Na, truputį jums pamelavau, nes pakeisti pasaulio faktiškai neįmanoma, jei nesi didelis meteoritas, patekęs į Žemės orbitą. Tačiau laikais, kai moters vieta buvo greta šuns būdos, kuriančios meną sėkmingos damos buvo tikras kitoniškumas ir akiplėšiškumas. Sukūrusios iki šiol nemarius pasaulinio pripažinimo sulaukusius kūrinius ar net ištisas meno atšakas, jos ne tik įėjo į istorijos vadovėlius ir dailės žinynus, tačiau ir nutiesė takus šimtams kitų moterų po jų, kurios prabilo meno balsu.
Ikoniškiausios iš ikonų
Kalbant apie kietas kūrėjas, visada pirmoji mintis, atėjusi į galvą, būna balta skarele galvą apsirišusi mūsų Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, tiksliau, rašytoja ir visuomenės veikėja Žemaitė. Tačiau vidinis Vingių Jonas, sergantis mažo krašto sindromu, šią rašytoją, lietuviško feminizmo pradininkę ir „egzotiškai“ kaimo drapanomis pasidabinusią net tarp skrybėlėtų JAV damų, nustumia į tolimesnį planą, mat Žemaitę ir jos raštus žinome tik mes, o štai meksikiečių nacionalinę vertybę Fridą Kahlo – visas pasaulis!
Abejoju, ar kada nors būdama gyva žavingoji F. Kahlo būtų patikėjusi, kad jos 1949 metų autoportretas pavadinimu „Diego y yo“ kada nors Niujorko aukcione „Sotheby’s Modern Evening Sale“ bus parduotas už 34,9 mln. JAV dolerių. Tai apskritai didžiausia kaina, kada nors sumokėta už Lotynų Amerikos meną. Šiaip, Frida stipriai nemėgo kapitalistinio JAV naratyvo, tad šis faktas jos tikriausiai nedžiugintų.
Frida vadinama viena įtakingiausių XX amžiaus menininkių ne veltui – jos daugiakultūriai darbai, kuriuose fantazija maišėsi su realybe, yra plačiai atpažįstami, o Meksikos valdžia didžiosios jos dalies kūrinių net neleidžia parduoti, nes „Frida neturi kainos, ji neįkainojama“. Dailininkė per kubistinio ir siurrealistinio meno prizmę sugebėjo perteikti meksikiečių postkolonialistinę klasinę ir rasinę nelygybę, daugybę socialinių aspektų, gamtos grožį, piešiniuose įpinti daug autobiografinių patirčių, o svarbiausia – fizinį ir dvasinį skausmą, kurį nuolatos jautė. Vaikystėje ji susirgo poliomielitu, o būdama aštuoniolikos pateko į autobuso avariją, kurios padariniai lydėjo ją visą likusį gyvenimą, dažnai kaustė prie lovos ir stabdė jos karšto kraujo gyvenimo tempą.
Bene garsesnė už pačią kūryba yra F. Kahlo išvaizda – tankių suaugusių antakių, juodos kasos vainiko su gėlėmis ir ryškių lūpų triada yra vienas populiariausių teminių kostiumų, įkvėpęs ne vieno mados dizainerio kolekciją, net ne pavienius modelius. Mados genijai Riccardo Tisci, Krisas Van Assche, Jeanas-Paulis Gaultier Fridą vadino savo mūza. „Frida yra bebaimė ir nesenstanti. Man visada patiko išskirtinumas, o Frida nebijojo būti kitokia“, – apie ją yra kalbėjęs J. P. Gaultier.
Mados genijai Riccardo Tisci, Krisas Van Assche, Jeanas-Paulis Gaultier Fridą vadino savo mūza.
Įspūdingų menininkių žvaigždyne žiba ir Amerikos modernizmo motina vadinama Georgia O’Keeffe. Jai priklauso ir unikalus šiuolaikinis rekordas: paveikslas „Jimson weed / White flower nr. 1“ yra brangiausias moters meno kūrinys istorijoje, parduotas už daugiau nei 44 mln. JAV dolerių.
1915 metais G. O’Keeffe buvo viena pirmųjų Amerikos menininkių, sukūrusių grynai abstraktų meno kūrinį, priešingai nei tuo laiku dominuojanti Amerikos realizmo banga. Dailininkė, pasitelkdama spalvas ir formas, siekė perteikti „idėją, kad muziką galima paversti akiai skirtu dalyku“.
Su jos darbais susijusi ir labai pikantiška istorija: 1920-aisiais Amerikoje itin išpopuliarėjo austrų psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Savo veikaluose jis rašė, kad vienas iš būdų pažvelgti į meną, be jo estetinės vertės, yra menininkų nesąmoningų minčių ar troškimų išraiška, todėl prasidėjo nuolatinis froidistų puolimas prieš menininkę su visokiomis jos darbų interpretacijomis.
G. O’Keeffe dar ilgai kovojo su persekiojančiomis froidietiškomis savo gėlių serijos interpretacijomis ir feministinio judėjimo spaudimu vis bandydama paneigti, kad garsiosios jos gėlės buvo nutapytos šlovinant… lytines lūpas. „Priešingai – šie aistringi vaizdai yra duoklė juslinėms jėgoms ir pačios gamtos ekstazei“, – yra sakiusi ji. Kad būtų palikta ramybėje, ji niekada nėjo į jokius feministinio judėjimo renginius, nesivėlė į partnerystes ir labai vengė visokio plauko skandalų.
Nuo Baroko iki Harlemo
Baroko laikotarpiu tapyti profesionaliai galėjo tik vyrai. Moterims buvo leidžiama „kažką paišyti“ namuose, savo malonumui, tačiau jų darbų niekas nevertino labai rimtai. Vis dėlto taisyklėms būtinos išimtys, o viena tokių buvo italė Artemisia Gentileschi, viena garsiausių Baroko epochos tapytojų. Savo realistiškai dramatiškais paveikslais, kuriuose vaizdavo moteris iš mitų, alegorijų ir Biblijos, A. Gentileschi laužė vyriškojo pasaulio nustatytus rėmus ir demonstravo galingą moterų menininkių perspektyvą istoriniuose kontekstuose, kas XVI amžiaus aplinkoje buvo labai stipru.
XVIII amžiuje alkūnėmis kelią į tarptautinę sėkmę prasiskynė visiškai savamokslė prancūzė Élisabeth Louise Vigée Le Brun. Tapti profesionalia menininke jai pavyko tik įsikišus pačiai Marie Antoinette, tad būdama tik 28 metų ji buvo priimta į Prancūzų akademiją. Vigée Le Brun buvo ypač giriama už simpatiškus aristokratiškų moterų portretus, laikomus daug natūralesniais nei jos amžininkų darbai. Per revoliuciją priversta bėgti iš Paryžiaus, ji buvo tiesiog graibstoma Florencijoje, Neapolyje, Vienoje ar Sankt Peterburge, na, savam krašte būti pranašu visada sunkiau.
Su diskriminacija dėl savo odos spalvos ne kartą susidūrė ir garsi iš Harlemo kilusi skulptorė ir lygių teisių aktyvistė Augusta Savage. Iš mažo miestelio netoli Džeksonvilio, Floridoje, A. Savage persikėlė į Niujorką 1921 metais studijuoti koledže, aplenkdama net 142 vyrus, esančius laukiančiųjų sąraše. Po kelerių metų A. Savage kreipėsi į vasaros menų programą, remiamą Prancūzijos vyriausybės, bet jos ten studijuoti nepriėmė, nes ši buvo juodaodė. Taip prasidėjo jos visą gyvenimą trukusi kova siekiant suvienodinti mokslo ir meno galimybes spalvotiesiems.
Augusta išgarsėjo savo biustais žymiajai Harlemo bibliotekai. 1929 metais jos skulptūra apie vaiką iš Harlemo „Gamin“ pelnė jai pripažinimą ir padėjo užsitikrinti stipendiją studijoms Paryžiuje. Vėliau A. Savage grįžo į JAV ir įkūrė Savage menų ir amatų studiją, kuri tapo Harlemo bendruomenės kūrybos ir traukos centru. Po dvejų metų ji tapo pirmąja afroamerikiete menininke, išrinkta į Nacionalinę moterų tapytojų ir skulptorių asociaciją. Visą likusį gyvenimą Augusta toliau kūrė novatoriškus darbus – ji buvo viena iš vos keturių moterų, gavusių užsakymą eksponuotis 1939 metų pasaulinėje parodoje.
Rasinės nelygybės klausimus labai aktyviai kėlė ir visame pasaulyje žinoma asambliažo menininkė Betye Saar. Po M. L. Kingo jaunesniojo nužudymo 1968-aisiais ji ėmė kurti gana ekstremalius ir politizuotus darbus, kuriais prisijungė ir prie Juodųjų menų judėjimo. Garsiausiame jos darbe „Tetos Džemimos išlaisvinimas“ – šautuvu ir granata ginkluota lėlė-mama, pasirengusi kovoti su išankstiniu nusistatymu, fiziniu smurtu ir niekinančiais stereotipais, primetamais juodaodžiams amerikiečiams: „Mano, kaip menininkės, tikslas yra kurti kūrinius, kurie atskleidžia neteisybę ir grožį. Vaivorykštė tiesiogine prasme yra spalvų spektras, o dvasiškai – vilties ir pažado simbolis“, – sakė jau 98 metų sulaukusi kūrėja.
Menas gali būti žiaurus
Taškelių karaliene vadinama ryškioji japonė Yayoi Kusama tapo kone reikšmingiausia avangardinio meno scenos jėga 7-ajame dešimtmetyje ir iki šiol plečia šiuolaikinio meno ribas. Visai neseniai jos partnerystė su „Louis Vuitton“ mados namais išsprogdino fašionistų socialinių tinklų sienas.
Y. Kusamos kuriami darbai 7-ajame dešimtmetyje buvo itin novatoriški ir nestandartiniai, ypač 1966 metų „Narcizo sodas“, kurį menininkė atliko pasaulinėje arenoje Venecijos bienalėje. Finansuojama savo kolegos menininko L. Fontanos, Y. Kusama ant pievelės išdėliojo 1 500 sidabrinių rutuliukų – trijų dimensijų taškelių – ir pasiūlė juos vėliau parduoti lankytojams po 1 200 lirų (2 dolerius), taip kritikuodama meno pasaulio komercialumą.
Apie šią ryškią ir labai nestandartinę japonų kūrėją kuriamos net dainos, dokumentikos ir, neslėpkime, plačiai kopijuojamos jos idėjos. Eklektiškoji dainininkė Cyndi Lauper savo 2024 metų atsisveikinimo ture pagerbė Y. Kusamą, raudonais taškeliais papuošdama ir scenos dekoracijas, ir savo bei šokėjų kostiumus.
Būtina paminėti ir performanso meno močiute save vadinančią galingąją serbę Mariną Abramovič. Tapybą studijavusi menininkė 8-ajame dešimtmetyje pradėjo gilintis į performanso meną – visiškai atsisakė drobės ir pavertė savo kūną kūrybos priemone, siekdama užmegzti artimesnį, netgi intymų ryšį su auditorija.
Įtraukdama į performansą garsą, vaizdo įrašus, fotografiją ir skulptūrą, savo kūryboje ji taiko ilgos kasdienybės metodą, dėl ko pačiai Marinai dažnai kyla fizinis pavojus ar skausmas. M. Abramovič tyrinėja tokias temas kaip pasitikėjimas, ištvermė, apsivalymas, išsekimas, pasitraukimas ir verčia žiūrovus stebėti, kaip ji išbando savo kūno ribas.
1976 metais M. Abramovič pradėjo bendradarbiauti su vokiečių menininku Ulay, jie tapo pora ir kūryboje, ir gyvenime. 1988 metais duetas žlugo, nes Marina sužinojo savo partnerį buvus neištikimą. 2010 metais M. Abramovič Modernaus meno muziejuje pastatė ištverme paremtą spektaklį „Artistas yra dabar“. 736 valandas ir 30 minučių ji sėdėjo viename stalo gale ir kvietė žiūrovus atsisėsti priešais ją pasižiūrėti vienas kitam į akis. Gana dramatišku momentu virto performanso akimirka, kai kitoje stalo pusėje atsisėdo Marinos 20 metų nematytas Ulay.
Gana dramatišku momentu virto performanso akimirka, kai kitoje stalo pusėje atsisėdo Marinos 20 metų nematytas Ulay.
Bene radikaliausias jos performansas buvo „Rhythm 0“. Menininkė padėjo įvairius 72 daiktus ant stalo ir leido auditorijai su ja daryti, ką nori. Per kitas 6 valandas Marina tiesiog stovėjo, o publika pradėjo jai daryti vis bjauresnius dalykus: nurengė, netinkamai lietė, pjaustė odą, mušė, galiausiai meno aktas baigėsi tuo, kad žiūrovas užtaisė ginklą ir priglaudė prie menininkės galvos. Performansas iškėlė klausimus apie ribas tarp menininko ir stebėtojo, apie atsakomybę, grupės dinamiką ir smurtą. Kaip M. Abromovič vėliau teigė įvairiuose interviu, šis pasirodymas jai buvo neįtikėtinai traumuojanti patirtis. Ir vis dėlto šis prieštaringas eksperimentas tapo vienu labiausiai žanrą apibrėžiančių kūrinių performanso meno istorijoje.
Menas gali būti labai žiaurus. Kaip ir gyvenimas. O gal ribos tarp jų net nėra?
