklomis, nukenčia rečiau, tačiau ir jie linkę į pavojus, pavyzdžiui, sugalvoja kišti daiktus į kištukinius lizdus ar lipti į pavojingą aukštį.
Būtina, kad vaikai žinotų apie juos tykančius pavojus ir čia svarbiausi yra tėvai, kurie turi paruošti vaikus, kad šie galėtų tinkamai įvertinti rizikas.
Kūno kultūros ir būrelių metu, vaikų chirurgo žodžiais, labai svarbi avalynė, kuri turėtų būti pritaikyta vaikui ir per daug nenusidėvėjusi. Užsiimant sporto veikla, rekomenduojama jai tinkamai pasiruošti. Tai gali būti vartininko pirštinės futbolo būrelyje, dantų apsaugos kovos menų būreliuose ar viso kūno apsaugos važinėjant kartingais.
