„Tai buvo sukimasis tame pačiame rate, mintinai žinojau, kas vyks ten, kur nueisiu“, – apie savo gyvenimą iki dukters Onos Oros gimimo pasakoja aktorė Toma Vaškevičiūtė. Prieš pusmetį atsivėręs naujas pasaulis – kupinas nesapnuotų patirčių, o meilės krūtinėje – tiek daug, kiek dar niekada nebuvo.
Šis tekstas publikuotas spalio mėnesio „ELLE Kids Lithuania“ žurnale.
Tavo dukrytei Onai Orai – pusė metų. Koks yra šis laikas?
Kuo toliau, tuo labiau noriu išplėšti šitą laiką iš realybės, kad jis būtų tik mūsų, dėl to vis kur nors iškeliaujame. Su dukryte skridome lėktuvu, nebuvo jokių rūpesčių. Ji visur puikiai jaučiasi, nes abu tėvai šalia. Gyvenimo tempas Vilniuje, nori nenori, nusineša tave, o man taip svarbu likti šioje brangioje akimirkoje su savo artimiausiais.
Norisi fotografuoti kiekvieną vaiko šypsnį, mimiką?
Yra gana daug nuotraukų, bet dabar net gailiuosi, lyg jų per mažai, nes jeigu jos būtų popierinės, tai jau būtų nutriušusios. Vaikas užmiega – vėl ir vėl peržiūriu. Gerai, jau šiek tiek rimstu, bet kol Onytė buvo kūdikis, nieko sau negalėjau padaryti (šypsosi). Maniau, kokia nesąmonė tos fotosesijos, bet dabar net gailiuosi, kad nesuorganizavau jos tuomet, kai dukrai buvo 2 savaitės. Augant kūdikiui viskas labai greitai kinta: praėjo porą savaičių ir viskas, nebėra to, kas buvo.
Tiesą sakant, niekas manęs neperspėjo, kad taip ilgėsiuosi kiekvienos praeinančios dienos. Mamas ruošia gimdymui, labiau techniniams dalykams, kalbama apie krūvą daiktų, kurių neva reikės, o niekas nešneka apie tai, kam išties reikia ruoštis. Man vienintelis sunkus dalykas motinystėje – kad kiekviena diena yra kaip paskutinė. Kai kurie dalykai yra pernelyg jautrūs.
Mano vyras Aleksandras sako, kad kaip tik turėčiau džiaugtis, kaip ji tobulėja – štai jau ropoja. Bet man gaila kiekvieno epizodo, kuris jau yra baigtinis. Logiškai suprantu, kad tokie yra vystymosi procesai, bet jeigu yra kažkoks „baby blues“, tai man jis – būtent šiuo kampu. Visąlaik ašaros kaupiasi. Emocijų kalneliai, nuotaikos kaitos – pastebiu ir tai. Nors nėra kraštutinumų. Tiesa, pirmais mėnesiais po gimdymo smegenys buvo visai skylėtos. Negalėjau sakinio pabaigti. Galvojau, Dieve, kaipgi aš dirbsiu (juokiasi).
Ką patyrei su brangiausiais žmonėmis šiuo nauju, kitokiu laiku išvykusi į Italiją?
Italai, ypač vyresni, visai kitaip priima vaikus: jie juos dievina, iš tiesų jiems skiria daug nuoširdaus, gražaus dėmesio. Viena padavėja nusinešė Oną kažkur į vidų. Galvoju, blemba, ar parneš (juokiasi)? O ji žaidė su ja, šoko. Ta itališka meilė vaikams – labai atvira, pastebima. Ypač sujaudino vyresnės senjoros, viena, stebėdama mus, net pasakė: „Jaučiu tokią nostalgiją…“ Jos žiūri į mane, o mato save jaunystėje, savo kūdikius, kurie jau seniai užaugo. Tai man įplėšė širdį, galvoju: yra tik čia ir dabar.
Kol žindžiau, buvau dar jautresnė. Labai gailėjausi, kad pavyko žindyti tik 4 mėnesius, visa tai baigėsi per anksti, bet taip jau nutiko.
Onytė atsisakė krūties kaip tik Dainų šventės išvakarėse. Toje šventėje turėjai vaidmenį – buvai tarsi Madona su kūdikiu, kuris, paaiškėjo, jau priėmęs savo sprendimus…
Režisierius Deividas Valenta nusprendė panaudoti scenarijuje, dar ir įgarsinti mano tekstą apie meilę, kurį dukrai parašiau gegužę. Jis toks poetiškas, jautrus, apie begalinę meilę: „Stoviu su tavim buityje, vidury kambario, o jaučiuosi kaip prie vandenyno. Kūną ir širdį užlieja milžiniškos švelnumo bangos, nežinau, kur baigiasi mano kūnas, ir prasideda tavo rankos, tavo glėbys apglėbia visą mano esybę, nes pagaliau galiu būti savimi…“ Ir tą dieną mano žodžiai skamba šimtais decibelų Katedros aikštėje, o aš išgyvenu ir akimirkos grožį, ir savo vidinę dramą. Šimtai ansamblių, jie gieda, o aš verkiu, nes man plyšta širdis, kad kažkas jau pasibaigė.
Tas kelias dienas buvo šokas. Nežinojau, kad gali būti krūties streikas. Viską išbandžiau, padariau, ką galėjau, tiesiog dukra prie to niekada nebegrįžo. Gydytoja pasakė: Apsiramink ir paleisk.“ O aš nenoriu! Nors buvimas mama nuolat mane moko paleisti. Vis galvoju, jei jau dabar – taip, tai kas toliau bus? Ką darysiu? Meilė tik dar labiau auga, stiprėja.


Kokie vaikystėje buvo tavo ir mamos santykiai? Ar ji visada tau turėdavo laiko, ar netaupė švelnumo, kas būdinga mūsų tėvų kartai?
Aš buvau labai mylimas vaikas, jaučiau tai iš savo mamos, tėčio, senelių. Mama iki šiol labai domisi mano veikla, nepraleis nieko. Net kai neleisdavau ateiti į kokį nors spektaklį, kai labai jaudindavausi prieš premjerą, ji vis tiek pasislėpdavo kažkur balkone ir stebėdavo. Šiaip aš drąsus žmogus, bet kartais suskystu. Tėčiui taip pat esu viena svarbiausių moterų pasaulyje. Jis mane myli taip švelniai, vyriškai, tėviškai, kaip dukrytę, kaip grožį. Jaučiuosi tokia jo išmylėta, iščiūčiuota. Verkiu jau vėl…
Nedelsei šeimai atskleisti, kad laukiesi?
Niekada nebijojau vaikų, nuo dvidešimties kalbėjau, kad pati norėčiau vaiko, tiesiog taip nesusiklostė. Bet kai tai pagaliau nutinka – šokas. Na, vis tiek nesi pratęs matyti dviejų ryškėjančių juostelių. Pačios reakcija buvo tokia juokinga, kad net nusifilmavau: ką, ką, kąąą? Staiga, kai suvoki, kad tai – realybė, smegenys užverda. Matyt, taip viskas padaryta: iki teigiamo testo, jeigu tai yra pirmagimis, smegenys tave užburia, kažkur pasąmonėje šnabžda balselis, kokia tai bus fantastinė patirtis. O vos supranti, kad laukiesi, tą pačią sekundę burtai išsisklaido.
Aleksandrui pranešiau vakarop. Bandžiau suvokti, kaip viskas bus. Atrodė, mūsų santykiai trunka vos metus, nebuvome iš tų, kurie iki vaiko 10 metų jį planavo. Sakiau, palauk, juk mes dabar ilgą laiką net niekur dviese negalėsime nueiti? Vaikščiosime arba su vaiku trise, arba po vieną? Apie tokius dalykus juk negalvoji, kol nesi nėščia. Bet tada vėl grįžta suvokimas, kad tai yra geriausia, kas galėjo būti mano retrospektyvoje, tarp įvairių kūrybinių pasiekimų, gausos be galo įdomių meninių eksperimentų, gastrolių po pasaulį, labai sėkmingų komercinių projektų, ir visokių keistų, mažiau pavykusių…
Turint tokią spalvingą kūrybinę biografiją, vaikas yra pati didžiausia kulminacija. Tai – brangiausia dovana, parsivežta iš atostogų Portugalijoje, kuriose atsipalaidavome. Tiesa, kai vėliau režisierius Emilis Vėlyvis siūlė man didelį vaidmenį, sakiau – na, ir kodėl anksčiau nepranešei, gal nebūčiau taip atsipalaidavusi (juokiasi).
Tėvus pasikvietėme į kaimą, po obelimi. Ištraukiau dovanėlę, sakau: „Dar ne visas lauktuves iš Portugalijos perdaviau.“ Tai buvo nuotraukytė. Tėtis tik į dangų akis pakėlė, mama iškart sukruto: „Oi, kaip puiku, puiku, puiku…“ Kaip ir man – stresiukas. Pati jaudinausi lyg maža mergaitė.
O kaip reagavo režisieriai: E. Vėlyvis, Oskaras Koršunovas? Jaudinaisi eidama jiems pranešti tokią žinią?
Žinoma, jaudinausi. Pirmam pasakiau Emiliui, kuris pasikvietė pokalbio. Ėjau nežinodama, ką jis man siūlys, nes visada turi daug idėjų. Tačiau pasisakiau tą pačią akimirką, kai išgirdau, kad kalbama apie vaidmenį. Emilis reagavo kaip į šventą dalyką. Daug kas įsivaizduoja jį kaip marozą, o iš tiesų tai – be galo intelektualus, šviesus, ypač žmones mylintis ir gerbiantis žmogus. Jis nuoširdžiai pasidžiaugė šiuo mano gyvenimo posūkiu.
Oskarą pati pasikviečiau – turėjau pranešti, kad ruoštųsi įtraukti naujus aktorius. Žinia jį labai sujaudino. Oskaras – itin jautrus žmogus, tokius dalykus jaučia savo esybe. Jo tekstas buvo toks: „Na, štai, man sunku net patikėti, aš toks laimingas, tai yra stebuklas. O galvojau, kad tu nueisi šunkeliais…“ (Juokiasi.) Mintys sukosi, ar jis kalba apie tai, kad ilgainiui išsižadėsiu teatro, liksiu komerciniuose projektuose? Bet ne – jis kalbėjo apie tai, kad nenorėsiu patirti motinystės, nuklysiu nuo visiškos moteriškos esmės. Ir ne ta stereotipine prasme jis kalbėjo, o gilumine, – išties yra dovana šitą dalyką patirti.



Besilaukdama turėjai įvairių darbų, buvai ir kabareto „mama“ – vedei burleskos festivalį, dirbai naktinėje varjetė programoje. Ar neatgimė galvoje filmų herojės, kurios laukėsi, dirbdamos naktinius darbus kabaretuose?
Dirbau, nes puikiai jaučiausi, pasitikėjau savo kūnu. Ir dabar stengiuosi pasitikėti pačiu vaiku. Man, beje, toks požiūris labai padeda. Dukra bent jau kol kas yra tokia, kad aš net pavydžiu, kaip jai lengva šiame pasaulyje. Ji taip gerai jame jaučiasi, kelionėse elgiasi, lyg ten jau buvusi tūkstančius kartų. Net gydytoja, per kurios rankas pereina šimtai vaikų, sako: „Nemačiau tokio ramumo, tokio linksmumo žmogaus.“
Gal taip yra dėl to, kad laukdamasi nesielgiau taip, lyg sėdėčiau ant kiaušinio. Žinoma, yra ribos, kiek ir ko daryti, kur pasisaugoti. Bet ar man sunku televizijos komisijoje pasėdėti? Po to odontologė sako: „Oi, nebedarysime nieko, nes kėdėje reikės sėdėti 40 minučių.“ Galvoju, taip, o aš telike ką tik prasėdėjau 14 valandų (juokiasi).
Naktinis darbas porą vakarų per savaitę galbūt kaip tik padėjo? Juk pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais naktį juo reikia rūpintis tiek pat, kiek ir dieną. Galbūt tėvams, kurie iki šios patirties gyvena normaliu ritmu, yra sunkiau?
Tavo kolegės Aušros Štukytės-Radin vyras yra sakęs, kad būsimiems tėvams pirmiausia patartų sportuoti: tvirta nugara gimus vaikui tikrai pravers, juk reikės jį nešioti, supti. Ką patartum tu?
Nepriimti visos informacijos, skirtos būsimiems tėvams, 100 procentų, nes didelė jos dalis yra verslas. Mano draugai, kurie šiuo metu laukiasi, skambina: „Gal užeisim pas jus pažiūrėti, kaip ten viskas.“ Sakau: „Užeikite pamatyti to mūsų… nieko.“ Turime minimaliai daiktų, net vystymo stalą jau išrinkau. Nereikia tiek visko, kiek sakoma, kad reikės. Viskas yra daug natūraliau ir paprasčiau. Beje, Onos sutikti išvykau net be gimdyvės lagamino. Ligoninėje atsidūriau neturėdama nieko.
Nes tai įvyko anksčiau, nei planuota, – juk tą vakarą turėjai dalyvauti O. Koršunovo gimtadienyje…
Oskarui buvo 55-eri, o jo teatrui – 25-eri. Tą dieną nuėjau pas gydytoją, o ji tučtuojau išsiuntė mane į ligoninę, nes virkštelė buvo apsisukusi. Viskas vyko labai greitai, šuo laukė mašinoje… Tas įvykis man dar stipriau parodė, kad visko reikia minimaliai, nes iki gimdymo, atrodė, išprotėsiu: aš nieko neišmanau! Nors skaitai, klausai paskaitų, nesupranti, kaip apimti to kiekio naujos informacijos. Na, sauskelnių reikia, kepurytės, rūbelių, tačiau tų prietaisų galima ir išvengti. Vaiko gimimas visų pirma yra apie intymią patirtį, kita – tik priedai.
Mane labiausiai baugino mintis, ar mes būsime artimos, ir kai jau susitikome, galvojau, Dieve, turbūt nėra tiek nepažinto, ir iškart – tokio artimo žmogaus. Atrodo, kaipgi jos anksčiau nebuvo? Ji pratęsė mano gyvenimą, padovanojo man visiškai naują pasaulį, visai kitus tikslus, man vėl viskas pasidarė labai įdomu, smalsu.
Kitas pasiūlymas – įsigykite didelę lovą! Tai turi būti svarbiausias pirkinys. Mes tokią parsivežėme, ir visi pagaliau išsimiega, nesigrūda. Vaikeliui yra vietos šalia. Aš kol kas net nenoriu, kad ji atskirai miegotų. Kiti sako: „Oi, prisiriš, pripras.“ Prie ko pripras? Prie intymumo, gerumo, artumo? Vaikas užaugs. Jau dabar tai yra savo gyvenimą pradėjęs žmogus, kuriam kol kas padedu labai daug, bet su laiku pagalbos vis mažiau reikės. Nieko blogo nematau prisirišime. Man labai gera, kad ji šalia, atrodo, tam nėra skirta kito – geresnio – laiko.
Giedrius Savickas labai gerai pasakė: mamos bara vaikus „Nepritaškyk vonioje!“ O kada taškytis vonioje? Po to, kai vaikystėje žmonės neišsitaško, tai ir taškosi, kai sueina 40-imt (juokiasi).
Ar pasikeitė tavo vyras, kai susilaukėte Onos Oros?
Aleksandras turi ir vyresnę, 5-erių dukrytę. Dar kitokia, labai įdomi jų santykių dinamika. Jis labai daug ką moka. Jo ramybė, pasitikėjimas man išties daug davė. Vėliau prisipažino, kad tada, kai Ona gimė, jis pasijuto viską pamiršęs, bet ėmė pavyzdį iš seselės, kuri taip drąsiai tą vaiką vystė. O aš guliu lovoje perpjauta, galvoju, kaip jis greitai ir lengvai viską daro…
Aleksandras – puikus tėtis. Išskirtinį dėmesį skiria savo vaikams, turi labai gražų ryšį ir požiūrį, prisiima visą atsakomybę, niekada nenusiplauna nuo tėčio pareigų.
Krikšto tėvais pakvietei Gytį Ivanauską ir artimą savo draugę Gretą Vidrienę. Iškart žinojai, kad tai bus būtent šie žmonės?
Su Greta nesame draugės nuo vaikystės, bet, kai susitikome, niekada ir neišsiskyrėme. Apie krikštynas pirma užsiminė Aleksandro mama. Išsikalbėjome, kad norime dukrytę pakrikštyti, kol ji – kūdikis. Tai palauk, kodėl nieko nedarome? Tuoj vėl laikas praeis! Gretą mačiau krikšto mama, nes ji labiausiai rūpinosi ir manimi, ir Onyte, pati turi mažą dukrytę, buvo ką tik visa tai perėjusi. O Gytis išvis – kaip šeimos narys, sielos draugas. Jam pačiam daug reiškia šeima, nors tos šeimos tarp gyvųjų jis ne tiek ir daug turi, todėl krikštynų aktas Gyčiui be galo prasmingas.
Jaudino toks sutapimas: kai nusprendėme prašyti jo tapti krikšto tėvu, visų pirma pasikvietėme pasivaikščioti su Onute. Jis ateina ir sako: „Onai dovaną turiu – čia mano mamos auksinė grandinėlė…“ O mes jam dar nė žodžio nepasakę! Taigi, krikšto tėvais tapo tie, kuriems iš tiesų mūsų vaikas – brangus.
Man paliko įspūdį vienas pačios įsikeltas „Instagram“ filmukas: Italijoje jūsų kūdikį švelniai supa Aleksandras ir Tadas Gryn. Esami santykiai, buvę santykiai taip gražiai susiliejo į vieną… Nors gal turėtų būti keista, – kaip čia taip?
Toje kelionėje dalyvavo ir didesnė kompanija, buvo ir Aleksandro dukrytė, ir Tadas. Daug kam iš šono atrodo keista, neįprasta, kitiems gal net nenormalu, bet mano požiūriu tai kaip tik turėtų būti normalu, o ne atvirkščiai. Man tai – didžiulis laimėjimas, kad su Tadu išsaugojome draugystę. Juk ir buvome pirmiausia draugai, kurie tapo suaugusiais kartu, išgyveno patį įdomiausią jaunystės laikotarpį. Susipažinę dar studijų metais, kartu tapome aktoriais ir tuo, kuo esame šiandien. Šį žmogų pažįstu 20 metų. Žinoma, kai išsiskyrėme, buvome nutolę, nebendravome, paskui tie kataklizmai – karantinas, karas… Atsipeikėjome.
Na, nepavyko mums būti pora, bet išsaugojome bendrystę ir rūpestį vienas kitu. Manau, būtų sveika, kad daugelis kaip tik imtų pavyzdį iš mūsų. Juk santykiai baigiasi, meilė tęsiasi. Reikia vertinti laiką, skirtą žemėje. Aš noriu jį praleisti su mylimais žmonėmis, be nuoskaudų, išsilaisvinus. Man tas vaizdas, kaip jie drauge supa kūdikį, yra aukščiau visko. Džiaugiuosi, kad mano mylimasis, mano dukros tėtis yra toks išmintingas, be to, su Tadu jie – puikūs draugai, labai gerai sutaria, labai gerbia vienas kitą. Didžiulė dovana būti tokių žmonių, vyrų apsupty. Vėl bliausiu… Rankos pirštais gali tokius žmones suskaičiuoti, kurie rūpinasi mumis, tad aš siūlau tokių žmonių nemėtyti.
O kaip pati savimi rūpiniesi? Ar dabar pirmoje vietoje – kita?
Prisiverčiu savimi rūpintis, nors kartais – atbula koja. Juk tam reikia eiti ir pas daktarus, ir į masažą. Man gaila laiko, bet einu, nes yra žmogus, kuriam reikia manęs sveikos. Žinoma, darbas mūsų toks, kad įpranti netausoti savęs. Visi kūrybiniai projektai reikalauja visiško įsitraukimo. Na, šiais laikais aktorystė – kitokia, aktorius reikalingas sveikas, jis nebeturi būti nusikentėjęs, susisukęs. Bet kai kitą savaitę turi mokėti kažin kiek teksto, kada tu jį mokysiesi, būdama su kūdikiu ant rankų? Tik kai užmiega, naktimis…
Beje, kai gimė Onytė, supratau, kad gal man viskas lengviau todėl, jog aš žinau, ką reiškia tarnystė, aš turiu tą kanalą. Galiu tarnauti ir pirmadienį, ir sekmadienį… Tai tas pats kaip kūryboje. Tiesą sakant, motinystė yra mažai apmokamas darbas iš idėjos. Kaip teatre! (Juokiasi.) Kalbant rimtai – motinystė man padovanojo dar vieną progą prisiliesti prie gyvenimo esmės ir patirti besąlygiškos meilės didybę.