Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje vyksta intensyvios pirmosios sezono premjeros repeticijos. Naują spektaklį visai šeimai pagal garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą „Ronja plėšiko duktė“ stato režisierė ir viena iš LNDT meno vadovų Eglė Švedkauskaitė. Ji pati parašė ir šio kūrinio adaptaciją scenai.
„Dar prieš metus visą žiemą ilgai ieškojau medžiagos, vertos LNDT Didžiosios scenos. Kokie tekstai gali ką nors prasmingo papasakoti karo, visuotinės katastrofos, nevilties laiku? Kokia istorija turi būti Didžiojoje scenoje? Kas tas herojus, herojė?
Kildavo minčių ir po savaitės jos nuplaukdavo. Niekada neplanavau statyti vaikams, bet pabendravusi su vaikams kuriančiais žmonėmis pajutau gerą energiją – žmonės tai daro ir jaučia prasmę. Tada sumąsčiau statyti vaikams, sugrįžo prasmės jausmas. O jei vaikams, vadinasi, „Ronja“, – pasakoja E. Švedkauskaitė. Artėjant premjerai režisierę kalbino Daiva Šabasevičienė.
Neabejoju, kad Tau svarbi ne vien „Ronja plėšiko duktė“, bet ir visa Astrid Lindgren kūryba?
Vaikystėje esu perskaičiusi visas Lindgren knygas. Daug ką norėčiau skaityti iš naujo, ypač dabar, kai taip arti „Ronja plėšiko duktė“. Tai labai draminis kūrinys. Įvykių dėstymas, kulminacija… Taip pat labai įstrigusi apysaka „Mes Varnų saloje“. Taip pat ir „Mūsų visų Madikė“. „Pepę Ilgakojinę“ skaičiau, bet ji netapo mėgstamiausiu personažu.
Šios autorės literatūra moko nejuntamu būdu, neprikišamai. Moralės, etikos pamokos, gėrio ir blogio kova, vaikų ir tėvų santykiai parodyti neprikišamai. Kūrinyje juos jauti, bet niekas tavęs nemoko elgtis vienaip ar kitaip.
Inscenizaciją parašei naudodama nemažai remarkų. Akivaizdu, kad Tau šis kūrinys labai artimas. Kuo?
Daug kuo. Šią inscenizaciją dažniausiai rašiau bibliotekoje arba namie, visas scenas mačiau labai vizualiai. Rašiau, perrašiau, o galvoje kiekvieną sceną režisuodavau.
„Ronja plėšiko duktė“ apibendrina dabartinį mano gyvenimo metą. Dar prieš metus visą žiemą ilgai ieškojau medžiagos, vertos LNDT Didžiosios scenos. Kokie tekstai gali ką nors prasmingo papasakoti karo, visuotinės katastrofos, nevilties laiku? Kokia istorija turi būti Didžiojoje scenoje? Kas tas herojus, herojė? Kildavo minčių ir po savaitės jos nuplaukdavo. Niekada neplanavau statyti vaikams, bet pabendravusi su vaikams kuriančiais žmonėmis pajutau gerą energiją – žmonės tai daro ir jaučia prasmę.
Tada sumąsčiau statyti vaikams, sugrįžo prasmės jausmas. O jei vaikams, vadinasi, „Ronja…“ Šis kūrinys šiek tiek primena „Jauno žmogaus memuarus“, kur jaunas žmogus keliauja per skirtingus mokytojus. Pirmas – draugas, antras – uošvis, o trečias – jo sektos lyderis. Jis prakeliauja pro skirtingus mokytojus ir miršta nieko taip ir neišmokęs.
Lindgren kūrinyje vaiką taip pat dalinasi pora mokytojų. Pirmas – tėvas, nuo kurio Ronja nusikopijuoja visą pasaulio supratimą ir elgesį, į pasaulį eina taip, kaip eina jos tėvas. Bet atsiranda draugas Birgas ir nejuntamai tampa tam tikru mokytoju, kaip ir pati Lindgren, nieko specialiai neliepdamas, išmoko ją stebėti: nesisavinti miško, nesisavinti pasaulio, nebūti savanaude. Jie kartu išeina gyventi, ten susipyksta, susitaiko – patiria gyvenimo pamokas, į pilį Ronja jau grįžta subrendusi. Man tai – brandos istorija.
Dabar savo gyvenime priėjau tokį tašką, kai pajutau, kad reikia išeiti iš pilies, pabūti miške, ten, kur nesaugu, nepažinu, kad galėčiau į pilį sugrįžti pasikeitusi. Savo pačios branda neabejoju, bet abejoju, ar nepraradau kūrybos džiaugsmo. Besirūpinant pilies / teatro rimtais reikalais sunku žaisti, jaustis laisvai. O kūrybai būtina laisvė. Todėl turiu padaryti pauzę.
Jau ne pirmą kartą savo spektakliui pati parašei tekstą. Kodėl?
Patiko rašyti „Fossilią“, o perskaičiusi „Ronją…“ gana aiškiai pradėjau matyti visas aplinkybes, todėl taip ir atsitiko.
Kas buvo svarbiausia rašant? Gal istorija? O iš ko kuriama pati drama?
Kūrinyje užkoduotas stiprus konfliktas, Montekių ir Kapulečių tipo nesutarimas, vaikų meilė, kai jie vienas kitą atranda kaip draugus. Čia veikia jaunesni vaikai nei Romeo ir Džuljeta. Švedai komentuodami inscenizaciją pabrėžė, kad „Ronja…“ nėra apie romantinę meilę, čia veikia vaikai. To ir laikomės. Šis kūrinys skirtas žengiantiems į paauglystę. Jį skiriu sau pačiai – vienuolikmetei, kai išgyvenau sunkų pereinamą laiką į paauglystę, kai kyla įvairių frustracijų, maišto užuomazgų, bunda pirmoji meilė… Viskas supuola į vieną laiką ir vaikas nežino, ką jam daryti.
Tekstas sklidinas dramos: vaikas turi suvokti daug naujų dalykų, du vaikai ateina iš šeimų, kuriose jie išmokyti elgtis vienaip ar kitaip. Jie kartoja savo tėvų žingsnius, kol išmoksta bendrauti be atsinešto bagažo.
Man labai patinka, kad scenoje veiks skirtingos aktorių kartos. Pagrindinius vyrų vaidmenis – Tėvus – vaidins Algirdas Dainavičius ir Arūnas Sakalauskas, Mamą – Airida Gintautaitė, kuri buvo mano dėstytoja, „vaidybos mama“. Išvysime Elzę Gudavičiūtę, su kuria šiame teatre pirmą kartą susidūriau repetuojant „Apreiškimą Marijai“ (2016) ir kitus aktorius.
Vien dėl to čia nemažai vidinės simbolikos ir dramaturgijos. Scenoje vyriausia karta susitinka su jauniausia… Neįmanoma paneigti, kad ir pati teatro bendruomenė nuolat verda, sproginėja… Negali nepastebėti jos nepasitenkinimo „vaikų“ elgesiu. Finaliniai „Ronjos…“ tekstai atitinka teatro realybę – du plėšikai pretenduoja į vieną pilį.
Kaip suprasti vaikų pasaulį? Koks teatras turėtų būti jiems?
Pirma taisyklė: neapsimesti, kad vaikai nemato pasaulio, kuriame gyvename. Kad ir kaip mes norėtume, kad vaikai gyventų vaikiškame pasaulyje, jie gyvena ir savo, ir mūsų realybėje. Stengiuosi, kad neatsirastų sceninio infantilumo, siekiu keliauti per žaidybišką vaidybą, bet vaiko nelaikau neišmanėliu, bandau nemeluoti apie pasaulį.
Gal domėjaisi atskirai ir mąstai apie teatro vaikams specifiškumą?
Ruošdamasi paskaičiau Rūtos Oginskaitės knygą „Teatras be pasakų“. 1999 m. Jaunimo teatre vyko seminaras su švedų režisiere Suzanne Osten. Pagrindinė jos mintis: „Kai vaidinate vaikams, nesistenkite būti mažesni, nesiklaupkite, nemojuokite jiems pirštu.“ Manau, vaikų spektaklių infantilumo problema vis dar egzistuoja, labiau turbūt valstybiniuose teatruose, kur retas pastatymas yra vaikams, nėra praktikos. Suaugusiems norisi vaikus apsaugoti, pasaulį paminkštinti.
Be to, kūrybinio proceso metu bendravome su „Diemedžio“ mokyklos trečiokais. Ir proceso pradžioje, ir viduryje susitikome su jais, parodėme spektaklio perbėgą. Stebėjome jų reakcijas, kalbėjomės, ir tai buvo labai naudinga.
Ar vaikų teatrą regi iš šios dienos pozicijų, ar reflektuoji ir savo vaikystės patirtis, prisiminimus?
Vaikystėje teatras vaidino mažą vaidmenį. Didžiausią vaidmenį suvaidino kaimas, kuriame vaikystėje prabuvau trejus metus. Jame ir buvo žaidimų ir pasakų pasaulis.
Kaip suformavai šio spektaklio kūrybinę grupę, kuo buvo svarbus vienas ar kitas pasirinktas žmogus?
Tarp kūrybinės grupės naujokų nėra, su visais susitinku jau ne pirmą kartą. Porą sezonų nedirbome kartu, tad pasiilgau. Šiais kūrėjais pasitikiu, o tai svarbu statant spektaklį Didžiojoje scenoje, kuri tikrai yra didelė. Tai nemažas iššūkis.
Tačiau su daugeliu aktorių kaip režisierė dirbu pirmąkart. Man labai svarbu, kaip dera kartos ar atskiri aktoriai, neseniai tapę LNDT trupės nariais. Toks yra Šarūnas Meliešius – itin tinkantis pagrindiniam vaidmeniui ir galintis vaidinti Didžiojoje scenoje.
Ronją vaidins kviestinė aktorė Irena Sikorskytė. Kuo ji ypatinga greta kitų jaunų, neseniai į teatrą priimtų aktorių?
Aktorių visada ieškau pagal savo intuiciją. Per nedidelę atranką pasirodė, kad Irena Sikorskytė geriausiai suderino žaismingumą ir rimtumą. Ji rimta, bet nėra pernelyg suaugusi. Ronja – ne tik linksmas, krykštaujantis personažas. Taip pat svarbūs ir duetai. O Sikorskytės ir Meliešiaus puikus duetas, abu mąslūs savo psichofizika.
Koks aktorius yra geras aktorius?
Mėgstu dirbti su aktoriais, siekdama, kad jie naujai atsiskleistų, bet ne visiems vaidmenims reikalingos transformacijos. „Ronjos…“ atveju nemažai mąsčiau apie kartas, partnerystę, praeity sukurtus vaidmenis, darbą su kitais režisieriais. Vyko vidinė atranka metafiziniu lygmeniu. Kadangi šis spektaklis vaikams, labai svarbu buvo ir aktorių paslankumas, jų siūlymai. Repetuojant niekada neatnešu schemos, pagal kurią liepiu vaidinti. Man reikalingi bendrakūrėjai.
Šiame spektaklyje daug muzikos ir ji labai svarbi. Ir aktoriai parinkti muzikalūs. Man atrodo, kad spektaklių garsai, melodijos išlieka visam vaikų gyvenimui.
Rinkausi aktorius, galvodama, ar jie gali groti instrumentais. Nuo pat pradžių buvo idėja, kad plėšikai – pankų grupė. Kas yra šiuolaikinis plėšikas? Tai žmogus už visuomenės ribų. Pankai taip ir gyvena. Opozicija – pankavimas – visada išlieka. „Ronjoj…“ plėšikai taip pat elgiasi ne pagal taisykles. Jie ateina į erdvę, į teatro dekoracijas ir jas „užskvotina“, apsigyvena. Tai nėra jų namai.
Lindgren kūriny muzika užkoduota: labai dažnos scenos pabaigoje parašyta apie šokančius ir dainuojančius plėšikus. Jie dažnai švenčia apiplėšimus, išsisukimą nuo policijos. Dėl to norėjosi gyvos muzikantų grupės, kuri ir auga su kompozitore.
Ar galvoji apie žiūrovų amžių? Ar jis turėtų būti panašus į šio kūrinio skaitytojų, ar kitoks?
Taikau į 7–12 metų vaikus ir vis mąstau, kad spektaklis iš tų 12-os išlips, nes atsiranda paaugliškų temų. Personažų elgesys turėtų būti artimas ir paaugliams: nesutarimai šeimoje, jausmai tarp bendraamžių… Taikau į vaikus, kurie išgyvena virsmus ir pereinamus etapus.
Ar kurdama galvoji apie vaikų tėvus, kurie taip pat žiūrės spektaklį?
Taikau ir į tėvus. Manau, šią istoriją verta pamatyti ir vyresniems, nes ji svarbi, ypač šiandien. Ji – apie gebėjimą susikalbėti, sueiti į vieną pilį ir susivienyti. Tą ir daro dvi plėšikų gaujos. Tėvams turėtų būti įdomu, kaip ir vaikams. Kai pradėjau repetuoti šį spektaklį, išgirdau daug pritarimo balsų. Ne vienas sakė, kad „Ronja plėšiko duktė“ – mėgstamiausia vaikystės knyga.
Dar ankstyvojoje spektaklio kūrimo stadijoje, per pristatymą, sakei, kad knyga verčia nusišypsoti daug kartų. Dabar, įsibėgėjus repeticijoms, ar galėtum tą patį pasakyti apie spektaklį? Apskritai kokius jausmus turėtų kelti spektaklis?
Aktoriams sakiau, kad mums reikia galvoti ne apie pastatymą vaikams, o apie komediją. Komedijoje labai svarbus laiko matas: pauzė, veiksmas, atoveiksmis… „Ronjoje…“ to taip pat netrūksta, ir tai juokinga. Manau, tai bus smagus spektaklis, sugrąžinsiantis vaikų šurmulį į LNDT Didžiąją salę. Spektaklis bus dviejų dalių. Antroje dalyje yra labai jautri vieta – jau dabar per repeticijas ašaros rieda, nes kalbama apie laikinumą.
Labai gražus epizodas, kai vaikai kalbasi apie vienintelę vasarą, kurią jie turi, – ir tai labai suvirpina širdį. Visi dalykai nutinka tik vieną kartą. Gilūs išgyvenimai būna vieną kartą: pirmas draugas, pirma meilė, pirmas pabėgimas iš namų… Per repeticijas kviečiu aktorius prisiminti savo vaikystę, kalbamės, kurių vaikai augo teatre, kaip tai atrodė. Toli nuo atminties temų nepabėgau, todėl natūraliai leidžiu sau ir aktoriams šiek tiek nostalgijos. O paskui ją išsklaidome trankiai grodami pankišką gabalą.
Švedų autorių teisės turėjo patvirtinti Tavo inscenizaciją.
Taip, jie prašė plano ir visos inscenizacijos. Jie komentavo konkrečias vietas, žodžius. Galiausiai leido statyti. Esu laiminga. Sužinojau, kad agentūra akylai prižiūri šios autorės kūrybos palikimą. Egzistuoja pačios Astrid Lindgren patvirtintos trys skirtingos inscenizacijos, kurias galima įsigyti ir pagal jas statyti spektaklius. Tad ypač džiaugiuosi, kad mano rašytai inscenizacijai buvo suteiktas leidimas.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio šeimai „Ronja plėšiko duktė“ premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks rugsėjo 6, 7 d. Kiti rodymai numatyti spalio 18, 19 d. ir lapkričio 22, 23 d.
