Jau kurį laiką daug kalbama apie tai, kad kiekvienas kūnas yra gražus, kad savo kūną reikia mylėti visada, nepriklausomai nuo to, kaip jis atrodo. Ši mintis – tikrai įkvepianti. Tačiau, pripažinkime, net ir labai norint patikėti kasdien prieš veidrodį skanduojama afirmacija „mano kūnas yra dailus ir aš jį dievinu!“ ne visada pavyksta.
Nuolatiniai bandymai save tuo įtikinti ne tik vargina, bet ir sukelia nusivylimą savimi – nesugebėjusios šios minties tvirtai savyje apgyvendinti, pajuntame kartų nesėkmės skonį.
Džiugi žinia ta, kad draugystė su savo kūnu gali būti ir realistiškesnė – panaši į draugystes su žmonėmis. Joje pozityvų požiūrį į kūną keičia neutralus, skatinantis išreikšti jam dėkingumą, priimti jį tokį, koks yra, ir suprasti, kad jis neturi visada būti gražus. O mes neprivalome kasdien mylėti kiekvieną savo kūno lopinėlį. Kartais ne viskas, ką matome veidrodyje, mums patinka, ir tai – visiškai normalu. Juk taip pat matome geriausių draugų savybes, kurių gerbėjos nesame, tačiau dažniausiai koncentruojamės į geriausias, ir dėl trūkumų draugą (-ę) mylime ne ką mažiau.
Paskatinti save ir kitus atkreipti dėmesį į labiausiai patinkančias kūno vietas galime pasitelkdami drabužius ir aksesuarus – taip jas išryškiname ir kuriame harmoningą įvaizdį. Geštalto psichologijos kryptis tiria, kaip žmogaus protas yra linkęs jungti atskirus elementus ir suvokti juos kaip visumą. Pritaikiusios šios krypties principus aprangoje, galime tikslingai valdyti kūno suvokimą.
„Ir aš tyliai pasakiau savo kūnui: „Noriu būti tavo draugė.“
Jis giliai įkvėpė ir atsakė: „Aš visą gyvenimą šito laukiau.“
– Nayyirah Waheed
VIZUALINĖ VISUMA. Panašūs elementai – spalvos, tekstūros ar formos – mūsų sąmonėje susijungia į vientisą struktūrą. Nuo galvos iki kojų apsirengusios derančių atspalvių ar panašių audinių faktūrų drabužiais sukursite harmoningą, siluetą pailginantį įspūdį.
ELEMENTŲ GRUPĖ. Arti viena kitos esančios detalės suvokiamos kaip viena grupė. Aksesuarų ar kitų įvaizdžio dalių junginiu papuošusios tam tikras kūno vietas (kaklą, liemenį, riešus ar kt.), atkreipsite dėmesį būtent į jas – jų grupę. Visa kita liks antrame plane.
LINIJOS IR KREIVĖS. Akys natūraliai seka per ar aplink kūną išvedžiotas linijas ir suvokia jas kaip tęstines, ne nutrauktas. Pasirinkusios aprangą su vertikaliomis ar įstrižomis linijomis, nukreipsite žvilgsnį per visą kūną ir išgausite tiesų, stabilų „flow“ (liet. tėkmės) efektą.
TRŪKSTAMOS DETALĖS. Smegenys linkusios užpildyti trūkstamas detales, kad susiformuotų uždara ir vientisa visuma. Dėvėdamos permatomų audinių drabužius, nėrinius ar iškirpimus tam tikrose vietose, galite subtiliai atskleisti kūno formas jų tiesiogiai neapnuogindamos – tai leidžia sukurti intriguojantį ir estetiškai išbaigtą įvaizdį.
PAGRINDINIS OBJEKTAS. Protas intuityviai pasirenka, kas yra vizualiai svarbiausia ir kas veikia kaip fonas. Naudodamos tamsesnes ir matines medžiagas optiškai paslėpsite, o šviesesnes ir blizgias – išryškinsite norimas figūros vietas.
Svarbiausia priminti sau, kad aprangos detalės yra kuriamos mums, ne mes joms. Tai – įrankiai, galintys padėti pasiekti norimų rezultatų.
Tyrimai rodo, kad tada, kai drabužis mums netinka, esame linkusios kaltinti ne jį, o save – savo kūną. O juk su bičiuliais taip nepasielgtume! Išgirdusios draugės nusivylimo kupiną komentarą „man tos kelnės netinka“, esame pasiryžusios ieškoti visų įmanomų priežasčių, kodėl kaltos kelnės, o ne ji. Gal jau metas besąlygiškai susidraugauti ir su savimi?
