Kraštovaizdžio architektė, dizainerė, ekologė ir vyriausioji Vilniaus miesto sodininkė Vaiva Marozienė – viena ryškiausių Lietuvos kraštovaizdžio architektūros kūrėjų. Pasak Vaivos, besikeičiantis Vilniaus apželdinimas atspindi augantį mūsų sąmoningumą ir norą gyventi darniai su gamta.
Šis interviu publikuotas liepos – rugpjūčio mėnesių „ELLE Lithuania“ žurnale.
Kaip keičiasi vilniečių požiūris į tai, kas yra graži aplinka?
Požiūris kinta labai stipriai, ir man patinka, kuria linkme. Tai, kaip keičiasi mūsų miestas, mane labai džiugina.
Dideliems darbams reikia komandos – prie Vilniaus miesto pokyčių dirba daug nerealių žmonių. Atsižvelgiant į visą kontekstą ir dedamąsias dalis, kurios turi įtakos projektuojant pastatus ir žaliąsias zonas, tvarumo momentas projektuojant vis tiek būna pats svarbiausias. Aišku, mums dar yra kur tobulėti, bet progresas – akivaizdus.
Kokios yra naujausios sodų mados tendencijos?
Matau tendenciją į gamtiškumą. Keičiasi ankstesnis projektavimas, kada spalvų buvimas projekte buvo paremtas krūmų spalviškumu. Dabar ši dalis nurimsta, ji tampa tik karkasu šaltajam periodui, o visas spalviškumas persikelia į gėlynus.
Natūralistiniai gėlynai mus stipriai ugdo. Gal patys ir nesusimąstome, bet tokie gėlynai mus priverčia tapti tolerantiškesnius. Juose yra labai didelė kaita, kurią privalai priimti. Kažkas šiemet mažiau žydi, kažkas išsivertė, kažkas išnyko, o kažkas uždominavo.
Jei negalėsi to priimti ir norėsi viską sukontroliuoti, tiesiog negalėsi auginti natūralistinių gėlynų. Visą laiką jausiesi blogai, kad negali kontroliuoti situacijos. Sodai mumyse ugdo paleidimą, atsipalaidavimą ir priėmimą to, kad ne viskas tavo rankose. Privalai priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir rasti tame teigiamų dalykų. Natūralistiniuose želdiniuose išmoksti džiaugtis, kad tavo gėlyne – kokybiška ekosistema, čia ateina ežiukų, atskrenda paukščių ir drugelių.
Koks yra lietuviškas kiemas? Be ko lietuviai negali apsieiti savo sode?
Dabar sakoma, kad vejos kiemuose nebereikia, bet pastebėjau, kad lietuvis negali apsieiti be vejos ar trumpai pjaunamos žolės. Manau, kad tai yra geras dalykas. Pati irgi turiu trumpai pjaunamos žolės savo kieme. Žinote, kodėl? Tai – tiesiog sentimentai, ryšys su vaikyste. Daugelis iš mūsų turime ar turėjome kaimus. Prisimename jausmą, kai ryte basas išbėgi ant močiutės ką tik nušienautos pievos. Žmonėms to reikia, šis vidinis poreikis yra labai suprantamas ir mielas.
Kitas dalykas, be kurio mūsų sodai neįsivaizduojami, – tai vaismedžiai ir vaiskrūmiai, valgomieji augalai. Noras užsiauginti savo, matyti, kaip augalai auga, jausti, kad gebi jais rūpintis ir iš to gauti kažką skanaus sau ir savo šeimai. Turbūt dar nesu turėjusi užsakovo, kuriam nereikėtų vaismedžio, auginamų prieskonių ar bent vienos pakeltos lysvės.
Kokia bus jūsų pranešimo sodo dizaino konferencijoje Vilniuje pagrindinė mintis?
Vienintelis sėkmės raktas, kuris garantuoja sodų ilgalaikiškumą, estetiškumą, yra sąlygų įvertinimas ir atitinkamų augalų parinkimas. Kai projektuoji augalus, tai projektuoji jų šaknų sistemas.
Papasakosiu apie du savo projektus. Vienas jų – Ispanijoje, „Masia Cabellut“ kurtas sodas. Kitas – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės skvero gėlynas Vilniuje. Šiuose soduose labai gerai pavyko pagauti idėją ir ją sukombinuoti su ekologija, augalų fiziologiniais dalykais. Savo pranešime pabrėšiu, kad tiek viename, tiek kitame projekte stipriai atsižvelgiau į šaknų sistemas, biotipus, kontekstą ir sąlygas. Ir, žinoma, turėjau atsižvelgti į viziją – kam skirta ta vieta, koks vietos pavadinimas, kas joje bus veikiama.
Ką jums reiškia gyventi harmoningai su savo aplinka?
Labai sudėtingas klausimas, nes mes, žmonės, tą harmoniją gamtoje patys ir sugadiname. Dažnai sulaukiu žinučių: „Nusipirkome sodybą, viską išsipjovėme, išsivalėme, susitvarkėme, ką mums dabar čia pasidaryti?“
Gebėjimas perskaityti ir pajausti savo aplinką man ir reiškia harmoniją su ja. Kai „išsivalai“ sakralią, unikalią ir gamtišką vietą, kur tereikėjo prisitaikyti, man nepriimtina. Atėjęs į naują erdvę pirmiausia turi apsidairyti ir ji tau viską pasako.
